Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 565

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Teofilis Tilvytis

Gyvenimo datos:1904 01 15 - 1969 05 05
Gimimo vieta:Gaidžiai (Utenos r.)
Veikla:poetas, vertėjas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Areška, Vitas. Teofilis Tilvytis. – Kaunas, 1988. Knygos viršelis

Areška, Vitas. Teofilis Tilvytis. – Kaunas, 1988. Knygos viršelis

1917-1922 m. mokėsi Panevėžio, Utenos progimnazijose, bet mokyklos nebaigė. 1923 m. apsigyveno Kaune. Iki 1930 m. dirbo raštininku Kauno mokesčių inspekcijoje. 1924-1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, vaidino satyros ir parodijos teatre „Vilkolakis“. 1926 m. prisijungė prie „Keturių vėjų“ literatūrinės grupės. Nuo 1930 m. dirbo literatūrinį darbą, publikavo eiliuotus feljetonus periodiniuose leidiniuose. T. Tilvytis kaip humoristas ir satyrikas periodikoje dažniausiai pasirašinėjo Jul. Bokso slapyvardžiu. 1933-1940 m. redagavo satyros laikraštį „Kuntaplis“. Nuo 1936 m. bendradarbiavo žurnale „Literatūra“. 1940-1941 m. dirbo žurnalo „Raštai“ redaktoriaus pavaduotoju. 1941 m. vokiečių armijai užėmus į Lietuvą, iš Kauno, pakeliui aplankydamas Vilnių, pasitraukė į Gaidžius (Utenos r.). Po mėnesio sugrįžo į Kauną. Kelis mėnesius buvo hitlerininkų kalinamas Kauno kalėjime, Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Grįžęs iš kalėjimo, iki 1944 m. gyveno Gaidžiuose, vertėsi žemės ūkio darbais, ėmėsi fotografo amato. Nuo 1944 m. gyveno Vilniuje [1, 8]. 1944 m. įsitraukė į tuometinės Lietuvos TSR rašytojų sąjungos veiklą, dirbo valdybos atsakinguoju sekretoriumi [7]. Nuo 1946 m. pradžios dirbo literatūros konsultantu. 1947-1963 m. T. Tilvytis buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1958-1969 m. – Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas [1]. T. Tilvytis mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Poeto kapas yra memorialinio ansamblio šiaurinėje šlaito dalyje, į pietus nuo laiptuoto tako. Antkapis įrengtas 1977 m. Antkapį sudaro prie atraminės sienelės pritvirtinta pilko granito plokštė su iškaltu T. Tilvyčio bareljefiniu portretu ir gulsčia juodo granito plokštė, kurioje iškaltas įrašas: „Lietuvos TSR / liaudies poetas / Teofilis / Tilvytis / 1904.I.15 – 1969.V.5“ [ 5, p. 290-291].

T. Tilvyčio kūrybai būdingas aukštaitiškas pasaulėvaizdis, liaudiškas stilius, efektinga parodijos ir satyros žanrų plėtotė, komizmo raiškos įvairovė. Poetas išgarsėjo literatūrinėmis parodijomis (rinkiniai „3 grenadieriai“, 1926; „Nuo Maironies iki manęs“, 1929). Aktualijų pagrindu kūrė eiliuotus feljetonus, humoristinius eilėraščius. Išleido kelis satyrinių eilėraščių rinkinius. Parašė satyrines poemas „Išpardavimas dūšios“ (1928), „Dičius“ (1934), taip pat poemas „Usnynė“ (1949), „Šikšnosparniai“ (1951), „Artojėliai“ (I-IV d. 1965) ir kt. Prieškariu parašė romanus, pašiepiančius sostinės valdininkiją, – „Ministerijos Rožė“ (1931), „Kelionė aplink stalą“ (1936). Sovietmečiu išleisti poezijos rinkiniai „Baltijos vėjas“ (1948), „Sonetai apie laimę“ (1951), „Eilėraščiai“ (1952), „Tėvynės laukuos“ (1953), „Nameliai mano brangūs“ (1958). Parašė kelionės įspūdžių knygą „Vilnius – Stalinabadas“ (1948). Sovietinio laikotarpio kūryba parašyta pagal socialistinio realizmo reikalavimus.
Išvertė į lietuvių kalbą rusų poetų A. Puškino, N. Nekrasovo, I. Krylovo, A. Bloko, V. Majakovskio kūrinių [4, 6].

Kubilius, Vytautas. Teofilis Tilvytis. – Vilnius, 1956. Knygos viršelis

Kubilius, Vytautas. Teofilis Tilvytis. – Vilnius, 1956. Knygos viršelis

Apie poeto gyvenimą ir kūrybą yra išleistos kelios monografijos lietuvių kalba Vytauto Kubiliaus „Teofilis Tilvytis“ (Vilnius, 1956), Vito Areškos „Teofilis Tilvytis“ [1]. Apie T. Tilvytį rašoma Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997). Apie poetą išleista monografija rusų kalba Vytauto Kubiliaus „Теофилис Тильвитис: критико-биографический очерк“ (Москва, 1958).

T. Tilvytis pirmą kartą lankėsi Vilniuje 1941 m., traukdamasis nuo vokiečių armijos iš Kauno į gimtuosius Gaidžius.

„Vilniun įriedėjome pro Žaliąjį tiltą, prie kurio baigė degti namai. Mieste buvo tamsu. Visi langai išbyrėję. Nesimatė nė gyvos dūšios. Žmonės pabėgę ar išsislapstę. <…> Pravažiavome Katedrą, Petro ir Povilo bažnyčią, pasileidome pušynėliais Nemenčinės link, kurią pasiekus, mums išaušo“, – rašė poetas autobiografijoje [8, p. 282-283].

Vilniuje T. Tilvytis apsigyveno 1944 m., dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui [7].
Poetas sukūrė pokariniam Vilniui skirtų eilėraščių: „Vilnius“, „Pavasaris Vilniuje“, „Pro Vilniaus bokštus“, „Vilniaus kalneliai“. Vilnius juose vaizduojamas sugriautas, išdegintas, išplėštas.
T. Tilvytis puoselėjo mintį parašyti ir poemą apie Vilnių.

Poetas yra kalbėjęs: „Vilnius – tai poema! Poema iš septynių dalių, kurias reikia skaityti nuo septynių miestą supančių kalvų. Pažvelk nuo Kreivosios pilies kalno, Karoliniškių, Šeškinės ar Belmonto kalnų ir pamatysi vis kitokį miesto veidą, gražiausius miestą juosiančius gamtos vaizdus“ [1, p. 152-163.]. Deja, šio sumanymo nebuvo lemta įgyvendinti.

1975 m. Vilniuje, prie namo Domininkonų (buv. Muziejaus) g. 1 (Senamiesčio seniūnija) T. Tilvyčiui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Joana Noreikaitė). Lentoje iškaltas poeto bareljefas ir įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1963-69 mm gyveno LTSR poetas Teofilis Tilvytis“ [3, 5, p. 373-374; VLN].

1984 m. išleistoje Emilijos Dagytės ir Danutės Straukaitės knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai: biobibliografinis žodynas“ yra spausdinama T. Tilvyčio kūrinių ir literatūros apie jį biobibliografija [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Areška, Vitas. Teofilis Tilvytis : [gyvenimo ir kūrybos apybraiža]. – 2-asis patais. leid. – Kaunas, 1988. – 163, [2] p., iliustr. – Bibliogr.: p. 161-[164].
2. Dagytė, Emilija. Teofilis Tilvytis / Emilija Dagytė, Danutė Straukaitė. – Portr. – Bibliogr. str. gale // Dagytė, Emilija, Straukaitė, Danutė. Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius, 1984. – P. 309-311.
3. Įamžinant Teofilio Tilvyčio atminimą: [atidengta memorialinė lenta rašytojui T. Tilvyčiui Vilniuje]. – Iliustr. // Tiesa. – 1975, saus. 16.
4. Jonaitienė, Nijolė. Teofiliui Tilvyčiui – 100: [rašytojo biografija]. – Portr. // Tarp knygų. – 2004, Nr. 2, p. 30.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 290-291.
6. Striogaitė, Dalia. Tilvytis Teofilis: [biografija]. – Bibliogr.: 2 pavad. // Literatūros enciklopedija mokyklai. – Vilnius, 2011. – P. 385-386.
7. Tilvytis, Teofilis. Kunigaikštienės kabinete: [rašytojo atsiminimai apie pirmuosius pokario metus Vilniuje]. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1974, Nr. 1, p. 54-56.
8. Tilvytis, Teofilis. [Nebaigta autobiografija] // Tilvytis, Teofilis. Taikos sėja. – Vilnius, 1962. – P. 190-336.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2010 [žiūrėta 2011-01-24]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011

Susijusi informacija