Petras Vaičiūnas

Pabarčienė, Reda. Petro Vaičiūno pasaulis. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Pabarčienė, Reda. Petro Vaičiūno pasaulis. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Gimė Marijos ir Vinco Vaičiūnų šeimoje. Turėjo šešis brolius ir seserį [2]. Mokėsi Ukmergės keturmetėje mokykloje. 1905 m. iš jos buvo pašalintas, nes dalyvavo slaptuose mokinių susirinkimuose, organizavo neramumus mokykloje, skaitė anticarinio bei socialistinio turinio literatūrą, platino proklamacijas, nors pastarojo fakto nepavyko įrodyti [5]. 1911 m. išvažiavo į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgas), kur lankė bendrojo lavinimo kursus ir laikė brandos atestato egzaminus [2, 7]. 1914–1918 m. studijavo psichoneurologijos institute ir Petrapilio universitete. Baigęs studijas, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose [5, 7]. 1920–1923 m. buvo Valstybinės teatro direkcijos, 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. – teatro repertuaro narys, 1930–1935 m. – Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretorius [7]. 1915 m. pradėjo spausdinti eilėraščius. 1916 m. buvo suvaidinta pirmoji P. Vaičiūno pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“ (rež. Juozas Vaičkus). 1920 m. vedė žinomą teatro aktorę Teofiliją Dragūnaitę [2, 5]. Buvo Dramos vaidyklos, Valstybinio dramos teatro administratorius, iždininkas, repertuaro komisijos sekretorius. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje, dirbo Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje, kurį laiką jai vadovavo. Po karo buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys [1, 5, 6]. Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. 1963 m. buvo sukurtas antkapis (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Vytautas Brėdikis) [4, 5].

P. Vaičiūnas buvo vienas iš lietuvių profesionalaus teatro organizatorių ir vadovų, pirmasis jo dramaturgas. Tarpukario Lietuvos teatre jis buvo laikomas žymiausiu repertuaro kūrėju [6]. Parašė dramos kūrinių, 20 pjesių, iš kurių 16 buvo suvaidinta [5]. Išleido eilėraščių rinkinių, knygą vaikams, vertė Europos dramaturgų pjeses iš lenkų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbų. Teatrą vertino kaip pilietinio ir moralinio auklėjimo priemonę. Komedijose išryškėjo kritiška tikrovės analizė. Vėlesnėje poezijoje galima rasti daug darbo, meilės, gamtos, tėvynės motyvų. Poetika tradicinė, gausu aprašinėjimo. Nuolatinė tema – Vilnius [5, 6].

1952 m. P. Vaičiūnas parašė savo autobiografiją, kuri spausdinama leidinyje Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ (Vilnius, 1989, t. 2). Apie kūrėją rašoma įvairaus pobūdžio leidiniuose. Išleista literatūros tyrinėtojos prof. Redos Pabarčienės monografija „Petro Vaičiūno pasaulis“, kuri grindžiama ne chronologiniu, bet esėjiniu principu [5]. Be kūrėjo biografijos faktų, šiame leidinyje galima rasti kūrinių iš poezijos rinkinių, įvairios dokumentinės medžiagos, bibliografinį sąrašą. Apie P. Vaičiūną rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. Išsami biografija ir darbų bibliografija aprašyta leidinyje „Jonavos krašto žmonės“ [7]. Apie žymų kūrėją taip pat rašoma atsiminimų knygose: rašytojo žmonos, aktorės Teofilijos Vaičiūnienės knygoje „Scena ir gyvenimas“ (Vilnius, 1975), dukterėčios, poetės Juditos Vaičiūnaitės knygoje „Vaikystės veidrody“ (Vilnius, 1996), rašytojų Salio Šemerio knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997 ) ir Juozo Paukštelio knygoje „Dažnai atsimenu juos“ (Vilnius, 1979) ir kt. Nemažai dramaturgo gyvenimo detalių atskleidžiama įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Vaičiūnas, Petras. Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!. – Kaunas, 1928. Knygos viršelis

Vaičiūnas, Petras. Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!. – Kaunas, 1928. Knygos viršelis

Vilniuje, Kaštonų g. 4, P. Vaičiūnas su šeima gyveno nuo 1940 m. iki savo mirties – apie 19 metų. Kaip rašoma atsiminimuose, „jo butas buvo tikras paveikslų, nuotraukų, skulptūrų naminis muziejus“ [5]. 1941 m. kūrėjas pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, 1941–1945 m. buvo jos direktorius. Taip pat buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys [6]. Gyvendamas Vilniuje, P. Vaičiūnas parengė eilėraščių „Rinktinę“ (1946), pjesių rinkinį „Dramos“ (1956). 1956–1958 m., sunkiai sirgdamas, rengė spaudai poezijos rinkinį „Gyvenimo preliudai“, kuris buvo išleistas po P. Vaičiūno mirties 1969 m. [4].

Vilniaus miestui rašytojas yra paskyręs ne vieną kūrinį. 1928 m. Kaune išėjo du leidimai poezijos rinkinio „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!“. Leidinio pratarmę parašė Mykolas Biržiška. Į rinkinį sudėta 14 P. Vaičiūno eilėraščių apie Vilnių: „O senasai Vilniau, o šventasai mieste!”, „Vilnius bus mūsų”, „Gedimino Kalne”, „Pas Gediminą”, „Vilniaus medis” ir kt.
Čia taip pat spausdinamas vienas iš garsiausių P. Vaičiūno eilėraščių, virtęs kone antruoju tautos himnu, tapęs daina – „Mes be Vilniaus nenumirsim!“: „Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas: / Mes be Vilniaus nenurimsim! / Kaupias skausmas ir dangus toks debesingas… / Jeigu reiks – laisvi mes mirsim“ (iš P. Vaičiūno kūrybos rink. [6, p. 62]. Muziką dainai pagal šiuos žodžius sukūrė kompozitorius Antanas Vanagaitis.
„Retame straipsnyje ar eilėraštyje jis apsieidavo nepaminėjęs sostinės vardo, o specialiai jos vadavimo temai skyrė pjeses Liepsnojančios širdys”, Sulaužyta priesaika” ir daugybę eilėraščių…” – rašoma R. Pabarčienės monografijoje [5, p. 121].

1960 m. Vilniuje, ant namo Kaštonų g. 4 (Naujamiesčio seniūnija), kur kūrėjas gyveno 1940–1959 m., buvo atidengta memorialinė lenta [4, 8].

Rašytojo atminimas įamžintas gimtajame Jonavos rajone, taip pat Kaune, kur P. Vaičiūnas su pertraukomis gyveno 1907–1910 ir  1920–1940 m.

Bibliotekininkės Elenos Stasiukaitienės sudarytame leidinyje „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1557–2007“ pateikiama nemažos apimties P. Vaičiūno bibliografija [3]. Bibliografiniai sąrašai yra ir jau minėtuose leidiniuose [5, 7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vaičiūnas Petras. – Portr., iliustr. // Čaplinksas Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 439.
2. Jankeliūnienė, Leonora. Gyvenimą mylėjęs už jo gražius akimojus [dramaturgui, poetui Petrui Vaičiūnui – 120]. – Portr., iliustr. // Eskizai. – 2010, nr. 20, p. 47–49.
3. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1557–2007. – Vilnius, 2009. – P. 361–366.
4. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 77, 417.
5. Pabarčienė, Reda. Petro Vaičiūno pasaulis. – Vilnius, 1996. – 255 p.: iliustr.
6. Vaičiūnas, Petras. Laisvės keliais. – Vilnius, 1991. – 535 p., 8 iliustr. lap.: iliustr.
7. Vaičiūnas, Petras. – Portr. – Bibliogr. str. gale // Jonavos krašto žmonės: Jonavos įkūrimo 250 metų jubiliejui. – Jonava, 2000. – P. 179–182.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2014 [žiūrėta 2014-01-29]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2014

Dalintis straipsniu: