Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 561

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Mykolas Pijus Paskalis Romeris (Römeris, Remeris, Rėmeris )

Gyvenimo datos:1880 05 17 - 1945 02 22
Gimimo vieta: Bagdoniškis (Rokiškio r.)
Veikla:teisininkas, pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas, Senamiesčio seniūnija / Senamiestis)

Maksimaitis, Mindaugas. Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Daugelyje literatūros šaltinių M. Romerio pavardė rašoma autentiška forma „Römeris“. Taip savo pavardę rašė ir pats profesorius. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu teisininko pavardė gali būti pateikiama tiek autentiškos formos „Römeris“, tiek sulietuvintos formos „Romeris, Remeris, Rėmeris“ [6].

M. Romeris gimė lenkų bajorų šeimoje. 1890–1892 m. mokėsi Vilniaus 1-oje vyrų gimnazijoje, 1892–1901 m. – Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje (Rusija). 1902 m. Krokuvos Jogailos universitete (Lenkija) išklausė istorijos kursą. 1902–1905 m. Paryžiaus Laisvojoje politinių mokslų mokykloje (Prancūzija) studijavo socialinius mokslus. 1905 m. grįžo į Lietuvą. 1905–1906 m. gyveno Vilniuje. 1906 m. už „Gazeta Wileńska“ dienraštyje išspausdintą straipsnį, raginantį pradėti maištą ir sugriauti Rusijoje esančią visuomeninę santvarką M. Romeriui buvo iškelta baudžiamoji byla, todėl jis 1906–1907 m. slapstėsi Krokuvoje (Lenkija). 1907–1909 m. gyveno Bagdoniškyje, savo tėviškėje. 1909–1915 m. gyveno Vilniuje. 1915–1917 m. kovojo J. Pilsudskio legionuose. 1917–1920 m. dirbo Lomžos apskrities Kolno miesto taikos teisėju, vėliau –Lomžos apygardos teismo teisėju (Lenkija). 1920 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune. 1920–1921 m. dirbo Kauno apygardos teismo teisėju. 1921–1928 m. buvo Vyriausiojo Tribunolo teisėjas. 1922–1940 m. dėstė valstybinę teisę Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Įvertinant mokslinę ir pedagoginę veiklą 1926 m. M. Romeriui buvo suteiktas ordinarinio profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, 1932 m. – teisių daktaro laipsnis. 1927–1928 m., 1933–1939 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. 1928–1931 m. buvo Valstybės tarybos narys. 1931 m. prisidėjo prie „Lietuviškosios enciklopedijos“ kūrimo. M. Romeris buvo enciklopedijos viešosios teisės skyriaus redaktorius, bendradarbis. Parašė daug straipsnių valstybinės ir administracinės teisės klausimais. 1932 m. paskirtas Lietuvos tautiniu teisėju Hagos tribunole, nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Klaipėdos krašto tarptautinės teisės klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos XIV-oje sesijoje Ženevoje. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. Mirė profesorius M. Romeris 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje [3, 9, 10]. Palaidotas Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje. Antkapinis paminklas sukurtas 1970 m. (skulpt. Viktoras Palys, archit. Eduardas Budreika). Antkapį sudaro betono plytelėmis grįsti kapavietės pakraščiai, gulsčia juodo šlifuoto granito antkapinė plokštė su iškaltomis M. Romerio gimimo ir mirties datomis: „1880–1945“ ir ant postamento stovinti į viršų platėjanti, netaisyklingai nukirsto, vingraus kontūro viršumi granito stela. Steloje iškaltas bronzinis M. Romerio bareljefinis portretas ir įrašas: „Mykolas Römeris / teisininkas / profesorius“ [2, p. 412].

M. Romeris laikomas Lietuvos konstitucinės teisės mokslo tėvu. Tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Parašė monografijas „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“ (lenkų k. 1907 m., lietuvių k. 2006 m.), „Reprezentacija ir mandatas“ (1926 m.), „Administracinis teismas“ (1928 m.), „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“ (1931 m.), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ (d. 1 – 1937 m., d. 2 – 1990 m.), „Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas“ (išleista 1949 m. Vokietijoje, 1989 m. Lietuvoje), neužbaigtas ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, kurį sudaro leidiniai „Valstybė“ (1934–1935 m.), „Suverenitetas“ (1939 m.), „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai“ (išleista 2008 m.). Paskelbė mokslinių straipsnių Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos teisės leidiniuose [3].
Išskirtinę vietą M. Romerio kūrybiniame palikime sudaro profesoriaus nuo 1911 m. iki gyvenimo pabaigos 1945 m. (paskutinis įrašas darytas tris dienas prieš mirtį) rašytas „Dienoraštis“ – XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo metraštis. „Dienoraštį“ sudaro keturiasdešimt storų didelio formatų tomų lenkų kalba. Juose pasakojami ne tik jo ir šeimos išgyvenimai bei buities smulkmenos, bet ir pateikiama plati gyvenamojo laikotarpio visuomeninė politinė panorama. M. Romerio „Dienoraščio“ tomai saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje. Paskutiniųjų trylikos M. Romerio gyvenimo metų „Dienoraščio“ tomus profesoriaus našlė Jadvyga Romerienė 1964 m. perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai [3, 10].
Periodikoje buvo paskelbtos istorikų Vinco Martinkėno ir Zenono Namavičiaus parengtos M. Romerio „Dienoraščio“ fragmentų, išverstų  į lietuvių kalbą, publikacijos (Kultūros barai, 1990, Nr. 1-12; 1991, Nr. 1-12; 1992, Nr. 1-4).
2007 m. lietuvių kalba išleistas Mykolo Romerio penkių tomų „Dienoraštis“, apimantis profesoriaus 1918–1922 m. gyvenimo ir veiklos metus. Lietuviško „Dienoraščio“ publikacijos pagrindu Lenkijoje buvo parengta M. Romerio „Dienoraščio“ publikacija. Leidinį sudarė Bronius Makauskas ir Rimantas Miknys (Vilnius, 2007, 2009, 2011, 2012).

M. Romerio nuopelnai Lietuvos kraštui įvertinti Gedimino (1928 m.) ir Vytauto Didžiojo (1933 m.) antrojo laipsnio ordinais, Lietuvos nepriklausomybės dešimties metų jubiliejiniu medaliu. Jam buvo įteiktas Latvijos Trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas (1936 m.). M. Romeris buvo išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku. Profesoriaus pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu [3, 9, 10].

M. Romeris pagrįstai laikomas ir vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. 1989 m. rudenį Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi Ribentropo-Molotovo protokolų įvertinimo komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Poželos. Komisijos nariai atsinešė ką tik nedidele knygele išleistą M. Romerio straipsnį „Lietuvos sovietizacija 1940–1941 m.“, kurioje prof. M. Romeris labai įžvalgiai rašė apie sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Ši kukli knygelė tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava [9].

Solak, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai). – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Solak, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai). – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Informatyvus šaltinis apie M. Romerį yra jo paties rašytas „Dienoraštis“. 1996 m. išleistame leidinio „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“ tryliktajame tome išspausdinta „Mykolo Römerio autobiografija“ su Mindaugo Maksimaičio įvadiniu straipsniu [7].
Apie profesoriaus M. Romerio gyvenimą ir veiklą yra išleistos kelios monografijos. 2006 m. Mykolo Romerio universitetas išleido prof. habil. dr. teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio monografiją „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ [3]. 2008 m. Lietuvos istorijos institutas išleido Lenkijos istoriko, Lenkijos ir Lietuvos istorijos bibliografo Zbigniewo Solako leidinį „Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai)“. Knygoje remiamasi M. Romerio 1918–1922 m. rašytu „Dienoraščiu“. Z. Solakas dirbo Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų grupėje, dešifravusioje ir moksliškai parengusioje publikuoti 1918–1922 m. penkis „Dienoraščio“ tomus lenkų kalba [10].
Apie M. Romerį rašoma knygoje „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a.“ (Vilnius, 2008), leidiniuose „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“ (Vilnius, 1999), „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011) ir kt.

Vilniuje M. Romeris gyveno 1890–1892 m., 1905–1906 m., 1909–1915 m., 1940–1945 m. 1890 m. atvyko mokytis į Vilniaus 1-ąją vyrų gimnaziją. 1905 m. grįžęs į Lietuvą vėl apsigyveno Vilniuje. 1905–1915 m. (su pertraukomis) advokatavo, užsiėmė aktyvia visuomenine ir publicistine veikla. Skaitė paskaitas, plačiai įsitraukė į Vilniaus lenkų demokratinį judėjimą ir lietuvių veiklą. Priklausė „krajovcų“ (kraštiečių) politinei srovei. Reikšmingiausias šio laikotarpio darbai buvo 1906 m. išleistas demokratinės pakraipos dienraštis „Gazeta Wileńska“ („Vilniaus laikraštis“), propagavęs tautų bendradarbiavimą ir kėlęs Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą. 1906 m. už dienraštyje išspausdintą straipsnį buvo iškelta baudžiamoji byla, todėl iš Vilniaus teko išvykti. 1909 m. vėl apsigyveno Vilniuje, Trakų g. 8-ame name [10, p. 110], vėliau persikėlė į Pamėnkalnio gatvę. Bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, lenkų – Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos politinėje ir mokslinėje spaudoje, rašė teorinio, informacinio, poleminio pobūdžio straipsnius, stengėsi supažindinti lenkų visuomenę su lietuvių tautinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Dalyvavo įvairių draugijų veikloje. 1910–1913 m. ėjo Lietuvių dailės draugijos valdybos iždininko pareigas. Rengė kasmetines lietuvių dailės parodas, taip pat ir pomirtinę M. K. Čiurlionio kūrinių parodą, 1912 m. leido A. Jaroševičiaus piešinių albumą „Lietuvos kryžiai [3, 10].
M. Romeris laikė save lietuviškuoju lenku, „krajovcu“. „Esu lenkas, tikras Lietuvos pilietis, Lietuvos kraštietis, bet ne Lenkijos pakraščio gyventojas […] Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra lietuvių ir lietuviškų lenkų krašto Tėvynė…“ – yra parašęs 1919 m. savo „Dienoraštyje“. Vilnių jis laikė Lietuvos valstybės sostine, Lietuvos istoriniu ir kultūriniu centru, Vilniaus kraštą – sudėtine Rytų Lietuvos dalimi. 1921 m., kai Vilnius, Vilniaus kraštas jau buvo atitekęs Lenkijai, rašė: „Nelaimingas Vilniaus krašte! O vis dėlto aš tikiu, kad Vilniaus ateitis, nepaisant visko, bus lietuviška, net jeigu jame dominuos lenkų kalba. Lietuviai savo atkaklumu, nepaprastu nuoseklumu ir pagaliau savo martirologija ima ir paims Vilnių […]. Nuslopinti lietuvių judėjimo […] lenkų valstybingumo elementai neįstengs“ [4, p. 26-27].
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, M. Romeris periodikoje rašė straipsnius Vilnijos krašto klausimais. Pasisakė už valstybės sostinės perkėlimą iš laikinąja sostine laikyto Kauno į Vilnių. M. Romeris buvo idėjos turėti Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje, du veikiančius universitetus šalininkas. Šią idėją siūlė įgyvendinti, perkeliant iš Kauno į Vilnių dalį jau esamų fakultetų.
1940 m. iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą buvo perkeltas ir Teisės fakultetas. M. Romeris apsigyveno Vilniuje tuometinės Bonifratų gatvės 2 name (dabar – Liejyklos g. 13 / L. Stuokos Gucevičiaus g. 10). 1940–1945 m. dėstė Vilniaus universitete valstybinę, administracinę ir konstitucinę teisę. Vadovavo Valstybinės teisės katedrai [3].

2005 m. gegužės 17 d., minint 125-ąsias gimimo metines, Vilniuje prie namo Liejyklos g. 10 / L. Stuokos-Gucevičiaus g. 13 (Senamiesčio seniūnija), M. Romerio atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Gediminas Žuklys). Lentoje iškaltas profesoriaus bareljefas ir įrašas: „Šiame name 1940–1945 m. gyveno įžymus teisininkas profesorius Mykolas Romeris“ [3, p. 298; 5, 11].

2004 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Lietuvos teisės universitetui buvo suteiktas Mykolo Romerio vardas [3]. Viena šio universiteto auditorija pavadinta Mykolo Romerio vardu.
Vilniaus mieste, Antakalnio seniūnijoje, M. Remerio (M. Romerio) vardu pavadinta gatvė [1].
Apie profesorių M. Romerį sukurtas dokumentinis filmas [9].

1997 m. išleistoje knygoje „Mykolo Römerio mokslas apie valstybę“ išspausdinta „Mykolo Römerio mokslinių ir publicistinių darbų bei literatūros apie jį bibliografija“. Bibliografiją rengiant buvo pasinaudota Vytauto Andriulio XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje parengta, bet dėl to meto politinių aplinkybių nepaskelbta bibliografija. Bibliografiją papildė ir atnaujino Rimantas Miknys. Nustatant M. Romerio straipsnių autorystę, naudotasi jo „Dienoraštyje“ pateikta informacija. Straipsnių, spausdintų Vilniaus laikraščiuose „Przegląd Wileński“ ir „Głos Wileński“ 1911–1912 m., autorystė nustatyta pagal paties M. Romerio sudarytą iškarpų rinkinį, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių saugojimo skyriuje [8].
2006 m. išleistoje Mindaugo Maksimaičio knygoje „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ išspausdintas M. Romerio literatūros ir šaltinių sąrašas. Sąrašą sudaro profesoriaus mokslo, publicistikos darbai, viešos kalbos, korespondencija ir kiti Romerių asmeniniai dokumentai, teisės aktai ir jų projektai, literatūra apie M. Romerį [3]. 
2008 m. išleistoje Zbigniewo Solako knygoje „Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai)“ paskelbta M. Romerio bibliografija [10].

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 72, 112, 281-282.
2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 412.
3. Maksimaitis, Mindaugas. Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus. – Vilnius, 2006. – 317, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 300-311. – Asmenvardžių r-klė: p. 312-317.
4. Miknys, Rimantas. Mykolo Romerio požiūris į Vilniaus problemą. – Santr. angl. – Bibliogr.: 47 pavad. // Lituanistica. – 1994, Nr. 4(20), p. 26-35.
5. Nakaitė, Dalia. Atidengta prof. Mykolo Romerio memorialinė lenta. – Iliustr. // Respublika. – 2005, geg. 19, p. 4.
6. Palionis, Jonas. Ar dera Römerį vadinti Romeriu? // Gimtoji kalba. – 2010, Nr. 3, p. 11-14.
7. Mykolo Römerio autobiografija // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – T. 13: Mykolas Römeris. – Vilnius, 1996, p. 180-227.
8. Mykolo Römerio mokslinių ir publicistinių darbų bei literatūros apie jį bibliografija // Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. – Vilnius, 1997. – P. 252-296.
9. Mykolas Romeris. Mykolo Romerio universitetas [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2012-10-17]. Prieiga per internetą: <http://www.mruni.eu/lt/universitetas/apie_mru/mykolas_romeris/>.
10. Solak, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). – Vilnius, 2008. – 400, [18] iliustr. lap. – Orig. antr.: Między Polską a Litwą. – Bibliogr.: p. 365-383. – Pavardžių r-klė: p. 384-397.
11. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2012 [žiūrėta 2012-10-25]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

 Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012

Susijusi informacija