„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Senamiesčio seniūnija / Senamiestis Paupys

Paupys – Vilniaus miesto dalis Vilnios upės kairiajame krante, tarp Senamiesčio ir Markučių.

Nuo XVI a. ši vietovė buvo vadinama Paplaujos (Paplavų) priemiesčiu. Manoma, kad toks pavadinimas kilo dėl Paupio žemėse trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens. Kalbininkas Jonas Jurkštas rašo, kad vietovardis Poplawy yra vėlyvas ir jį reikia laikyti slaviškos kilmės. Jis siejamas su baltarusišku pavadinimu поплау „užliejama pieva“. Paplaujos pavadinimas buvo iki 1939 m. [6].

Apie Paupį yra nemažai literatūros. Priemiesčio istorija pateikta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [13]. Menotyrininkas Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ trumpai apžvelgia buvusio Paplavų priemiesčio istoriją, pateikia ir nagrinėja ikonografinę medžiagą [4]. Trumpa Paupio istorija pateikiama muziejininkų Juozo Maceikos ir Prano Gudyno knygoje „Vadovas po Vilnių“ [9], muziejininko Rimgaudo Ryliškio leidinyje „Markučiai: Vilnios slėnis“ [14]. Kraštotyrininko Genricho Agranovskio knygoje rusų kalba „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима“ aprašytas žydų paveldas, kuris dažniausiai jau neišlikęs [21]. Buvę žydų maldos namai Paupyje suregistruoti kataloge „Synagogues in Lithuania“ (Vilnius, 2012, T. 2). 2006 m. Aušrelė Racevičienė parengė nuoseklią ir išsamią „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės urbanistinės raidos analizę“, kuri paskelbta internete. Urbanistė Salvinija Bentkutė atliko tyrimą apie Vilniaus Paupio rajono industrinių teritorijų naudojimą [2]. Knygoje „Vilnius. 1900-2012: naujosios architektūros gidas“ aprašyti nauji šiuolaikiniai namai, pastatyti Tymo kvartale [19]. Išlikusių medinių namų (Kranto g. 5, Aukštaičių g. 15, Krivulės 33) nuotraukas rasime Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius“ [17]. Senasis Paplaujos tiltas aprašomas leidiniuose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [16] ir Vytauto Viršilo „Lietuvos tiltai“ (Vilnius, 1998). Čia pateikiama ir nuotraukų. Rašytojo Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ [12],  Slavomiro Jendžejevskio (Sławomir Jędrzejewski) knygoje lenkų kalba „Piwo to napój niezbędny“ (20) aprašoma buvusių alaus fabrikų Paplaujoje istorija. Apie Žiupronių (Misionierių) šaltinius, vandentiekį rašoma kalbininko Jono Jurkšto knygoje „Senojo Vilniaus vandenys“ (Vilnius, 1990), gamtininko Gedimino Isoko leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai“ (Vilnius, 1995).

Paupys – istorinis Vilniaus priemiestis, buvęs pirmasis sostinės pramonės rajonas. Per Paupį tekanti Vilnios vaga buvo užtvenkta ir jau nuo XVI a. čia buvo malami grūdai, gaminamas popierius, parakas. Vietovėje buvo daug malūnų: Vyskupų malūnas Tymo priemiesčio šiaurinėje dalyje, Vaivados (dar vadintas kunigaikščių Oginskių), Perkasos, Potockių malūnai. Paplaujos rytinėje dalyje, dabartinės Zarasų gatvės pietiniame gale, prie sankryžos su Paupio gatve, stovėjo dviejų aukštų mūrinis grafų Tiškevičių malūnas [4, 12]. XVIII a. buvo iškastas Kopanicos (Perkasos) kanalas, o šalia jo nutiesta gatvė. Kopanicos kanalas sujungė lanku tekančią Vilnios vagą ir buvo naudojamas Vaivados (Oginskio) malūno ir įvairių dirbtuvių darbui. Archeologams pavyko atrasti medinius kanalo krantų įtvirtinimus. XIX a. pabaigoje, kai vandens sistema ir prie jos stovėję malūnai prarado svarbą, sanitariniais sumetimais kanalai buvo užpilti, tarp jų ir Kopanicos. Jo vietoje atsirado Kopanicos, dabartinė Aukštaičių, gatvė [2, 14].
XIX a. antrojoje pusėje Paupyje pradėjo kurtis pramonės įmonės. 1865 m. iš Prūsijos atvykęs Samuilas Holšteinas įkūrė kailių ir odų fabriką (Paupio g. 28, 30, 32). Fabrike buvo apdirbama oda avalynei gaminti. 1940 m. fabrikas buvo nacionalizuotas. Holšteino šeima be gamyklinių pastatų dar turėjo oranžeriją, šiltnamius, jiems priklausė sodai ir daržai. Už Kopanicos (Perkasos) kanalo Paupio g. veikė spynų fabrikas. Tai buvo pats didžiausias gatvės mūrinis statinys, kuris buvo rekonstruotas ir išliko iki mūsų dienų [1, 10, 13]. 1872 m. alaus daryklą įkūrė Morduchas Ovsiejus Epšteinas. 1875 m. pradėjo veikti Iljos Effeno Lipskio alaus bravoras (Paupio g. 20, 22), 1870 m. pastatytas pagal architekto Ivano Levickio projektą [12, 20].
Tarpukariu, rengiant miesto planus, buvo numatyta iš Paupio iškeldinti pramonės įmones, gamyklų pastatus paversti gyvenamaisiais namais. Tačiau sovietiniu laikotarpiu vietovė buvo paversta pramonės rajonu [1]. Po Antrojo pasaulinio karo Paupyje pradėjo veikti Elektros matavimo prietaisų gamykla (vėliau tapusi „Skaiteks“ gamykla) [10], verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“, gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, išplėstas Juozo Vito vardo kailių fabrikas, išaugo Vilniaus baldų kombinato nauji cechai [9, 13]. Po Nepriklausomybės atkūrimo didžioji dalis gamyklų buvo uždarytos, o Paupio teritorija buvo apleista.

Paupys yra įdomi teritorija urbanistikos požiūriu. Istorinis Paupio priemiestis buvo išsidėstęs tarp Subačiaus vartų, Subačiaus kelio, Vilnios upės, Belmonto ir Markučių kalnų. Šalia buvo Užupio ir Tymo priemiesčiai. Priemiestį su miestu jungė dvi lygiagrečios Subačiaus ir Paplavų gatvės. Kada buvo pradėtas apgyvendinti Paplaujos priemiestis ir kokios buvo jo ribos, tikslių duomenų nėra. Žinoma, kad šalia Subačiaus gatvės nuo XIV a. buvo gyvenvietė. 1648–1661 m. per Paupį įrengta Maskvos karo pylimo atkarpa [3, 4, 13]. Iki XIX a. vidurio Paplaujos priemiestis buvo mažai užstatytas. Rajone stovėjo malūnai, lentpjūvės, pirtys. Vilnios upės vingyje, už kanalo, buvo pastatyti nedideli mediniai namukai, o aplink driekėsi neužstatyti plotai. Paupyje veikė žuvų ir arklių turgūs. Pastarasis buvo Aukštaičių gatvėje [1, 14].
Nuo XIV iki XIX a. viena spalvingesnių šio priemiesčio vietų buvo Tymo kvartalas ir jo pagrindinė Tymo (anksčiau – Safjanaja) gatvė. Šį kvartalą juosė Vilnios ir jos kanalo kilpa. Čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo amatų dirbtuvėlės, kuriose buvo išdirbama geriausia, minkšta, dažniausiai ožkų, oda (tymas). Tuomet vietovę pradėta vadinti Tymo priemiesčio vardu. Čia buvo pastatyta penkiolika vienaaukščių, medinių namelių, tarp kurių buvo ir Tymininkų cecho namas. Namukuose gyveno darbininkai, smulkūs prekiautojai [17]. XVIII a. pabaigoje kai kurie savininkai statė ir pirmuosius mūrinius namus [4]. Gyvenamose patalpose būdavo įkuriamos smuklės, arbatinės, parduotuvės, kepyklos, skalbyklos, veikė pirtis, kuri priklausė Išganytojo cerkvės ligoninei. Viena iš gatvių vadinosi Skalbyklos skersgatviu. XIX a. pirmojoje pusėje iš miesto į Tymo priemiestį buvo perkeltas Žuvų turgus [2]. XIX – XX a. pr. Paplaujoje veikė keli žydų maldos namai. Sinagogoje (Paupio g. 19), pastatytoje 1830 m., žydų tikėjimą skleidė Šmuelis Strašūnas, žymaus bibliofilo Mato Strašūno tėvas. Iki karo Tymo g. 8 name veikė žydų labdaros draugija, o Kopanicos (dabar Aukštaičių) g. 8 name – žydų našlaičių namai mergaitėms [21]. XIX a. pab. mediniame name (Paupio g. 26) vienerius metus gyveno rusų bolševikų veikėjas Feliksas Dzeržinskis [1, 9]. Tymo kvartale, Maironio g. 19 (anksčiau – Safjanaja 3), 1903–1909 m. gyveno žymus smuikininkas Jaša Heifecas (Joseph Heifetz) [21].
XIX a. pab. – XX a. pr. Tymo kvartalas buvo žinomas kaip „Raudonųjų žibintų“ kvartalas.
XX a. viduryje šio amatininkų kvartalo pastatai buvo nugriauti. Paupio teritorijoje, palyginti su kitais istoriniais Vilniaus priemiesčiais, yra mažai išlikusių istorinių architektūrinių objektų. Į kultūros vertybių registrą įtraukti du XIX a. statyti pastatai – namų kompleksas Paupio g. 18 ir pastatas Paupio g. 13.

Paupyje yra išlikęs technikos paminklas. Tai 1882 m. pastatytas metalinis santvarinis Paplaujos tiltas, jungiantis Paupio ir Aukštaičių gatves. Apie 1955 m. padarytas kapitalinis tilto remontas. Nuo 1996 m. tiltas įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą [16].

2001 m. pradėtas atkurti istorinis amatininkų priemiestis Tymo kvartale. Čia buvo pastatyti ir trys nauji gyvenamieji namai (archit. Henrikas Štaudė, Jurgis Leskevičius) [19]. 2002−2003 m. atkurta istorinė Kūdrų gatvelė jungianti Bokšto ir Aukštaičių gatves, atlikta Maironio ir Subačiaus gatvių sankryžos rekonstrukcija. Šalia sankryžos įrengta miesto apžvalgos aikštelė, pėsčiųjų takas su apžvalgos aikštele tarp Subačiaus ir Maironio gatvių [18]. Šiuo metu Tymo kvartalą siekiama atgaivinti: čia steigiamos dirbtuvėlės, galerijos ir menininkų studijos, vyksta mugės, šventės. 2008 m. Tymo kvartale pradėjo veikti ekologiškų produktų turgus.
2008 m. Vilniaus miesto savivaldybė inicijavo projektą „Architektūros parkas“, kuriuo siekiama sutvarkyti istorinį rajoną prie Vilnios, į kurį įeina ir Paupio teritorija. Projektas buvo rengiamas atsižvelgiant į istorikės Aušrelės Racevičienės parengtą išsamią „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės urbanistinės raidos analizę“. Pagal projektą numatyta išvalyti „Skaiteks” gamyklos teritoriją, nugriauti pramoninius pastatus ir pastatyti naujus, kuriuose numatoma atkurti autentiškus buvusios I. E. Lipskio alaus gamyklos korpusų fasadų elementus, sutvarkyti Vilnios pakrantę su dviračių ir pėsčiųjų takais [10]. Dėl projekto tikslingumo vyko diskusijos [1, 5, 11]. Šį projektą palankiai įvertino Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) patariamosios UNESCO organizacijos ekspertė iš Suomijos Margareta Ehrstrom ir viena garsiausių pasaulio kraštovaizdžio architekčių, Harvardo universiteto dizaino katedros profesorė Martha Schwartz [15]. Detaliojo plano ir projektinių pasiūlymų architektūrinį vertinimą atliko architektas, prof. Algimantas Miškinis. 2014 m. projektas pradėtas įgyvendinti. Apleista pramoninė teritorija buvo išvalyta ir paruošta statybos darbams. Vėliau darbai sustojo. 2016 m. bendrovei „MG Valda“ perleista teisė toliau plėtoti „Achitektūros parko“ I etapo projektą „Paupys“.

Istoriniuose aprašymuose Paupys dėl reljefo, upės, kanalų ir greta esančių sodų išliko kaip vienas gražiausių Vilniaus priemiesčių [1, 8]. Šioje vietoje po atviru dangumi vykdavo Vilniaus universiteto studentų filomatų ir filaretų susitikimai. Šiuo metu išlikęs tarp Paupio ir Subačiaus gatvių XVIII a. įkurtas Misionierių sodas (Kūdrų parkas) su trimis tvenkiniais. Subačiaus gatvės gale tryško šaltiniai, vadinami Žiupronių (vėliau – Misionierių) vardu. Nuo jų prasidėjo miesto vandentiekio tinklas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iš Žiupronių šaltinių tekėjo Drujos upelis, kuris nežinia kada išnyko. XX a. pradžioje šaltiniai neteko savo kaip vandenvietės reikšmės, tačiau tvenkiniai išliko. Karo, o ypač pokario ir sovietiniais metais, buvo suardyta Misionierių parko tvenkinių sistema, dalis jų užpilta žemėmis, kitų − suardyti krantai ir dugnai. 1989–1990 m. buvo parengtas architekto Algio Knyvos parko sutvarkymo projektas. Šis parkas tada buvo vadinamas Prūdų parku [7]. 2014 m. Paupio bendruomenės iniciatyva prie parko buvo įkurtas bendruomenės daržas.

Literatūra ir šaltiniai

1. Atgimstantis Paupys primins užmirštą praeitį. – Iliustr. // Žmonės. Legendos. – 2013, Nr. 4 (ruduo), p. 80-81.
2. Bentkutė, Salvinija. Vilniaus Paupio rajono industrinių teritorijų naudojimo socialinio ir funkcinio tikslingumo tyrimas // Urbanistika ir architektūra. − 2002, t. 26, Nr. 2, p. 76-88.
3. Dijokienė, Dalia. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs. − Vilnius, 2009, p. 73-74.
4. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. − Vilnius, 1991, p. 297, 360-365.
5. Gražulis, Algimantas. Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas“, arba ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį. – Iliustr. // Kultūros barai. – 2009, Nr. 1, p. 2-9.
6. Jurkštas, Jonas. Vilniaus senamiesčio gatvėvardžiai // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Serija A. – Nr. 2(67) (1979), p. 111.
7. Kasperavičienė, Audronė. Vilniaus Prūdų parkas // Respublika. – 1998, geg. 25, p. 7.
8. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 167-168.
9. Maceika, Juozas. Paupys / Juozas Maceika, Petras Gudynas. – Iliustr. // Maceika, Juozas, Gydynas, Petras. Vadovas po Vilnių. – Vilnius, 1960. – P. 267-273.
10. Mikoliūnaitė, Dalia. Paupys nebenori tūnoti Užupio šešėlyje: [pokalbis su „Paplaujos“ bendruomenės nare D. Mikoliūnaite / kalbėjosi] Evelina Valiuškevičiūte. – Iliustr. // Sostinė. – 2014, rugs. 13, p. 5.
11. Pakalnis, Mindaugas. Sostinės plėtra: tankinti ar skaidyti?: [diskusija / užrašė] Lina Ignotaitė. – Portr. – Aut.: Mindaugas Pakalnis, Evaldas Kubilius, Arnoldas Antanavičius // Statyba ir architektūra. – 2011, Nr. 12, p. 76-77.
12. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, [2016], p. 452-457. 
13. Racevičienė, Aušrelė. Paupys // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 17, p. 661-662.
14. Ryliškis, Rimgaudas. Paplauja. – Iliustr. // Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. – P. 21-24.
15. Schwartz, Martha. Miesto kraštovaizdis − dizaino objektas: [pokalbis su kraštovaizdžio architekte M. Schwartz apie Paupio išskirtinumą ir projekto „Architektūros parkas“ vertinimą / kalbėjosi] Jolanta Lunevičienė. – Iliustr. // Sostinė. – 2013, spal. 12, p. 9.
16. Stepanavičius, Algirdas. Paplaujos tiltas. − Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1:Vilnius, p. 381.
17. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, [2006], p. 143-146.
18. Vilnios pakrantė bunda naujam gyvenimui: [apie atgimstantį Paupio kvartalą ir Paupio architekto Mindaugo Pakalnio komentarai]. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 2013, Nr. 7, p. 56-58.
19. Vilnius. 1900 – 2012: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2005, p. 204.
20. Jędrzejewski, Sławomir. Piwo to napój niezbędny. – Kraków, 2012, p. 119-122.
21. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 502-507.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2016