Ašakienių kaimas yra 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Naujųjų Kietaviškių. Iš vakarinės pusės jis ribojasi su Girelės mišku ir Kareivonių kaimu. Ašakieniai driekiasi pietine Ilgio ežero pakrante [10], kaimo šiaurinėje dalyje teka Strėva. Pietuose kaimas ribojasi su Kareivonių kaimu, rytuose – su Naujosiomis Kietaviškėmis.

2021 m. gyventojų surašymo duomenimis Ašakienių kaime gyveno 23 gyventojai: 13 vyrų ir 10 moterų [8].

Ašakienių kaimo vietovardis greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Ašakienis, Ašaka, Ašakėnas arba ašakienis (kas su ašakomis) [1].

Apie Ašakienių kaimą rašyta Rolando Gustaičio „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinyne“ [9]. Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [3] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [4] užrašyti keli Ašakienių kaimo gyventojų pasakojimai apie kaimą. Jų galima rasti ir Kietaviškių parapijos laikraštyje „Kietaviškės“. Pasakojimus užrašė Janina Černiauskienė [5, 6].
Ašakienių kaime gausu vietovardžių, kuriuos 1975–1976 m. surinko Kietaviškių aštuonmetės mokyklos kraštotyros draugijos nariai, vadovaujami mokytojos Joanos Cibulskienės [11].
2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse 1918–1919 m. Teodoro Brazio užrašytos dainos. Leidinyje pateiktos ir Ašakienių kaimo gyventojų Marijonos Ramanauskienės, Marijonos Rulevičienės, Apolonijos Balnytės dainos [2].

Ašakienių kaimas (lenk. Ofzekinice) minimas 1744 m. Kietaviškių parapijos gyvenviečių sąraše. Pagal 1791 m. duomenis kaimas lenkiškai vadinosi Oszakience. Čia buvo 7 sodybos, 7 valakai žemės, 41 gyventojas. 1795 m. minima karčema, kurioje gyveno žydai. 1843 m. kaime buvo 6 sodybos ir 62 gyventojai katalikai. Gyventojų pavardės lenkiškai – Romanowski, Basiuk, Czarniawski, Stankiewicz. Ašakienių kaime buvo kalbama lenkiškai. 1846 m. kaimas priklausė Kietaviškių dvarui. Pagal 1931 m. sąrašą buvo 23 ūkiai. Mokyklą tuomet lankė 22 vaikai [10].
Kaimas 1934 m. buvo išskirstytas į vienkiemius. 1937 m. jame be katalikų gyveno vienas pravoslavas. Daugiausiai sodybų ir gyventojų užfiksuota 1947 m. Čia buvo net 64 sodybos ir 330 gyventojų.
1947–1953 m. Vorkutos lageriuose kalėjo Ašakienių kaimo gyventojas Pranas Pulauskas.
1949 m. Ašakieniuose susikūrė kolūkis „Vienybė“. 1952 m. jis buvo sujungtas su trimis kolūkiais [9]. Labai sumažėjo sodybų. Vieni į miestus išsikėlė, kiti pasistatė namus gyvenvietėse.
1975–1978 m. visos sodybos, esančios prie Ilgio ežero, buvo nugriautos, gyventojai persikėlė į Kietaviškių gyvenvietę.

Ilgio ežero ilgis apie 4 kilometrai, plotis – 600 metrų, gylis – 3–4 metrai. Ilgio ežeru teka Strėvos upė. Ežere gausu žuvų, ypač daug lydekų, lynų. Jau nuo seno kaimo gyventojai vertėsi žvejyba. Kadangi ežeras apaugęs pelkių ir vandens augmenija, čia veisiasi daug paukščių.
1991 metų lapkričio 11 d. Kaišiadorių rajono tarybos sprendimu Ilgio ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu [7]. Jo plotas 406 ha. Nustatyta, kad čia peri net 74 rūšys paukščių. Nemažai sparnuočių įtraukta į Raudonąją knygą. Tai baubliai, putpelės, plovinės vištelės, rudakakliai ir juodakakliai kragai, griežlės gaidukai ir kt. Čia atskrenda labai reti paukščiai – erelis žuvininkas, jūrinis erelis. Erelis žuvininkas netgi pavaizduotas Kietaviškių herbe. Pavasarinių ir rudeninių migracijų metu čia sutinkami didieji kormoranai, gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys. Čia tikra paukščių karalystė. Gyvena čia ir įvairių žvėrelių. Vienas iš jų – ypatingai saugoma ūdra.