Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Nuotr. iš kn.: Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius, 2015.

Tikroji V. Daujotytės gimimo data – 1944 m. gruodžio 23 d., bet dėl karo įvykių gimimo liudijime įrašyta 1945 m. spalio 1 d. [9, p. 58, 79].

1962 m. baigė Pavandenės vidurinę mokyklą (Telšių r.). 1963–1968 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968–1969 m. dirbo „Pergalės žurnale stiliste-korektore. 1972 m. apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją, pradėjo dirbti Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros katedros dėstytoja. 1982 m. suteiktas docento vardas. 1983–1985 m. buvo VU Lietuvių literatūros katedros vedėja. 1988 m. įgijo habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. suteiktas profesoriaus vardas. V. Daujotytė yra Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, nuo 1975 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė [2, 5, 13].

Pagrindinės V. Daujotytės mokslinių interesų sritys: lietuvių literatūra, literatūros fenomenologija, literatūros kritika. Daugiausia tyrinėja poeziją, literatūrą interpretuoja egzistencinių problemų aspektu. Išleido knygas „Jurgis Baltrušaitis“ (1974 m.), „Lietuvių filosofinė lyrika“ (1977 m.), „Kas tu esi, eilėrašti?“ (1980 m.), „Lyrikos teorijos pradmenys“ (1984 m.), „Lyrikos būtis“ (1987 m.), „Tautos žodžio lemtys. XIX amžius“ (1990 m.), „Su Jurgiu Baltrušaičiu“ (1994 m.), „Lyrika mokykloje“ (1995 m.), „Kalbos kalbėjimas“ (1997 m.), „Trys sakiniai“ (1997 m.), „Tekstas ir kūrinys“ (1998 m.), „Kultūros šalys ir nuošalės“ (2000 m.), „Esė apie poeziją ir esimą“ (2001 m.), „Sakiniai: esė“ (2002 m.), „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ (2003 m.), „Raštai ir paraštės: apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą“ (2003 m.), „Mažoji lyrikos teorija“ (2005 m.), „Perrašai“ (2005 m.), „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską“ (2005 m.), „Sauganti sąmonė: literatūra ir patirtis: užrašai“ (2007 m.), „Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną“ (2008 m.), „Kalba ir jos menas: filologiniai tyrimai ir patyrimai“ (2009), „Patirties žodynas: populiarioji literatūros fenomenologija“ (2010 m.), „Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, reflekcijų“ (2010 m.), „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“ (2011 m.), „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012 m.) [2, 5], „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogus šiapus“ (2012 m.), „Boružė, ropojanti plentu: prigimties kultūros kasinėjimai Marcelijaus Marinaičio kūryboje“ (2013 m.), „Sugrįžęs ir gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai“ (2013 m.), „Užrašyta“ (2014 m.), „Už brūkšnio: esė“ (2015 m.), „Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ (2015 m.), „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: mintys, pastabos, fragmentai (2016 m.), „Granas: įtrūkstanti tvirtovė: mąstymo apie Romualdą Granauską punktyrai; įrašai“ (2017 m.), „Suklusimai“ (2017 m.). Nagrinėja moterų rašytojų kūrybą: „Janina Degutytė“ (1984 m.), „Moteriškoji literatūros epistema“ (1991 m.), „Moters dalis ir dalia“ (1992 m.), „Salomėjos Nėries ruduo: esė, tekstų skaitymai“ (1995 m.), „Šatrijos Raganos pasaulyje: gyvenimo ir kūrinių skaitymai“ (1997 m.), „Salomėja Nėris“ (1999 m.), „Parašyta moterų“ (2001 m.), „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ (2004 m.) [2, 5], „Šokėja virš liepto per prarają: Onės Baliukonės kūryba“ (2008 m.), „Eiti savo keliu: Birutė Baltrušaitytė Masionienė: mažoji monografija“ (2011 m.), „Sofija“ (2016 m.), „Ir aš ją pažinojau… : atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę“ (2016 m.). Parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, mokomųjų knygų studentams. Parengė antologiją „Lietuvių eilėraštis proza“ (1987 m.), sudarė J. A. Herbačiausko kūrybos rinktinę „Erškėčių vainikas“ (1992 m.), straipsnių rinkinį „Gairės: mokytojams ir moksleiviams“ (su A. Šliogeriu, 1992 m. ir 1993 m.), S. Nėries poezijos rinkinį „Prie didelio kelio“ (su V. Sventicku, 1994 m.), nebaigtą autobiografiją „Janina Degutytė: atsakymai“ (1996 m.), monografiją „Pavandenė“ (su A. Butrimu, 1996 m.), monografiją „Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą“ (su B. Speičyte, 1997 m.), pokalbių su M. Martinaičiu knygą apie poeto gyvenimą ir kūrybą „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998 m.), S. Nėries dienoraščių, eilėraščių, laiškų, esė rinktinę „Šešėliuotas mano gyvenimo kelias“ (1999 m.). Yra publikavusi įvairių mokslinių straipsnių [5].

Daujotytei 1993 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1996 m. – Santarvės premija, 1998 m. – literatūrinė „Varpų“ premija, 2002 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2007 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumnų draugijos įsteigta Konstitucijos taure (su E. Gudavičiumi) už indėlį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos taikymo plėtrą, 2008 m. įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija, 2009 m. – Nacionalinė pažangos premija už individualų, kūrybišką Lietuvos kultūros bei meno tyrimą ir interpretavimą, 2010 m. įteikta Jotvingių premija, 2011 m. – pirmoji Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos premija, 2013 m. – Lietuvos mokslo premija [5].

2010 m. V. Daujotytė apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai [1, 5].

Daujotytė sostinėje apsigyveno 1963 m., atvykusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete: „Tiesą sakant, gyvenant Žemaitijoje, Vilniaus man iš viso nebuvo. Nejaučiau jam ilgesio ar nostalgijos. Atvirkščiai: atvažiavusi į Vilnių iš pradžių jaučiausi labai blogai. Gerai atsimenu save iš to meto. Tiesiog matau save einančią iš stoties per Katedros aikštę su pilku kartoniniu lagaminu ir pilku paltu, nors buvo šiltoka. Ir eiti man buvo nejauku – tikriausiai, kad nė vienas žmogus nėjo su tokiu dideliu lagaminu. Apsigyvenau Tauro bendrabutyje <…>. Bet mane labai kankino namų ilgesys. Netoli, Konarskio gatvėje, buvo turgelis. Galvodavau, ypač kai buvo ruduo, rugsėjis su klevais, – kad eičiau dabar į Panerius, į Kauno plentą ir namo… Mane be galo traukė išeiti iš Vilniaus. Tikrai labai traukė. Todėl aš turėjau vieną džiaugsmą – surasti turgelyje obuolių, tokių kaip mano namų sode – sierienkų. Nusipirkdavau, parsinešdavau į bendrabutį – ir dabar prisimenu tų obuolių skonį… <…>. Sau mielą Vilnių atradau tik aspirantūros metais, –viename interviu prisiminė mokslininkė [12, p. 427, 428].
1998 m. savo rankraštyje apie miestą rašė visai kitaip: „Senasis Vilnius – ir tas, kuris yra jau kelis kartus dingęs, ir tas, kuris dar tebestovi – buvo statomas klausantis gamtos balso. Tai liudija gatvelių įlinkiai, kiemai, stogų linijos, arkos. Netiesinti, nenukasti, geriau prisiglausti, aplenkti. Užtat senasis Vilnius turi augmeniško savaimingumo: namas „priaugęs“ prie namo, po didesniu statiniu (kaip po medžiu) dar telpa mažesnis, po juo – krūmas, gėlė. Molis, dengtos plytos, rausvų čerpių stogai. Tokios pačios spalvos yra rudenio klevų raudonis. Kai jis pasirodo senojo Vilniaus universiteto kiemuose, prasideda paslaptinga grožio misterija…“ [11, p. 33].
Nuo 1972 m. dėstė Vilniaus universitete [2, 5, 12]. Dabar yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė emeritė.

Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Vartai į abi puses: [akademikę, profesorę, literatūrologę] Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

2015 m. Vilniuje išleista V. Daujotytės autobiografinė knyga „Vartai į abi puses“ [9]. Knyga pateikiama kaip pašnekesys: profesorę kalbina Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio V. Daujotytės archyvo.
2005 m. Vilniuje išleistas mokslinių tekstų rinkinys „Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis“, skiriamas mokslininkės 60-mečiui [12]. Leidinio autoriai – profesorės mokiniai ir bendradarbiai: literatūrologai Elena Bukelienė ir Donatas Sauka, muzikologė Ona Narbutienė, teologas Vaclovas Aliulis, filosofas Arvydas Šliogeris ir kiti. Knygoje išspausdinti literatūros mokslininkų pokalbiai su V. Daujotyte, fragmentiškai atskleidžiantys jos gyvenimišką patirtį, idėjų ir darbų raidą.
Apie profesorę rašoma leidinyje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [5], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [13], knygoje „Lietuvos moterys“ [7]. V. Daujotytės autobiografija išspausdinta knygoje „Autoportretai“ [8], interviu su profesore galima paskaityti žurnalisčių Gailutės Jankauskienės ir Jolantos Kryževičienės sudarytame leidinyje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“ [10]. Humanitarinių mokslų daktaro Juozo Mureikos knygoje „Pajaustos mintys“ (Vilnius, 2006, p. 243-257) spausdinamas žodinis profesorės portretas.
Apie kūrybinę V. Daujotytės veiklą rašoma literatūros tyrinėtojos, kritikės, humanitarinių mokslų daktarės Elenos Baliutytės knygoje „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000“ [3], literatūros tyrinėtojo, kritiko, eseisto Valentino Sventicko knygoje „Guriniai“ (Vilnius, 2013).

Viktorija Daujotytė-Pakerienė: [literatūrologė]: bibliografija. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

1995 m. Vilniuje išleista Paulinos Dabulevičienės sudaryta „Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Bibliografija“ [6]. Bibliografiją sudaro V. Daujotytės knygos, straipsniai, vertimai, redaguoti, parengti ir sudaryti darbai, vadovautų disertacijų ir diplominių darbų sąrašas, literatūra apie profesorę iki 1994 m. Išskirtas poskyris – eilėraščiai, skirti V. Daujotytei. Bibliografijos pabaigoje pateikta pagalbinė pavardžių rodyklė.

Leidinyje „Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis“ išspausdinta Paulinos Dabulevičienės, Kristinos Janušaitės ir Rimos Versiackaitės parengta V. Daujotytės bibliografija iki 2005 m. [12].
1995 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbta Paulinos Dabulevičienės sudaryta V. Daujotytės biobibliografija [4].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Apdovanoti menininkai už nuopelnus Vilniaus kultūrai. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2010, bal. 30, p. 9.
2. Baliutytė, Elena. Daujotytė-Pakerienė Viktorija. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 528-529.
3. Baliutytė, Elena. Kritika iš nuostabos: [apie literatūros kritikę V. Daujotytę-Pakerienę] // Baliutytė, Elena. Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000. – Vilnius, 2002. – P. 228-248.
4. Dabulevičienė, Paulina. Viktorija Daujotytė: [biobibliografija]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 1995, Nr. 9, p. 29-34.
5. Daujotytė-Pakerienė Viktorija. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 329.
6. Viktorija Daujotytė-Pakerienė: [literatūrologė]: bibliografija. – Vilnius, 1995. – 61 p.
7. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. – Portr., iliustr. // Lietuvos moterys. – Vilnius, 2002. – P. 81.
8. Viktorija Daujotytė-Pakerienė: [autoportretas]. – Iliustr. // Autoportretai. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 70-71.
9. Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Vartai į abi puses: [akademikę, profesorę, literatūrologę] Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius, 2015. – 303, [1] p.: iliustr., portr.
10. Daujotytė, Viktorija. Nenaudingo aukščio kultūros ilgesys: pokalbis su literatūrologe, profesore V. Daujotyte] / kalbėjosi Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė. – Portr. // Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu. – Vilnius, 2007. – P. 26-32.
11. Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006, p. 33.
12. Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis: skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui. – Vilnius, 2005, p. 421-618.
13. Voverienė, Ona. Savojo kalno viršukalnėje… apie prof. habil.. dr. Viktoriją Daujotytę, literatūrologę, kritikę, kultūrologinio feminizmo pradininkę Lietuvoje. – Potr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 119-125.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017

Dalintis straipsniu: