Šuolių kaimas yra 3,5 km į pietus nuo Naujųjų Kietaviškių [5]. Kaime yra Švenčiaus [3], Švenčiuko, Briaunio ežerai. Šiaurėje kaimas ribojasi su Aujėdo ežeru.

Kaime gyvena 26 gyventojai: 11 vyrų ir 15 moterų (2021) [2].

Apie kaimą rašyta Rolando Gustaičio „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinyne“ [5]. Šiek tiek rašyta apie kaime vykdytus žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. 1995 m. tyrimus aprašė Algirdas Girininkas [1], o 2007 m. – Augustina Grinkevičiūtė [4].
Pasakojimus apie Šuolių kaimą surinko kraštietė etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [6].
2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas. Čia publikuotos 1918–1919 m. Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse Teodoro Brazio užrašytos dainos. Leidinyje pateikta Šuolių gyventojos Reginos Marcinkevičienės daina [7].

1549 m. Šuolių kaimas paminėtas žemės ribų dokumente. Šuolių palivarką ir kaimą 1706 m. rugsėjo 20 d. Kietaviškių bažnyčiai užrašė Leonardo Pociejaus žmona Regina Liudvika Oginskaitė-Posiejienė. 1744 m. kaimas įrašytas Kietaviškių parapijos gyvenviečių sąraše. 1828 m. kaime gyveno 81, gyventojas, buvo karčema. Palivarke, 1 sodyboje, gyveno 9 gyventojai. 1924 m. palivarkas su žemėmis išdalintas, o 1934 m. išskirstytas į vienkiemius [5].
1945 m. buvo įkalinti P. Kuzmickas ir J. Bliujus, 1948 m. ištremti Rakauskai [5].

1995 m. Šuoliuose vykdyta žvalgomoji archeologinė ekspedicija. Jos metu pietinėje kaimo dalyje, tarp Briaunio ir Švenčiaus ežerų, aptiktas akmeninis kirvis su skyle kotui, daug akmeninių tinklų pasvarų, akmenų šlifuotu paviršiumi, titnaginis skaldytinis ir yla. Spėjama, jog šioje vietoje buvo žalvario amžiaus gyvenvietė [1].

Kaime yra koplyčios kalnas, apie kurį pasakojama daug įvairių istorijų [6]. Koplyčios kalnas minimas 1784 m. topografiniame Kietaviškių parapijos aprašyme: „kalnas Šuoliuose, važiuojant iš Kietaviškių, ant jo kitados buvo kalvinų bažnyčia“ [4]. Kalvoje Žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta žmonių kaulų, plytų duženų, metalo ieškikliu aptikti 2 radiniai, kuriuos galbūt galima sieti su kalne buvusiais, vėliau suardytais kapais: drabužių kabė iš geležinės vielutės ir kiek deformuotas antsmilkinį primenantis papuošalas iš žalvarinės vielos [4]. Koplyčia ir kapai buvo sunaikinti arimo bei kitos ūkinės veiklos metu.

Literatūra ir šaltiniai

1. Girininkas, Algirdas. Žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių 1995 m. ataskaita. – Vilnius, 1995. P. 24; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladreports/1655/1-45.pdf>.
2. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-27]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
3. Grigelytė, Marija. Švenčius // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 236.
4. Grinkevičiūtė, Augustina. Žvalgomieji tyrinėjimai Elektrėnų savivaldybėje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2007, p. 480–482; Prieiga per internetą: <http://www.atl.lt/2007/480-482.pdf>.
5. Gustaitis, Rolandas. Šuoliai : [apie kaimą] // Rolandas Gustaitis. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys, 2001. – P. 65.
6. Šuoliai // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 197–202; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-kietaviskiu-seniunija/>.
7. Šuoliai: [gyventojų dainos] // Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse / užrašė Teodoras Brazys ; [sudarė Kostas Aleksynas]. – Vilnius, 2014. – T. 1, p. 152.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2022.