Mstislavas Dobužinskis (Мстислав Добужинский)

Mstislavas Dobužinskis. Nuotr. iš kn.: Dobužinskis, Mstislavas. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Vilnius, 2006.

Mstislavas Dobužinskis. Nuotr. iš kn.: Dobužinskis, Mstislavas. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Vilnius, 2006.

Kilęs iš senos Lietuvos bajorų giminės. 1885–1887 m. mokėsi Peterburgo Dailės piešimo mokykloje. 1889−1895 m. − Vilniaus gimnazijoje. 1895–1899 m. studijavo Peterburgo universiteto teisės fakultete, 1899–1901 m. mokėsi dailės Miunchene (Vokietija). Nuo 1903 m. dalyvavo rusų draugijos „Meno pasaulis” („Мир искусства“) veikloje ir jos rengiamose parodose. Nuo 1907 m. M. Dobužinskis dirbo scenografu Peterburgo ir Maskvos teatruose. Gyvendamas Peterburge, palaikė ryšius su M. K. Čiurlioniu, 1912 m. padėjo surengti jo darbų parodą. 1919−1923 m. dėstė Peterburgo dailės akademijoje. Tuo metu aplankė daugelį Europos šalių, rengė parodas. 1925−1929 m. dirbo scenografu Paryžiaus, Briuselio, Amsterdamo teatruose [1, 3, 14].
1925 m. ir 1929−1939 m. gyveno Kaune [10, 16]. 1930 m. čia įkūrė privačią dailės studiją, kuri veikė iki 1933 m. Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku-scenografu. 1938 m. režisieriaus Michailo Čechovo kvietimu dirbo jo teatro studijoje Londone. 1939 m. persikėlė į JAV. Kūrė scenovaizdžius Europos ir JAV teatruose, dekoravo filmų pastatymus Holivude. 1947 m. grįžo į Europą. Lankėsi Paryžiuje, Londone, Italijoje. Rašė atsiminimus. M. Dobužinskis mirė 1957 m. Niujorke. Palaidotas Paryžiuje [1, 16]. Vilniaus Rasų kapinėse yra Dobužinskių kapavietė, kur palaidotas dailininko tėvas Valerjanas Dobužinskis (1842−1921) ir kt. giminaičiai [11a].

Gyvendamas Lietuvoje, M. Dobužinskis kūrė dekoracijas ir kostiumus operų (P. Čaikovskio „Pikų dama“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“), baletų (A. Glazunovo „Raimonda“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“), dramų (V. Šekspyro „Hamletas“, N. Gogolio „Revizorius“) spektakliams. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, pašto ženklus. Sukūrė Kauno, Vilniaus, Peterburgo, kitų miestų peizažų, istorinių portretų [1].
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje saugomas M. Dobužinskio scenografijos eskizų rinkinys yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinį registrą. Tai yra vienintelė Lietuvoje ir pasaulyje tokia gausi ir vertinga  šio dailininko scenografijos darbų kolekcija („UNESCO programos „Pasaulio atmintis” Lietuvos nacionalinis registras”. Vilnius, 2009, p. 20).

Чугунов, Геннадий. Мстислав Валерианович Добужинский: 1875–1957. − Ленинград, 1988. Knygos viršelis

M. Dobužinskio scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, sukurti Kauno Valstybės teatrui 1925–1939 m., išleisti atskiru leidiniu „Mstislavas Dobužinskis. Scenografija Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose“ (Vilnius, 2006).
Išleistos M. Dobužinskio grafikos kūrinių reprodukcijos „Vilniaus vaizdai“ [7], taip pat kitų dailininko kūrinių reprodukcijos albume „Мстислав Добужинский = Mstislav Dobuzhinski: Живопись. Графика. Театр“ (Москва, 1982),
M. Dobužinskis vienas pirmųjų iškėlė Vyčio herbo sukūrimo idėją. Jis parašė studiją „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinio herbo istorinių variantų bruožai (XIV–XVI amž.)“ (Kaunas, 1933). M. Dobužinskio darbai  saugomi Lietuvos teatro,  muzikos ir kino muziejuje, Vilniaus ir Kauno dailės muziejuose, dalis archyvo saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje [4].
2009 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus saugomas Mstislavo Dobužinskio scenografijos eskizų rinkinys pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis” Lietuvos nacionalinį registrą (žr. adresu).

1920 m. dailininkas pradėjo rašyti atsiminimus. Ypač daug jų užrašė 1940–1950 m. [16]. Jo knyga „Воспоминания“ („Prisiminimai”) buvo išleista 1976 m. Niujorke, o 1987 m. – Maskvoje [15]. Į lietuvių kalbą išversti kai kurie šios memuarų knygos skyriai, skirti gyvenimui Vilniuje, mokslams Vilniaus gimnazijoje, buvo spausdinti išeivijos [8] ir Lietuvos periodikoje [5].

Dailininko gyvenimas plačiai aprašytas jau minėtoje jo paties atsiminimų knygoje „Воспоминания“ [15]. Rusų kalba išleistos kelios knygos apie dailininką: Геннадий Чугунов „Мстислав Валерианович Добужинский: 1875–1957“ [16], „Воспоминания о Добужинском“ (Санкт-Петербург, 1997) ir kt.
1998 m. išleista tarptautinės konferencijos „Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva“ medžiaga, supažindinanti visuomenę su dailininko gyvenimu ir kūryba Lietuvoje [8]. Šiame leidinyje yra straipsnių apie M. Dobužinskio ryšius su Vilniumi: „Dobužinskiai. Dabužiuose ir Vilniuje“ (Jerzy Surwilo), „Architektūriniai Vilniaus motyvai M. Dobužinskio „Senojo Vilniaus“ cikle” (Ilona Mažeikienė), „M. Dobužinskio miesto peizažas – vertingas ikonografinis šaltinis saugant Vilniaus senamiestį“ (Skaistis Mikulionis) ir kt. Apie M. Dobužinskį rašoma Tomo Sakalausko esė knygoje „Šventės mansardose“ [10], yra nemažai straipsnių periodiniuose leidiniuose.

Dobužinskis, Mstislavas. Vilniaus vaizdai. – Vilnius, 1975. Knygos viršelis

M. Dobužinskis pirmą kartą atvyko į Vilnių 1884 m. pas savo dėdę, o vėliau dažnai lankydavosi pas artimus giminaičius [10].
Vilniuje gyveno 1889−1895 m., kai mokėsi Vilniaus antrojoje gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje, kurį laiką lankė rusų dailininko Ivano Trutnevo vadovaujamą dailės mokyklą. Baigęs universitetą, Vilniuje gyveno 1906–1907, 1912, 1914–1915 m. [8, 10].
Miestą pradėjo piešti po kelionių į Miuncheną, Veneciją, Paryžių. Vilnius dailininkui tapo poezijos įsikūnijimu. Skirtingai nuo kitų miestų, Vilnius jam atrodė kupinas ramybės ir tyrumo [9].

„Ilgas išsiskyrimas padėjo atsiverti mano akims… Vilniuje senovė buvo tarsi apglėbusi mane (netgi gimnazijoje), ir aš, kaip ir vaikystėje Novgorode, gyvenau tarp įvairių su miestu susijusių padavimų. Buvo daugybė vietų, apie kurias buvo pasakojama paslaptingos istorijos […]. Iš pat pradžių ir per visus gyvenimo šiame mieste metus jis buvo man mielas ir tarytumei gimtas ir „savas“; net ir gimnazija, kurios nemėgau, šiam jausmui netrukdė – jis išliko visą gyvenimą“,
– rašė dailininkas atsiminimuose [5].

Daugiausiai darbų nupiešė 1906–1907 m., kai lankėsi Vilniuje pas tėvą, ir 1914 m. Žymiausi piešiniai sudėti į „Vilniaus vaizdų“ ciklą [7, 11]. Pirmasis darbas „Kiemelis Vilniuje (1902, akv.). Dailininkas nesistengė atkurti idealizuotos praeities, bet vizualiai pateikė savo gyvenamojo laikotarpio realijas. Jo žvilgsnį traukė siauros Vilniaus gatvelės, ankšti kiemeliai su bažnyčių bokštais tolumoje, kasdienė buitis („Sena siena“, „Mėsinių gatvė“, „Stiklių gatvė Vilniuje“, „Kotrynos bažnyčia“ ir kt.). Savo darbuose dailininkas užfiksavo nemažai iki mūsų dienų jau neišlikusių Vilniaus pastatų Latako, Stiklių, Mėsinių, Žydų gatvėse [2].
Vilniaus motyvus M. Dobužinskis pritaikė ir teatro scenovaizdžiuose. Kurdamas scenografiją kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“, specialiai buvo atvykęs į Vilnių susipažinti su muziejuose ir archyvuose saugoma istorine medžiaga [2]. Operos scenovaizdžiuose pavaizdavo Vilniaus rotušės aikštę, Aušros Vartus, Žemutinės pilies rūmus.
Dailininkas ne tik piešė Vilnių, bet ir skaitė paskaitas apie Vilniaus architektūrą Peterburgo draugijose, rašė straipsnius. 1939 m. straipsnyje „Vilniaus senovė. Gedimino kalnas“ menininkas supažindina su Gedimino bokšto istorija, vaizdais, rekonstrukcijos problemomis [6].

2011 m. lapkritį Vilniuje, skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę (Senamiesčio seniūnija), buvo atidengtas paminklas M. Dobužinskiui (skulpt. Kęstutis Musteikis, archit. Algirdas Umbrasas). Paminklas primena metalinę molberto kopiją. Kiekvienas praeivis gali bent trumpai pažvelgti dailininko žvilgsniu į sostinės peizažą (Tilto g.) pro varinį rėmelį, po kuriuo iškaltas menininko bareljefas [11a, 13].

Vilniuje yra M. Dobužinskio gatvė (Senamiesčio seniūnija) [3].

2015 m. minint M. Dobužinskio 140-ąsias gimimo metines M. K. Čiurlionio namai, bendradarbiaudami su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, parengė dailininko darbų parodą „Tarp Vilniaus ir Peterburgo“.

Minint M. Dobužinskio 125-erių metų gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ (2000, Nr. 6) buvo paskelbta Paulinos Dabulevičienės sudaryta M. Dobužinskio bibliografija.

Literatūra ir šaltiniai

1. Ambrasaitė, Živilė. Mstislavo Dobužinskio scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Iliustr. // Dobužinskis, Mstislavas. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Vilnius, 2006. – P. 7-22
2. Ambrasaitė, Živilė. Vilnius Mstislavo Dobužinskio kūryboje. – Iliustr. − Bibliogr.: 6 pavad. // Krantai. – 2007, Nr. 4, p. 23-26.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets : istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 33, 168.
4. Dirsytė, Rima. Kultūros vandenynuose nepasiklydęs: Mstislavo Dobužinskio archyvas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. – Portr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Santara. – [Nr.] 129/130 (2016, ruduo), p. 122-129.
5. Dobužinskis, Mstislavas. Prisiminimai: [fragmentai apie Vilnių iš atsiminimų knygos „Воспоминания“ (Niujorkas, 1976)] / iš rusų k. vertė Leonija Malakauskienė // Proskyna. – 1991, Nr. 4, p. 195-204.
6. Dobužinskis, Mstislavas. Vilniaus senovė. Gedimino kalnas // Naujoji Romuva. – 1939, Nr. 16 (430), p. 346-348; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002137933>.
7. Dobužinskis, Mstislavas. Vilniaus vaizdai [grafika]: [reprodukcijos]. − Vilnius, 1975. − 19 p., 16 iliustr. lap.
8. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva: tarptautinė konferencija. − Vilnius, 1998. − 87, [1] p.: iliustr., portr. – Str. liet., rus. – Bibliogr. str. gale.
9. Kasatkina, Natalija. Lietuva M. Dobužinskio kūryboje. – Iliustr. // Etiudai. – 1993, Nr. 1, p. 52-59.
10. Sakalauskas, Tomas. Trys miestai [Vilnius. Kaunas. Peterburgas]: M. Dobužinskis ir Lietuva. − Iliustr. // Sakalauskas, Tomas. Šventės mansardose. – Vilnius, 1992. − P. 54-87.
11. Strikulis, Donaldas. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva. Vilniaus vaizdai… kelionė į Lietuvą: istorija. − Iliustr. // Lietuvos aidas. − 2011, spal. 15, p. 6; spal. 19, p.4; spal. 26, p. 9; spal. 29, p. 9; lapkr. 23, p. 8.
11a. Strikulis, Donaldas. Dobužinskių šeimos kripta: [apie Dobužinskių šeimos kriptą Vilniaus Rasų kapinėse, kur palaidotas dailininko tėvas Valerjanas Dobužinskis (1842−1921) ir kt. giminės, taip pat apie paminklą dail. Mstislavui Dobužinskiui Vilniuje (skulpt. Kęstutis Musteikis, archit. Algirdas Umbrasas] // Šiaurės Atėnai. − 2013, spal. 11, p. 11.
12. Vanagas, Rimantas. Tarp Vilniaus ir Peterburgo – Dabužiai!: Mstislavas Dobužinskis: [biografija]. – Iliustr., portr. // Anykščių fenomenas / Rimantas Vanagas, Nerijus Vanagas. – Vilnius, 2016. – P. 138-145.
13. Žukovskis, Andrejus. Paminklas sulaukė savo dienos: šiandien sostinės Katedros aikštės prieigose bus atidengtas paminklas Mstislavui Dobužinskiui. − Iliustr. // Vilniaus diena. − 2011, lapkr. 10, p. 3.
14. Добужинский Мстислав Валерианович: художник. – Portr., iliustr. // Русские в истории и культуре Литвы. – Вильнюс, 2008. – P. 357-361.
15. Добужинский, Мстислав Валерианович. Воспоминания. − Москва, 1987. − 477 p., [36] iliustr. lap. – Bibliogr. pastabose: p. 366-455.
16. Чугунов, Геннадий. Мстислав Валерианович Добужинский: 1875-1957. − Ленинград, 1988. – 110 p.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2012; 2016

Dalintis straipsniu: