Bajorai yra 5 km į pietus nuo Naujųjų Kietaviškių. Kaimo šiaurėje tyvuliuoja du ežerai – Briaunis ir Švenčius [10]. Bajorai driekiasi šiaurrytiniu Jagėlonių miško pakraščiu.
Anksčiau Bajorai vadinosi Vizgirdais ir iki XIX a. vidurio buvo vartojami abu vietovardžiai [10]. Vietovardis Bajorai greičiausiai kilęs iš žodžio bajoras, reiškiančio dvarininką, arba iš asmenvardžio Bajoras [1].
Bajorų kaimą trumpai aprašęs Rolandas Gustaitis leidinyje „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“ [10].
Daug informacijos pateikta apie Bajorų kapinyną ir jame atliktus archeologinius tyrimus. Daugiausiai apie juos rašė Vykintas Vaitkevičius [14, 15, 16]. Metiniame leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ 2006–2014 m. kasmet pasirodydavo jo publikacijos apie atliktus tyrimus Bajorų kapinyne [17], taip pat autorius publikavo straipsnių kartu su Gediminu Petrausku [12], Augustina Grinkevičiūte [9]. Apie pirmuosius tyrimus rašė Algirdas Girininkas [7].
Ona Rasutė Šakienė užrašė Bajoruose gyvenančių senų žmonių pasakojimų, kuriuos galima rasti Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [2] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [4], kurioje taip pat pateikta ir nuotraukų, žemėlapių.
2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse 1918–1919 m. Teodoro Brazio užrašytos dainos. Leidinyje pateikta ir Bajorų kaimo gyventojos Emilijos Mikalauskaitės daina „Lėkė puolė du karveliu“ [3].
Kaimas paminėtas 1790 m., kai Kietaviškių dvaro savininkas Aleksandras Pociejus pirko iš Mykolo Korženevskio Montigailiškių dvarą su Vizgirdų kaimu [10]. 1795 m. kaime buvo 4 sodybos, 33 gyventojai.1846 m. Bajorai (Vizgirdai) priklausė Pastrėvio dvarui. Jam buvo priskirtas, kuomet po 1831 m. sukilimo iš Pociejų buvo konfiskuotas Kietaviškių dvaras. Spaudos draudimo laikotarpiu kaimo vaikus mokė daraktorius. 1923 m. Bajoruose buvo 15 sodybų, kuriose – 83 gyventojai. 1935 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius. 2000 m. Bajorų kaime buvo 12 sodybų, 32 gyventojai [10].
Bajorų kaime esantis to paties pavadinimo kapinynas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą [5]. Jis tyrinėtas 1995 m. (archeologas A. Girininkas). Rasta įvairių metalo bei keramikos dirbinių, degintinių kaulų. Tyrinėtojai kapinyną siejo su viena jotvingių genčių ir datavo XII–XIII a. [7]. Tuomet rasti pavieniai radiniai (tame tarpe ir pirmasis radinys – ietigalis) buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui [6].
1996 m. spalio 4 d. Bajorų kapinynui buvo suteikta teisinė apsauga. 2005 m. jis pripažintas valstybės saugoma kultūros paveldo vertybe, patikslintos kapinyno vertingosios savybės ir ribos (saugomas plotas – 0,95 ha) [6].
2006 m. rugpjūčio 3 d. prasidėjo dr. V. Vaitkevičiaus vadovaujama Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinė ekspedicija. 2006–2015 m. vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose ištirta 304,7 m² kapinyno, iš jų 24 m² – pelkėje Salaitės papėdėje. Seniausieji Bajorų kapinyne aptikti radiniai datuojami mezolitu, arba viduriniuoju akmens amžiumi (apie VIII tūkst. pr. Kr.) [6].
Rasta bronzos amžiaus radinių – akmeninio gludinto kirvelio dalis ir ugnies nepaliesti žmonių kaulai su mėlyno stiklo karoliukais ir kai kuriais kitais radiniais (VI a. pr. Kr.).
Viduriniajam geležies amžiui (VI–VII a.) būdingų ritinio formos molinių verstukų dalys ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės rastos XIV a. – XV a. pradžios degintinių kapų sluoksnyje, kuris apima didžiąją Salaitės dalį. Šiam sluoksniui priklauso didžioji visų archeologinių radinių dalis: sudegintų žmonių ir gyvūnų kaulai, apžiestos keramikos šukės, darbo įrankiai ir buities reikmenys, ginklai, papuošalai, pakinktų dalys. 2015 m. tyrimų duomenimis, tokių pačių radinių iš degintinių kapų yra ir antrosios, už kelių dešimčių metrų esančios salos paviršiuje. Visi Bajorų kapinyno archeologinių tyrimų metu gauti radiniai perduodami saugoti Kaišiadorių muziejui.
Įdomus numizmatinis radinys yra surasta lietuviška „ПЕЧAT“ tipo moneta. Šiuo atveju svarbiausias yra faktas, kad tokia moneta pirmą kartą surasta degintiniame kape.
Bajoruose surasta aukojimo vieta yra ypač retas išlikęs archeologijos paminklas. Iš viso surastos dvi dešimtys paaukotų dirbinių, tarp kurių daugiausia kirvių ir jų fragmentų, ietigalių, strėlių antgalių, vieno kalavijo dalys [11, 13, 15, 17].
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Jūratė Volungevičienė (Elektrėnų SVB), Eglė Milkamanavičiūtė, 2011; 2013; 2019.
