Tichonas (Vasilijus Belavinas)

Арефьева, Ирина, Шлевис, Герман. „Примите меня в свою любовь…“. – Вильнюс, 2008. Knygos viršelis

Арефьева, Ирина, Шлевис, Герман. „Примите меня в свою любовь…“. – Вильнюс, 2008. Knygos viršelis

1878–1884 m. mokėsi Pskovo dvasinėje akademijoje, 1884–1888 m. – Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1888–1892 m. Pskovo dvasinėje akademijoje dėstė dogminę ir moralinę teologijas. 1891 m. priėmė vienuolio įžadus. 1892 m. paskirtas Cholmo (Lenkija), vėliau Kazanės (Rusija) dvasinės akademijos inspektoriumi. 1897 m. įšventintas Liublino (Lenkija) vyskupu ir Cholmo-Varšuvos vyskupijos vikaru. 1898–1907 m. gyveno JAV. 1898 m. buvo Aleutų salų ir Aliaskos vyskupas, rezidavo San Franciske, vėliau Niujorke. JAV įkūrė parapijų, atidarė dvasines seminarijas Mineapolyje ir Klivlende, įsteigė vienuolyną Pensilvanijoje, pastatė Šv. Mikalojaus soborą Niujorke. 1905–1907 m. buvo Aleutų salų ir Šiaurės Amerikos arkivyskupas. 1907 m. grįžo į Rusiją. 1907–1913 m. – Jaroslavlio ir Rostovo arkivyskupas. 1914–1917 m. buvo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas, Rusijos stačiatikių Šventojo Sinodo narys. 1916–1917 m. – Maskvos metropolitas. 1917 m. išrinktas Rusijos stačiatikių patriarchu. Protestavo prieš antireliginę RSDDP politiką, prieš dvasininkų represijas, bažnyčios turto atėmimą. 1922–1923 m. buvo bolševikų valdžios kalintas, nuteistas mirties bausme, bet nuosprendis nebuvo įvykdytas. 1923 m. buvo priverstas Rusijos SFSR Aukščiausiajam teismui parašyti pareiškimą, kuriame atgailavo dėl antisovietinės veiklos, atsiribojo nuo kontrrevoliucinių organizacijų, skelbė Bažnyčios apolitiškumo principą. 1923 m. nušalintas nuo patriarcho pareigų apsigyveno Maskvos Dono vienuolyne. 1924 m. SSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo nutarimu kaltinimai patriarchui Tichonui ir Rusijos stačiatikių bažnyčiai buvo panaikinti. Dvasininkas mirė 1925 m. kovo 25 d. Maskvoje. Palaidotas Maskvos Dono vienuolyne. 1989 m. paskelbtas šventuoju [2, 3, 5].

Apie patriarcho Tichono gyvenimą ir veiklą lietuvių kalba rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [3], Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011). Rusų kalba apie dvasininką išleistos kelios monografijos: „Патриарх Тихон и история Русской Церковной смуты“ (Санкт-Петербург, 1994), Михаил Вострышев „Божий избранник: крестный путь Святителя Тихона, Патриарха Московского и всея России“ (Москва, 1991) ir „Патриарх Тихон“ (Москва, 2004). Apie patriarchą Tichoną rašoma leidinyje „Русские в истории и культуре Литвы“ [5]. Apie dvasininko vadovavimą Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijai išleista Irinos Arefjevos (Ирина Арефьева) ir Germano Šlevio (Герман Шлевис) knyga rusų kalba „Примите меня в свою любовь…“ [4]. Knygoje išspausdintos svarbiausios patriarcho Tichono gyvenimo datos, laiškų faksimilės.

1914–1915 m. dvasininkas gyveno Vilniuje, Didžiojoje g. 34, kur buvo Stačiatikių arkivyskupijos centras. Dirbo apaštalinį darbą Nikolajaus Stebukladario cerkvėje (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia), laikė pamaldas Šv. Dvasios cerkvėje, tuometinio stačiatikių Švč. Trejybės vienuolyno cerkvėje, Šv. Konstantino ir Michailo cerkvėje. Siekė įkurti Vilniuje stačiatikių dvasinę akademiją, norėjo įvesti lietuvių kalbos mokymą stačiatikių seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šių planų įgyvendinti nepavyko. Karo metais lankė sužeistuosius, karo pabėgėlius, rinko labdarą. Arkivyskupas Tichonas rezidavo Vilniuje iki vokiečių okupacijos pradžios. 1915 m. pasitraukė gyventi į Rusiją. Į Maskvą išgabeno stačiatikių šventųjų Antonijaus, Eustachijaus ir Jono palaikus [4, 5].

2007 m. vasario 19 d. Vilniuje, ant namo Didžioji g. 34 (Senamiesčio seniūnija), Lietuvos rusų sąjungos iniciatyva patriarchui Tichonui atidengta memorialinė lenta (arch. Vytautas Zaranka). Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Čia 1914–1915 metais buvo Lietuvos stačiatikių arkivyskupo Tichono (Belavino) – šventojo patriarcho ir kankinio rezidencija“ [1, 4, 5].

1996 m. Šalčininkų mieste pastatyti Šv. Tichono stačiatikių maldos namai.

2008 m. išleistoje Irinos Arefjevos (Ирина Арефьева) ir Germano Šlevio (Герман Шлевис) knygoje „Примите меня в свою любовь…“ išspausdinta patriarcho Tichono bibliografija [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Atminimo lenta: [Vilniuje, Didžiojoje g. 34, atidengta atminimo lenta stačiatikių arkivyskupui Tichonui] // Respublika. – 2007, vas. 20, p. 19.
2. Tichon (Tichonas). – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 740.
3. Venclova, Tomas. Tichonas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 208-209.
4. Арефьева, Ирина. „Примите меня в свою любовь…“ : [о пастырском служении архиепископа Тихона (Беллавина) в Литве (1913–1917)] / Ирина Арефьева, Герман Шлевис. – Вильнюс, 2008. – 414, [2] p.: iliustr., faks. – Bibliogr.: p. 405-412.
5. Тихон (Беллавин Василий Иванович) (1865–1925): патриарх Московский и всея Руси, архиепископ Виленский и Литовский. – Portr., iliustr. // Русские в истории и культуре Литвы. – Вильнюс, 2008. – P. 303-309.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2020

Dalintis straipsniu: