Kloniniai Mijaugonys yra dešinėje greitkelio Kaunas–Vilnius pusėje, 2,5 km į šiaurę nuo Naujųjų Kietaviškių, maždaug trys kilometrai nuo Elektrėnų [10]. 

Kaimo teritorijoje teka Prakusos upelis, yra Salcieko ežeras [18]. Pietuose kaimas ribojasi su Ilgio ežeru – vienu didžiausių savivaldybės ežerų [17]. 

Kaime gyvena 174 gyventojai: 77 vyrai ir 97 moterys (2021) [7], kaime yra apie 70 gyvenamųjų namų. 

Istorinių žinių apie Kloninius Mijaugonis galima rasti knygose „Elektrėnai“ [8], „Kietaviškės“ [4] bei Rolando Gustaičio „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinyne“ [10]. 

Informacijos apie kaime esančią senovės gyvenvietę (u. k. 22105), Gojaus pilkapynus (u. k. 2969; 16184; 16304) galima rasti Kultūros vertybių registre (žr.: adresu), Daivos Vaitkevičienės straipsnelyje, pateiktame „Lietuva: 101 legendinė vieta“ [19], Algirdo Girininko archeologinių tyrinėjimų ataskaitoje [6] bei straipsniuose [4, 5].

Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [12] ir Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [11] galima rasti kraštietės etnokultūrologės Onos Rasutės Šakienės surinktų Kloninių Mijaugonių kaimo gyventojų prisiminimų.

2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse 1918–1919 m. Teodoro Brazio užrašytos dainos. Leidinyje pateikta ir Mijaugonių kaimo gyventojų Emilijos Gudeliauskaitės, Agotos Bilekevičienės, Kotrynos Akulevičienės, Agotos Janavičiūtės dainų.

1742 m. Mijaugonių kaime minima koplyčia, kurioje buvo vargonai, parvežti iš Kietaviškių bažnyčios. Prancūzų kariuomenė 1812 m. koplyčią sudegino [10].

1743 metų parapijos gyvenviečių sąraše minimas Mijaugonių dvaras (1 sodyba, 21 gyventojas, 7 tarnai ir 2 atsargos kareivių šeimos), taip pat Kloninių Mijaugonių (lenk. Mileygany Dolne) kaimas (12 sodybų, 109 gyventojai, minimos 3 Janavičių šeimos). XIX a. I pusėje Mijaugonių dvaras su kaimu priklausė de Raesams. 1868 m. kaip savininkai jau minimi grafai Pliateriai. 1897 m. dvare – 101 gyventojas ir 672 deš. žemės, o Mijaugonių kaime – 197 gyventojai ir 222 deš. žemės [10].

Apie Mijaugonis rašoma Olijardo Lukoševičiaus knygoje „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai“ [16]. Leidinyje pasakojama apie 1918 m. prancūzus, kalintus Mijaugonių dvaro svirne ir arklidėse, kur buvo įrengta koncentracijos stovykla. 

1921 m. duomenimis Mijaugonių dvare I pasaulinio karo metu palaidoti 23 kareiviai [10].

1919 m. V. Pliateriui priklausęs dvaras nusavintas, o 1920 m. – išdalintas. Kaimas 1922 m. išskirstytas į vienkiemius. 1923 m. minimos trys gyvenvietės, buvusios dabartinio kaimo vietoje: Kloninių Mijaugonių su 42 sodybomis ir 206 gyventojais, Mijaugonių dvaras su 26 sodybomis ir 151 gyventoju ir Mijaugonių viensėdis su 4 sodybom ir 16 gyventojų. 1927 m. žemės reformos valdybos nutarimu Mijaugonių dvaro gyvenvietėje įsikūrusi gyvenvietė pavadinama Lapėnų kaimu. Pagal 1930 metų sąrašą buvusi Mijaugonių seniūnija, kurios plotas 1136,58 ha ir 757 gyventojai. 1931 m. duomenimis Mijaugonyse buvusi pradinė mokykla, kurioje mokėsi 78 vaikai; 47 vaikai iš Kloninių Mijaugonių kaimo, kiti – iš aplinkinių kaimų [10].

Maždaug 1934–1935 m. susikūrė Mijaugonių kaimo šaulių būrys. Apie jį rašė publicistas Vacys Bukauskas [1].

Tarybiniais metais Mijaugonių gyvenvietė labai išsiplėtė, buvo aštuonmetė mokykla.

Kaime yra buvusi senovės gyvenvietė (IV–III tūkst. pr. Kr. ir V–VIII a.). Ją Kloninių Mijaugonių vakarinėje dalyje, Ilgio ežero pakrantėje, 1995 m. aptiko Kietaviškių apylinkes tyrinėjęs archeologas Algirdas Girininkas [4, 5, 6]. 1996 m. ji buvo įtraukta į kultūros vertybių registrą, o 2005 m. paskelbta valstybės saugomu paveldo objektu.

Senovės gyvenvietėje buvo aptikta žemės paviršiuje ir netoli paviršiaus daug vertingų radinių: 65 lipdytų ir 10 žiestų keramikos šukių lygiu paviršiumi. Čia rasta 30 titnaginių dirbinių: gremžtukų, peilių, rėžtukas, skirtų medžioklės įrankiams. Tai vėlyvojo neolito gyvenvietės kultūrinio sluoksnio dalis. Miškelyje yra Kloninių Mijaugonių IX–XII a. pilkapiai, kurie supilti, tačiau neturintys akmenų vainiko. Spėjama, kad mirusieji pilkapiuose buvo laidojami sudeginti [8, 14].

Nedidelė Kloninių Mijaugonių kaimo dalis įeina į saugomą kultūros paveldo teritoriją, kuri apima beveik visą Gojaus mišką. Šiame miške yra 3 pilkapynai, įtraukti į kultūros vertybių registrą (žr. adresu). Pirmasis pilkapynas vadinamas Gojaus, Kloninių Mijaugonių arba Prancūzų kapais, antrasis – Gojaus, Kloninių Mijaugonių II, o trečiasis – Perkūnkiemio, Perkūnakiemio vardu. Antrasis pilkapynas yra Gojaus miško rytinėje dalyje, netoli geležinkelio. 1934 m. buvo likę smarkiai apardyti 5 pilkapiai. Gojaus miško vakarinėje dalyje yra trečiasis pilkapynas. Jis dar vadinamas Gojaus, Perkūnkiemio, Elektrėnų pilkapynu.

Mijaugonių kaime gimė žurnalistas, vertėjas, poetas Vacys Bukauskas (1937–1998) [9, 14, 15]. Išleistos jo knygos: epigramų rinkinys „Padėka pačiam sau“ [2] ir, jau po autoriaus mirties, Jono Laurinavičiaus atrinkti poeto eilėraščiai išleisti knygoje „Paukščių palydos“ [3]. Pluoštelis kūrybos spausdinta Kaišiadorių rajono literatų klubo narių almanache „Gija“ (Kaišiadorys, 2000). V. Bukausko poezijoje daug šiltų žodžių apie savo tėviškę. Monografijoje „Kietaviškės“ jis rašė apie Mijaugonių šaulius [1].