Kietaviškių seniūnija
Kietaviškių seniūnija yra pietvakarinėje Elektrėnų savivaldybės dalyje.
Iki 1955 m. Kietaviškės ir aplinkinės vietovės priklausė Žiežmarių rajonui. Nuo 1955 iki 1963 m. Kietaviškių apylinkė priklausė Kaišiadorių rajonui. 2000 m. pagal administracinį teritorijų suskirstymą Kietaviškės tapo naujai sukurtos Elektrėnų savivaldybės dalimi [11].
Kietaviškių seniūnijos plotas 5561,7 ha. 2021 m. duomenimis čia gyveno 1 257 gyventojai, 608 vyrai, 649 moterys [4].
Seniūnijoje yra 23 kaimai. Didžiausi – Naujosios Kietaviškės (450 gyv.) – seniūnijos centras, Kareivonys (266 gyv.), Kloniniai Mijaugonys (174 gyv.), Jagėlonys (108 gyv.) (2021) [4].
Seniūnijos teritorijoje yra Kietaviškių pagrindinė mokykla, bažnyčia, 2 bibliotekos, 2 kultūros salės, Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus (Kareivonių kaime), 2 pašto skyriai, šeimos gydytojo kabinetas. Kareivonių kaime įsikūrusios dvi garsios įmonės – modernus žieminių šiltnamių ūkis UAB „Kietaviškių gausa“ bei tarptautinis medinių grindų gamintojas „Boen Lietuva“, taip pat veikia UAB „Bartžuvė“, UAB „Balkesta“, UAB „Elektrėnų statyba“, V. Kartenio firma „Elektrėnų mėsa“ ir kt. [11]
Kietaviškių seniūnijos teritorijoje yra nemaža lankytinų objektų: Ilgio ežero ornitologinis (paukščių) draustinis, Apolonijos ir Vinco Grybauskų sodyba, prie kurios rūsyje lietuvišką spaudą draudimo metais slėpė knygnešys Motiejus Grybauskas (1857–1928), jo kapas ir paminklas, Lietuvos partizanų kapai, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai, įvairios archeologinės vietovės ir kt.
Iš Kietaviškių krašto (Kareivonių kaimo) yra kilęs išeivijos rašytojas Juozas Kralikauskas (1910–2007), vaizdingai aprašęs savo gimtąjį kaimą [7, 8]. Šios seniūnijos Kloninių Mijaugonių kaimas yra publicisto, poeto, vertėjo Vacio Bukausko (1937–1998) gimtinė [8, 18, 19]. Gilūšio kaime gimė žymiausias Kietaviškių apylinkių knygnešys Motiejus Grybauskas [29] bei žinomas poetas ir vertėjas Almis Grybauskas (g. 1947) [7, 8, 18], o Girelės kaime – etnologė, literatė Ona Rasutė Šakienė [18]. Kietaviškių krašte yra gimusi ir Onutė Kulbokienė – literatė, knygnešio M. Grybausko anūkė [7].
1998 m. išleistas Kaišiadorių etninės kultūros centro darbuotojų parengtas straipsnių rinkinys „Kietaviškės“ [14] (sudarytojai – Danutė Gudelienė, Rita Janušaitytė, Olijardas Lukoševičius, Aidmantas Bernatonis). Knygoje plačiai aprašyta ne tik seniūnijos gamta, priešistorė, archeologiniai tyrimai, įvairių laikotarpių vietovės ir parapijos istorija, švietimo raida, bet ir vietovardžiai, papročiai, tautosaka, gamta, žmonės. Knygoje pateikta daug liaudies dainų tekstų su natomis.
2004 m., minint Kietaviškių 500-ąsias metines, išleistas nedidelės apimties leidinys „Kietaviškės“ [13], kurį sudarė Ramunė Matonienė, Danutė Gudelienė ir Janina Černiauskienė. Jame pateikta informacijos apie parapijos, seniūnijos ir joje įsikūrusių įstaigų istoriją nuo seniausių iki dabartinių laikų. Trumpa informacija apie Kietaviškes pateikiama 2019 m. leidinuke „Kietaviškės“ [12].
Kietaviškių parapija kartą per mėnesį leidžia laikraštį „Kietaviškės“. Jame yra ne tik informacijos tikintiesiems apie katalikiškas šventes, pristatomi leidiniai religine tematika, bet ir aprašoma vietos istorija.
Rolando Gustaičio leidinyje „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“ [8] atsispindi Kietaviškių seniūnijai priklausančių gyvenamųjų vietovių ir jau išnykusių kaimų istorija. Leidinyje „Elektrėnai“ [7] esančio skyriaus „Kietaviškių seniūnija“ autorė, Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė Danutė Gudelienė nuosekliai apžvelgė Kietaviškių krašto istoriją, atkreipdama dėmesį į švietimą, kultūrą, iškiliausius žmones.
2022 metais išleista Danutės Gudeliūnienės knyga „Kietaviškių istorija uždaviniuose“ [6]. Knygoje rašoma apie Kietaviškių apylinkių archeologinius kultūros paveldo objektus: apie archeologines ekspedicijas ir jų metu Bajorų kaime rytinėje Briaunio ežero pakrantėje atrastą degintinį kapinyną, sakralinį paveldą, Kietaviškių krašto knygnešius ir daraktorius. Knygoje gyventojai dalinasi savo prisiminimais apie Senąsias Kietaviškes. Knygą parašė matematikos mokytoja, kraštotyrininkė, kuri miestelio istoriją pateikė integruojant matematikos uždavinius.
Apie Kietaviškių seniūniją rašoma leidinyje „Elektrėnų savivaldybė“ [11]. Trumpa informacija apie Kietaviškes pateikiama „Lietuvių enciklopedijoje“, t. 11 (Bostonas, 1957), „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“, t. 5 (Vilnius, 1979), „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, t. 3 (Vilnius, 1987), „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“, t. 2 (Vilnius, 1968), Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“, t. 1 (Vilnius, 1989). Apie Kietaviškių seniūnijos fotografijos pateiktos albume „Elektrėnai: Beižionys, Gilučiai, Kazokiškės, Kietaviškės, Pastrėvys, Semeliškės, Vievis“ (sudarytojas J. Endrijaitis) (Vilnius, 2000).
Lietuvos vardo tūkstantmečiui Janina Vasilavičienė parengė informatyvų, spalvotomis fotografijomis iliustruotą lankstinį „Elektrėnų krašto kultūros paminklai“ [30], kuriame pateikiami ir Kietaviškių seniūnijoje esantys kultūros objektai.
1996 m. išleistoje knygelėje „Kaišiadorių rajono gamtos paminklai“ [10] rašoma ir apie dabartinės Kietaviškių seniūnijos teritorijoje esančius vertingus gamtos objektus.
Apie Kietaviškes ir jų apylinkes, tuomet dar priklausiusias Kaišiadorių rajonui, rašyta Stanislovo Buchavecko leidinyje „Kaišiadorių rajonas“ (Vilnius, 1989).
2009 m. Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos sudarė leidinį „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [18], kuriame yra medžiagos apie Kietaviškių seniūnijoje esančius piliakalnius, pilkapius, istorinius paminklus, bažnyčią, jos dailės kūrinius, tautosaką, žymius žmones.
Apie Kietaviškių kraštą, jo istoriją nemaža straipsnių spausdinta laikraščiuose.
Kazio Račkausko leidinyje „Europoje su savo kraičiu“ (I t.) [24] rašyta apie Kietaviškių krašto mokytojus.
Mokytoja Marcelė Sinkevičiūtė-Mišeikienė, 1935 m. užrašė Senųjų, Naujųjų Kietaviškių vietovardžius. Jie suregistruoti elektroniniame diske „Kaišiadorių rajonas“ [32]. Senųjų Kietaviškių vietovardžių pateikėjas – Ignas Gudelis, Naujųjų – Jonas Aliukevičius.
Apie Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejų, veikiantį Kareivonių kaime, daug informacijos yra knygelėje „Mūsų senolių skrynią atvėrus“ [21], sudarytoje Gražinos Žalienės.
Kietaviškės dabar yra du kaimai – Senosios Kietaviškės, esančios rytinėje pusėje, prie Skersės upelio, ir Naujosios Kietaviškės, vakaruose, prie Spenglos upelio. Seniūnijos centras yra Naujosios Kietaviškės [14]. Anksčiau būta vienų Kietaviškių, kuriose buvo Pociejų dvaras.
Kietaviškių plotas yra apie 721 ha: Naujųjų Kietaviškių – 368 ha, Senųjų Kietaviškių – 352 ha [13]. Seniūnijos centre gyvena 499 gyventojai, o Senosiose Kietaviškėse – 36 (2011) [4].
Seniausieji gyventojai Kietaviškių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, pasirodė mezolito laikotarpio pradžioje – VIII tūkst. pr. Kr. [14].
Ankstyviausios žinios apie Kietaviškių katalikų parapiją siekia XVI a. pradžią – 1504 metais čia jau stovėjo bažnyčia [17]. 1596 m. Kietaviškių savininke buvo Barbora Technoveckienė [19]. Iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Vėliau Kietaviškės tapo Pociejų nuosavybe. Mykolas Pociejus paliko savo dvarus brolio sūnui Leonardui Pociejui, kol užaugs jo paties vaikaitis Aleksandras. 1676 m. minėtas L. Pociejus su žmona Regina Kietaviškių bažnyčiai dovanojo Šuolių palivarką ir kaimą su žemėmis [20]. Apie 1676 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, o parapija įsteigta apie 1709 m. [20]. Nuo 1713 m. veikė Švč. Trejybės brolija.
Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas [14].
Apie kietaviškiečių mokymą žinoma nuo 1781 m., kai čia veikė parapijinė mokykla [20]. 1922 m. atidaroma pradžios mokykla, patalpos nuomojamos.
Spaudos draudimo laikais knygnešių kelias driekėsi ir per Kietaviškes. Žymiausi šio krašto knygnešiai Motiejus Grybauskas (1857–1928) ir Jurgis Milančius (1869–1956) [18, 29].
1883–1884 m. Kietaviškėse klebonavo kunigas Silvestras Gimžauskas – poetas, lietuvybės žadintojas, kuris pirmasis ėmė mokyti parapijiečius lietuviškų poterių ir katekizmo [20]. 1910 metais Kietaviškių klebonu paskiriamas kunigas Kajetonas Čepanas (1872–1922) – knygnešių, daraktorių globėjas, slaptų lietuviškų mokyklų steigėjas [18]. Įšventintas kunigu 1900 m. Kietaviškėse dirbo 1910–1922 m. Klebono iniciatyva pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. 1917 m. K. Čepanas dalyvavo Vilniaus konferencijoje. Joje dalyvavo ir kitas Kietaviškių parapijos kunigas – Antanas Pakštys. Jis Žaslių ir Kietaviškių parapijose rūpinosi vaikų mokymu, lietuvybės gaivinimu ir stiprinimu. Kietaviškėse kunigavo 1925–1937 m. (iki mirties). Palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
1918 m. pabaigoje susikūrė Kietaviškių valsčius, 1927 m. buvo išskirstytas į vienkiemius. 1933 m. Kietaviškėse buvo pastatyta mokykla, kuri šiandien yra renovuota. Joje įsikūręs kultūros klubas ir biblioteka.
1941 m. birželį ir pokario metais nemažai kietaviškiečių buvo ištremta [7, 14].
1948 m. Kietaviškėse susikūrė apylinkės tarybos vykdomasis komitetas.
2004 m. buvo iškilmingai pažymėtos Kietaviškių 500-osios metinės [17].
2009 birželio 6 d., kartu minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, buvo švenčiama miestelio 505 metų sukaktis.
Kietaviškių herbas patvirtintas 2002-05-09 Prezidento dekretu Nr. 1761. Herbe mėlyname fone vaizduojamas auksinis erelis žuvininkas, naguose laikantis auksinę žuvį. Erelis dėl savo jėgos, ištvermės yra siejamas su saule, šviesa, dangumi. Žuvis simboliškai siejama su vandeniu, t. y. gyvybės elementu [17, 25].
Kietaviškės yra dvejos – Naujosios ir Senosios, išsibarstęs vienkiemiais kaimas. Trumpai Kietaviškių urbanistika ir architektūra apžvelgiama minėtose knygose: „Kietaviškės“ [13] ir „Elektrėnai“ [6].
Apie Kietaviškių parapiją, Švč. Trejybės bažnyčią, jos istoriją nemažai informacijos pateikta leidiniuose „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ [20] (pateikti naudotų šaltinių bei bažnyčios inventorizuotų dailės kūrinių ir dirbinių sąrašai) „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“ [9], „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ [23], „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [22], apie bažnyčią ir vargonus Rimantas Gučas rašė knygoje „Lietuvos vargonai“ (Vilnius, 2009). Apie bažnyčios varpo istoriją pasakojama Gintauto Žalėno knygoje „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai = Bells of the churches in Kaišiadorys diocese“ (Kaišiadorys, 2008).
Pirmoji Kietaviškių bažnyčia minima 1504 metais [19]. Antroji pastatyta 1676 m. Ši bažnytėlė stovėjo daugiau nei du šimtmečius. Jos fundatoriai buvo Kietaviškių dvaro savininkas, Vitebsko vaivada Leonardas Pociejus ir jo žmona Regina-Liuda Pociejienė. Pamaldos čia vyko nuo 1696 m. Pagal aprašymus ji buvo medinė, išorėje apkalta lentomis, stovėjo ant žemų akmeninių pamatų. Buvo devyni langai sudaryti iš nedidelių stiklelių, grindys sudėtos iš plytų. Stovėjo aštuonių balsų vargonai, buvo trys paauksuoti altoriai [6, 19]. Klebono Kajetono Čepano (1872–1922) iniciatyva pradėta statyti nauja, iki šiol esanti mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia.
Kietaviškiečiai laidojami Senųjų Kietaviškių, Kareivonių kapinėse, kurios yra labai senos.
Kareivonių ir Senųjų Kietaviškių kapinės suskaitmenintos (žr. adresu).
Kietaviškių seniūnija ir lankytinos vietos trumpai aprašytos turistiniame vadove: „Kelionės iš Vilniaus“ (Vilnius, [2005]).
Lietuvos vardo tūkstantmečiui Janina Vasilavičienė parengė informatyvų, spalvotomis fotografijomis iliustruotą lankstinį „Elektrėnų krašto kultūros paminklai“ [31], kuriame pateikiami ir Kietaviškių seniūnijoje esantys kultūros objektai.
KIETAVIŠKIŲ SENIŪNIJOS LANKYTINI OBJEKTAI
(prie į kultūros vertybių registrą (žr.: adresu) įtrauktų objektų skliausteliuose nurodomas unikalus vertybės kodas)
MUZIEJUS
Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus įkurtas 1981 m., tačiau dar iki jo įkūrimo mokykloje buvo vykdomas kraštotyrinis darbas: 1965 m. atsirado turizmo-kraštotyros būrelis, po metų atsiskyręs ir tapęs vien kraštotyros būreliu. 1968 m. pradėtas ruošti Kraštotyrinis kampelis. 1973 m. mokykloje įkuriamas visuomeninis kraštotyros muziejus, nors Kaišiadorių rajone jis vis dar laikomas kraštotyros kampeliu (neregistruotas Vilniuje).
SAUGOMOS TERITORIJOS IR GAMTOS PAMINKLAI
Kietaviškių seniūnijoje yra Ilgio ežero ornitologinis draustinis, įkurtas 1991 m. Jo plotas – 405 ha. Šį gamtinį kompleksą sudaro Ilgio ežeras ir 5 gretutiniai žuvininkystės reikmėms įrengti tvenkiniai su užtvenkta Strėvos atkarpa. Didžiąją dalį draustinio teritorijos užima vandens telkiniai. Draustinyje peri 74 paukščių rūšys. Užklysta labai retų paukščių – erelis žuvininkas, jūrinis erelis, pievinė lingė [7];
Jagėlonių mitologinis akmuo, vadinamas Gaideliu (u. k. 21501) (Jagelonių kaimo pakraštyje, šalia kelio, vedančio į Semeliškių pusę);
Žikaronių akmuo (Žikaronių k.).
MENO OBJEKTAI
Švč. Trejybės bažnyčia – neobarokinio stiliaus architektūros paminklas, statytas 1906–1915 m. (archit. V. Michnevičius, kitais duomenimis – V. Soninas) [7, 19, 22]. Bažnyčia istoristinė, stačiakampio plano, su apside, 2 bokštais, kurių šalmai barokiški, trijų pakopų. Vidus 3 navų. Interjeras barokiškas. Langų arkos dvejopos: pusapvalės ir segmentinės. Altoriai turtingai išpuošti, daug lipdinių, statulų. Vargonai išsiskiria gotišku dekoru. Šventorių juosia plytų mūro tvora su arkiniais vartais.
Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: kun. K. Čepano portretas (dail. P. Kalpokas, 1922), arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas“, „Marija Rožančinė“ (XVIII a. pab.–XIX a. pr.) [19].
ISTORIJOS PAMINKLAI, ATMINTINOS VIETOS
Apolonijos ir Vinco Grybauskų sodyba (Gilūšio k.), kurios rūsyje 1901–1904 m. buvo slepiama lietuviška spauda;
Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai (u. k. 33168) (Jagėlonių k.);
Lietuvos partizanų kapai (u. k. 44121) (Žikaronių k.);
Slėptuvė (bunkeris), kuriame 1945 m. sausio 10 d. žuvo apie 11 partizanų (Pagrendos miškas);
Antkapinis kryžius, čia palaidoto 1945 m. Jagelonių miške NKVD kareivių nužudyto 1941 m. Birželio sukilėlio Alekso Kananavičiaus, taip pat vietos gyventojų slapta šalia palaidotų 1945 m. Šilonių miške žuvusio jo sūnaus, Didžiosios Kovos apygardos Antano Galinio-Juodosios Kaukės būrio partizano Juozo Kananavičiaus ir dviejų neatpažintų partizanų atminimui (Žikaronių kaimo kapinės; pastatytas XX a. antroje pusėje A. ir J. Kananavičių giminių rūpesčiu);
Atminimo ženklai šioje vietoje 1945 m. balandžio 14 d. slapta artimųjų palaidotų 1945 m. sausio 13 d. Trakų aps. Semeliškių vls. Kriokšlių miške žuvusių nuo mobilizacijos į sovietinę armiją besislapsčiusių Motiejaus Kananavičiaus ir Alfonso Radzevičiaus atminimui (Žikaronių kaimo kapinės; Aut. dizaineris Romas Navickas; pastatytas 1999 m. rugsėjo 9 d. A. Radzevičiaus sesers Marijanos Janišienės rūpesčiu);
Kryžius (aut. Stanislovas Lekavičius) (Naujųjų Kietaviškių k.). Pašventintas 1991 m. Iškilmėse dalyvavo kunigai Petras Valatka, Kęstutis Kazlauskas, Nikolajus Novickis [13];
Koplytstulpis 1940–1990 m. žuvusiems parapijiečiams atminti. Autorius tautodailininkas A. Šalkauskas. Pastatytas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje kunigo Alfredo Rukštos iniciatyva. Koplytstulpį pašventino Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis 1998 m. birželio mėnesį vykusių Švč. Trejybės atlaidų metu. Projekto sumanytojas – Kietaviškių klebonas A. Rukšta. Koplytstulpio papėdėje sudėta 140 akmenų iš žuvusių, nukankintų parapijiečių sodybų [13];
Koplytstulpis 500–osioms Kietaviškių metinėms (atidengtas 2004 m. birželio 6 d.) [20]. Autorė tautodailininkė Vanda Umbrasienė ir tautodailininkas Zigmas Mažeika [7]. Koplytstulpį pašventino Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis;
Koplytstulpis, skirtas Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčios šimtmečiui įamžinti. Autorius – Vidmantas Kapočiūnas. Koplytstulpį pašventino Kietaviškių klebonas Aurymas Tarasevičius 2015 m. gegužės 31 d. bažnyčios jubiliejaus ir Atlaidų šventės metu;
Koplytstulpis, skirtas rašytojui Juozui Kralikauskui (Kareivonių k.). pastatytas 1993 m. gegužės 7 d., su užrašu „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“. Šalia stovi akmuo su iškaltais žodžiais „Mažvydas, Mindaugas – mano kūrybos esmė“;
Buvęs Kostės Jatkauskaitės-Vaitkevičienės gyvenamasis namas, kuriame 1925 m. rugsėjo 20 d. gimė ir augo Didžiosios Kovos apygardos būrio vadas Martynas Kuliešius-Ąžuolas, 1948 m. vasario 14 d. žuvęs Kauno aps. Rumšiškių vls. Leliušių k. Boliaus Kuliešiaus sodyboje (Žikaronių k.).
ARCHEOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTAI
Naujųjų Kietaviškių kaime yra išlikusios didikų Pociejų dvaro liekanos (netoli bažnyčios, vakarinėje dalyje, šalia tvenkinio). Kiek geriau išsilaikęs rūsys, matomos senovinės plytos, iš kurių sumūryti skliautai ir angos [15];
IX–XII a. trys Gojaus pilkapynai, esantys Gojaus miške: Gojaus, Perkūnkiemio, Elektrėnų pilkapynas (u. k. 16184), Gojaus, Kloninių Mijaugonių pilkapynas, vad. Prancūzų kapais (u. k. 2969), Gojaus, Kloninių Mijaugonių pilkapynas (u. k. 16304);
Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė (u. k. 22105);
Bajorų kapinynas (u. k. 22103);
Vindžiulių kapinynas (u. k. 32639).
Muzikas, kunigas Teodoras Brazys (1870–1930) 1918–1919 m. išvaikščiojo Kietaviškių parapijos kaimus ir užrašė 400 žmonių dainų gaidų, kurių tekstą redagavo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Šios dainos sudėtos į T. Brazio knygą „Lietuvių tautinių dainų melodijos: Kietaviškių parapijos (Trakų apskrities) apylinkėje“ [2].
2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas [29]. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse T. Brazio užrašytos dainos. Leidinį sudarė, tomo tekstus klasifikavo, parengė ir redagavo, paaiškinimus parašė, dainų tipų rodyklę ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Melodijas parengė ir redagavo, įvadą ir reziumė parašė Živilė Ramoškaitė.
Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [1] ir Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [16] pateikti Onos Rasutės Šakienės užrašyti Kietaviškių seniūnijos kaimuose gyvenančių ir gyvenusių žmonių pasakojimai apie kaimų atsiradimo istoriją, dvarą, kapinyną, mišką, ežerus, pilkapius ir kt.
Eilėraščių apie Kietaviškes sukūrė poetas Almis Grybauskas [5]. Kietaviškės, aplinkiniai kaimai, piliakalniai, upės aprašomi Onos Rasutės Šakienės kūryboje (eilėraščiai „Kietaviškės. Gražioji bažnyčia“, „Runga“, „Ant senų piliakalnių…“ ir kt.) [26, 27, 28].
2006 m. išleista spalvinimo knygelė vaikams „Kietaviškių miestelio istorija“ (Kareivonys, 2006).
Kietaviškių bibliotekos istorija siekia 1948 metus [13, 31]. Biblioteka – įvairios informacijos teikimo centras. Tam pasitarnauja daugiau kaip 7000 įvairių leidinių. Daug dėmesio skiriama kraštotyros darbui. Kraštotyros fondą sudaro daugiau kaip pusė šimto egz. leidinių, kraštotyros kartotekoje – daugiau kaip 500 bibliografinių įrašų. Yra parengta kraštotyros darbų apie Kietaviškių praeitį, dabartį, įžymius, talentingus žmones. Vykdoma aktyvi švietėjiška veikla, kaupiama informacinė medžiaga, organizuojami renginiai. Šiuolaikiškos, modernios kaimo bibliotekos įvaizdžio formavimui daug pasitarnauja šiuolaikinės technologijos. 2005 metų balandžio mėnesį Kietaviškėse pradėjo veikti viešasis interneto prieigos taškas (VIPT). Apie Kietaviškių biblioteką galima paskaityti knygoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [3].
Literatūra ir šaltiniai
1. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p. : iliustr., nat.; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_kietaviskes/>.
2. Brazys, Teodoras. Lietuvių tautinių dainų melodijos: Kietaviškių parapijos (Trakų apskrities) apylinkėje). – Kaunas, [1927]. – 112, [3] p.: gaid.
3. Černiauskienė, Janina. Kazokiškių filialas // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. – Vilnius, 2012. – P. 134–137.
4. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-15]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
5. Grybauskas, Almis. Bažnytkaimis. Vienkiemis: [eilėraščiai] // Apžvalgos spiralė: poezija, 1975–1987. – Vilnius, 2006. – P. 104–105.
6. Gudelienė, Danutė. Kietaviškių istorija uždaviniuose. – […], [2022]. – 35 p.: iliustr., portr.
7. Gudelienė, Danutė. Kietaviškių seniūnija: [istorija, dabartis, žymūs žmonės]. – Iliustr. // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 311–408.
8. Gustaitis, Rolandas. Kietaviškių seniūnija: [apie seniūnijoje esančius kaimus] // Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys, 2001. – P. 50–68.
9. Gustaitis, Rolandas. Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios. – Kaunas, [2013]. – P. 67– 69.
10. Kaišiadorių rajono gamtos paminklai: [minimi Kietaviškių seniūnijos gamtos objektai]. – Kauno r., 1996. – 32 p.: iliustr.
11. Kietaviškės. – Iliustr. // Elektrėnų savivaldybė. – Vilnius, 2014. – P. 58–65.
12. Kietaviškės. – Kaišiadorys, 2019. – 36, [1] p. : iliustr., žml.
13. Kietaviškės. – Vilnius, [2004]. – 23 p. : iliustr.
14. Kietaviškės: [Kietaviškių seniūnijos istorinė apžvalga]. – Kaišiadorys, 1998. – 295, [1] p. : iliustr., nat.
15. Kietaviškės: Remo TV laidų pėdsakais. Iš ciklo „Pažadink atmintį“ // Kaišiadorių aidai. – 1997, spal. 12, p. 3 ; spal. 15, p. 2 ; spal. 22, p. 4.
16. Kietaviškių seniūnija: [gyventojų pasakojimai] // Buvom: Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 146–206; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-kietaviskiu-seniunija/>.
17. Kirkilienė, Julija. 500 – garbinga karūna: [Apie Kietaviškių 500 metų jubiliejinės šventės renginius]. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2004, birž. 11–17, p. 5–6, 7, 20.
18. Laiko vingiais [Elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. : iliustr.
19. Laurinavičius, Jonas. Vacys Bukauskas (1937–1998): [biografija ir kūryba]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 37–38.
20. Misius, Kazys. Kietaviškių parapija: Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. – Vilnius, 2008. – P. 111–129.
21. Mūsų senolių skrynią atvėrus. – Kaunas, 2008. – 24 p.: iliustr. 72.
22. Naujosios Kietaviškės : [Švč. Trejybės bažnyčia] // Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1993. – P. 110.
23. Poligienė, Svetlana. Elektrėnų dekanatas : Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 102–107.
24. Račkauskas, Kazys. Kai vyrai gardžiavosi mokytojo duona // Europoje su savo kraičiu. – Vilnius, 2015. – D. 1, p. 469–471.
25. Rimša, Edmundas. Kietaviškės: [apie Kietaviškių herbą ir vėliavą] // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 224–225.
26. Šakienė, Ona Rasutė. Kietaviškės. Gražioji bažnyčia ; Pro Obenius kur vyšnios žydi: [kraštietės eilėraščiai] // Strėva. – 2009, kovas, p. 4.
27. Šakienė, Ona Rasutė. Po medžiais: [eilėraščiai] / iliustracijos autorės. – [Elektrėnai, 2003]. – 138, [6] p.: iliustr.
28. Šakienė, Ona Rasutė. Šešėliuose: eilėraščiai. – Elektrėnai, 2007. – 197 p.: iliustr.
29. Tai buvo mūsų kelias: Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai. – Vilnius, 2004. – 74, (2) p.: iliustr.
30. Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse, I tomas / užrašė Teodoras Brazys ; [sudarė Kostas Aleksynas]. – Vilnius, 2014. – 498 p. : iliustr., nat.
31. Vasilavičienė, Janina. Elektrėnų krašto kultūros paminklai: Lietuvos vardo 1000-mečiui. – Elektrėnai, [2007]. – 1 lap. Sulankstyt. Į [3] p.: iliustr.
32. Vietovardžiai // Kaišiadorių rajonas : [elektroninis išteklius]. – Vilnius, 2004. – 1 elektron. opt. diskas. + 1 įd. lap.
Parengė: Janina Černiauskienė (Elektrėnų SVB Kietaviškių filialas), Jūratė Volungevičienė, Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2009; 2022.