Pranas Žižmaras

Debesų karžygys: legenda apie Praną Žižmarą. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Gimė gausioje lietuvių šeimoje. 1921 m. su motina, broliais ir seserimis atvyko į Vilnių. Mokėsi lietuvių mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigė lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1929 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą teisės studijas, kur su pertraukomis mokėsi iki 1938 m. 1933–1937 m. studijavo Varšuvos Centriniame fizinės kultūros institute. Baigęs mokslus, dėstė kūno kultūrą Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1939 m., atgavus Vilnių, iš aktyvių Vilnijos lietuvių subūrė miliciją, gavo ginklų. Vėliau buvo paskirtas Vilniaus sporto apygardos pirmininku, įkūrė Jaunosios Lietuvos sąjungos Vilniaus tarybą [3, 5]. 1939 m. išleido vienkartinį sporto leidinį „Aukščiau, greičiau, toliau“.
1940 m., po sovietų okupacijos, buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo. Kalėjo Komijos lageriuose. 1943 m. nuo sunkių darbų, bado, šalčio susirgo. Yra kelios mirties versijos. Kaip rašo buvęs tremtinys, Komijoje gyvenęs Algirdas Šerėnas, Uchtos lagerių archyvuose suradęs ir atsiuntęs P. Žižmaro lagerinę bylą, jis mirė 1944 m. spalio 27 d. Severdvinlago lageriuose, Archangelsko srityje. Palaidotas bendrame kape [8]. Kiti dokumentai liudija, kad P. Žižmaras buvo nuskandintas. Kūnas buvo rastas Šangalio ligoninės (Komijos ASSR) šulinyje. Jo tėvai, Pranciškus ir Rozalija Žižmarai, palaidoti Vilniaus Rasose [3].

P. Žižmaras buvo lenkų okupuotojo Vilniaus krašto lietuvių skautų ir sportininkų judėjimo organizatorius, kovotojas už lietuvybę. 1926 m. jo pastangomis Vilniuje buvo įkurta pirmoji lietuvių Gedimino skautų draugovė, kuriai jis vadovavo iki 1935 m. P. Žižmaro vadovaujami skautai rengdavo stovyklas, iškylas į istorines krašto vietas, gabeno į kaimą lietuvišką spaudą, skiepijo jaunimui laisvo Vilniaus krašto viltis [3, 7]. Leido žurnalą „Vilniaus skautas“, 1928 m. išleido „Skautų kalendorių“. 1927 m., pasipuošę uniformomis, su Vilniaus skautų vėliava, jaunuoliai dalyvavo Jono Basanavičiaus laidotuvėse Rasų kapinėse. 1928 m. vasario 16-osios naktį su grupe skautų P. Žižmaras įlipo į Gedimino pilies bokštą ir iškėlė trispalvę vėliavą. Legendine asmenybe tapo 1938 m., kai, gindamas Lietuvos garbę, iškvietė į dvikovą lenkų karininką ir įsiamžino kaip paskutinės dvikovos Lietuvoje laimėtojas. Apie šį įvykį nemažai rašė ir lenkų spauda. P. Žižmaras vadovavo Vilniaus sportininkų delegacijai pirmojoje tautinėje lietuvių sporto olimpiadoje, vykusioje 1938 m. liepą Kaune [3, 5].

2007 m. Vilniaus apskrities Kultūros centro leidžiamoje serijoje „Iškiliųjų alėja“ išleista P. Žižmaro dukterėčios, teatrologės Gražinos Mareckaitės sudaryta knyga „Debesų karžygys: legenda apie Praną Žižmarą“ [3]. Į knygą surinkti P. Žižmaro gyvenimo faktai iš archyvų, giminių prisiminimų, publikacijų. Leidinyje daug dokumentų kopijų, faksimilių, nuotraukų, įamžinusių prieškario Vilniaus akimirkas. Apie P. Žižmaro kalinimą lageryje, archyvuose surastą jo lagerio bylą rašo Algirdas Šerėnas knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ [8]. A. Šerėno straipsnį apie P. Žižmaro bylos medžiagą rasime ir G. Mareckaitės knygoje. Knygoje „Gyvenimo kelionė: Tverečius–Torontas“ [6] lietuvių išeivijos veikėjas Bronius Saplys prisimena P. Žižmarą kaip įdomų kūno kultūros mokytoją, paskutinės dvikovos dalyvį. Apie P. Žižmarą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2014. T. 25), „Lietuvos sporto enciklopedijoje“ (Vilnius, 2013. T. 2), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje” [2], Stasės Gaidytės-AverkienėsDaina Tėvynei Lietuvai“ (Vilnius, 2012), istoriko Jono Rudoko „Tas kelias į Vilnių…“ [5] ir kt. Apie P. Žižmaro dalyvavimą  pirmojoje tautinėje lietuvių sporto olimpiadoje rašo sporto darbuotojas Artūras Poviliūnas leidinyje Pasaulio lietuvių sporto istorija ir ateities vizija“ (Kaunas, 2016). Yra straipsnių periodikoje ir internete.

Vilniuje P. Žižmaras gyveno 1921–1940 m. Rasų priemiestyje esančioje Turgelių gatvėje, mažame vienaaukščiame name [3].

1999 m. birželio 12 d., minint penkiasdešimt penktąsias P. Žižmaro mirties metines, Vilniuje, prie namo Turgelių g. 8 (Rasų seniūnija) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Asta Vasiliauskaitė). Lentoje toks įrašas: „Pranas Žižmaras. 1907–1944. Garbingas Lietuvos sūnus, mokytojas, skautų vadovas, sporto organizatorius Vilniaus krašte 1926–1940. Represuotas, miręs Komijoje“ [3, 4].

1991 m. P. Žižmaro vardu pavadinta gatvė Naujojoje Vilnioje [2]. 1997 m. Vilniaus apylinkėse vyko keliautojų pėsčiomis maratonas, skirtas lietuvybės puoselėtojui P. Žižmarui [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Averka, Petras. Amžinai jaunas vilnietis. – Iliustr. – Persp. iš: Voruta, 1994, lapkr. 23-30, Nr. 44 (182) // Averka, Petras, Gaidytė-Averkienė, Stasė. Vilnius buvo svajonė. – Vilnius, 2009. – P. 157-158.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Žižmaras Pranas (1907 02 02–1944): skautas, sporto propaguotojas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 494.
3. Debesų karžygys: legenda apie Praną Žižmarą. – Vilnius, 2007. – 199, [1] p.: iliustr., faks., portr.
4. Gaidytė, Stasė. Pagerbtas žymus Vilniaus kovotojas [apie memorialinės lentos atidengimą P. Žižmarui Vilniuje]. – Portr. // Varpas. – 1999, Nr. 7, p. 7-8.
5. Rudokas, Jonas. Pranas Žižmaras: [apie nuopelnus Vilnijos kraštui]. – Portr. // Rudokas, Jonas. Tas kelias į Vilnių… – Vilnius, 2014. – P. 322-328.
6. Saplys, Bronius. Mokytojai. Jaunimo legenda – Pranas Žižmaras. – Iliustr. // Saplys, Bronius. Gyvenimo kelionė: Tverečius–Torontas. – Vilnius, 2012. – P. 26-28.
7. Stanevičius, Leopoldas. Nepalenkiamas Vilniaus krašto sūnus: [P. Žižmaro 90-osioms gimimo metinėms]. – Iliustr. // Voruta. – 1997, vas. 22-28 (Nr. 8), p. 1, 3.
8. Šerėnas, Algirdas. Prano Žižmaro lagerinė byla // Šerėnas, Algirdas. Vorkutos mirties lageriai. – Vilnius, 1997. – P. 95-136.
9. Žiliukas, Aidas. Maratonas [pėsčiųjų] Pranui Žižmarui atminti [Vilniaus apylinkėse]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1997, geg. 20, p. 4.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2017

Dalintis straipsniu: