Pavilnys – rytinė Vilniaus miesto dalis, prasidedanti nuo kairiojo Vilnios kranto ir besibaigianti toliau į pietus nuo Gurių kalno. Vietovė susideda iš dviejų dalių. Viena dalis, esanti abipus geležinkelio kairiajame Vilnios krante, vadinama Žemuoju Pavilniu. Kita dalis, įsikūrusi viršutinėje Vilnios slėnio terasoje, vadinama Aukštuoju Pavilniu. Abi Pavilnio dalis jungia Tuputiškių serpantinas. Pavilnys ribojasi su Markučiais, Ribiškėmis, Kalnėnais, Grigaičiais, Strelčiukais, Belmontu. Aukštajam Pavilniui priklauso ir Guriai [9].

Pavilnyje gyvena daugiau kaip 6000 žmonių. Kadangi dabar mikrorajonas sparčiai plečiasi, tai nei tikslus plotas, nei tikslus gyventojų skaičius nežinomi.

Pavilnyje yra biblioteka, vaikų darželis, dvi pagrindinės mokyklos [9]. Aukštajame Pavilnyje veikia Jaunųjų gamtininkų centras. Gamtininkų centre veikia neakivaizdinės biochemikų, ornitologų, dekoratyvinės sodininkystės, ekologų ir aplinkotvarkos mokyklos, būreliai, vaikų ir jaunimo klubai. Čia vyksta moksleivių gamtininkų olimpiados ir konkursai, organizuojamos įvairios parodos ir konferencijos, ekspedicijos ir vasaros stovyklos. Gamtininkų stočiai priklauso vaismedžių sodas, gėlynai, meteorologijos stotis, zoologijos sodas (turintis apie 70 rūšių gyvūnų), šiltnamis ir mokomasis sklypas. Sode auga daug retų augalų – iš viso per 110 medžių ir krūmų rūšių [2, 3].

Vietovardis Pavilnys yra senas, kilęs iš hidronimo, iš upėvardžio Vilnia. Senuose dokumentuose randama užrašyta – Powilna (1639), в Повилни (1550) [4]. Buvo kilusi diskusija dėl Vilnios upės vardo. Kad per Vilnių, Naująją Vilnią bei kitas vietoves tekanti upė vadinasi Vilnia, rodo išlikęs vietovardis Pavilnys. Dažnai vartojamas mažybinės reikšmės vedinys Vilnelė yra antrinės kilmės. Slavėjant Vilnios baseino gyventojams, pagrindinis upės vardas Vilnia buvo pamirštas. Kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, vietovė vadinosi Wileńska Kolonia Kolejowa (Vilniaus geležinkelininkų kolonija). 1940 m. pradžioje gyvenvietė buvo pavadinta Pavilniu [12].

Klimašauskienė, Teresa. Pavilnys, 1908-2008: Wileńska Kolonia Kolejowa. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Rosiak, Stefan, Klimašauskienė, Teresa. Wileńska Kolonia Kolejowa, 1908–1933. – Wilno, 1995. Knygos viršelis

Pirmoji Pavilnio istorija išleista tarpukario metais. Tai Vilniaus universiteto absolvento, vėliau Valstybinio archyvo darbuotojo Stefano Rosiako (Stefan Rosiak) 1933 m. Vilniuje išspausdinta knygelė „Wileńska Kolonia Kolejowa, 1908–1933“ [15]. Pavilnio istorijai skirtas visas tomas Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos leidžiamo serialinio leidinio „Studium Vilnense“ (1995, vol. 6, nr. 3). Čia pakartotinai išspausdintas minėtas Stefano Rosiako darbas bei Pavilnio mokyklos pedagogės Teresos Klimašauskienės parašyta naujesnių laikų šios vietovės istorija „Kolonia Wileńska – Pavilnys“ [15]. Mokytoja Teresa Klimašauskienė 2008 m. parengė didelės apimties, gausiai iliustruotą leidinį „Pavilnys, 1908-2008: Wileńska Kolonia Kolejowa“ [5]. Knygoje lietuvių ir lenkų kalbomis pateikiama istorinių faktų, prisiminimų apie pirmąją mokyklą, bažnyčią, įdėta nuotraukų, yra įžymesnių Pavilnio gyventojų biogramos. Knyga skirta gyvenvietės šimtmečiui paminėti.
Tomašas Krivickis (Tomasz Krzywicki) knygoje lenkų kalba „Szlakiem Mickiewicza: przewodnik po Nowogródczyżnie, Wilnie i Kownie“ aprašo XIX a. I pusės studentų, filomatų ir filaretų, iškylas, sueigas Pacų kalvose – dabartiniame Pavilnyje [14]. Knygoje minimas čia lankęsis Adomas Mickevičius. Vietovė aprašyta kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [6].
Yra išleista knyga „Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios istorija“ [8], parengta pagal „Złota księga kościoła w Wileńskiej Kolonii Kolejowej“ (lenkų k.). Taip pat apie šią bažnyčią rašoma gausiai iliustruotoje Vilniaus gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus knygoje „Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis“ [13], inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ (Vilnius, 2001). Medinės bažnyčios ir senųjų Pavilnio medinių vilų vaizdus galima pažiūrėti Andriaus Surgailio fotoalbume „Medinis Vilnius = Wooden Vilnius“ [11].
Apie Pavilnius, jų gamtą, Pavilnių regioninį parką rašoma kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina“ [2], Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [3].
Maršrutas po Pavilnio koloniją pateikiamas gido po Vilnių Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją“ [4a].

Nuo senų laikų vietovė priklausiusi Pacų giminei, o kalvos vadintos Pacų kalnais. Šios vaizdingos kalvos buvo dažniausiai Vilniaus studentų lankoma vieta. Čia filomatai 1819 m. birželio 24 d. šventė Jano Čečioto (Jan Czeczot) vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei. 1820 m. šiose vietose įvyko pirmoji slaptos anticarinės studentų draugijos gegužinė. 1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei. Jos metu Adomas Mickevičius pasakė kalbą, įteikė T. Zanui žiedą už nuopelnus. Į šią gegužinę susirinko daug studentų. Tai sukėlė Vilniaus gubernatoriaus nepasitenkinimą [14]. Pacų kalnai, Pacų giminės valdomos žemės už jų dalyvavimą sukilime buvo nusavintos ir tapo carinės valdžios nuosavybe. Šiose žemėse rusų valdžia apgyvendino iš Rusijos atvykusius sentikius, kurių palikuonys gyvena iki šiol.
XIX a. pabaigoje buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva, juo traukinių eismas buvo atidarytas 1862 m. kovo 15 d. Žemajame Pavilnyje buvo įrengta geležinkelio stotis. 1914 m. prie Žemojo Pavilnio platformos kasdien sustodavo aštuoni traukiniai, buvo padarytas aklikelis statybinėms medžiagoms iškrauti. 1908 m. susikūrusi visuomeninė organizacija „Vilniaus geležinkeliečių bendrija“ nusprendė Aukštajame Pavilnyje įsteigti savo gyvenvietę. Rytiniame miesto pakraštyje, prie geležinkelio, 80 ha žemės plotas buvo suskirstytas į 173 sklypus. 1911 m. čia buvo pastatyti pirmieji namai. Pradėti sodinti sodai. Buvo nutiestas akmenimis grįstas kelias, pastatytas vandens bokštas. Gyvenvietė turėjo paštą, mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyvenvietė labai nukentėjo, buvo sugriauta daug namų, įrengimai suardyti. Vėliau gyvenvietė po truputį atsistatė [1, 5, 6, 15].
Tarpukariu tai buvo prestižinė Vilniaus gyvenvietė, joje gyveno nemažai miesto savivaldybės tarnautojų, universiteto profesorių. Pavilnyje gyveno garsus kalbininkas, profesorius Janas Otrembskis (Jan Otrębski), profesorius Pranciškus Šivickis ir kiti mokslininkai. Su šia vietove susijusi ir Gulevičių (Gulewicz) giminė, iš kurios kilęs pasaulinio garso mados istorikas, režisierius, dekoratorius Aleksandras Vasiljevas (Wasiljew-Gulewicz), susiję rašytojai, menininkai bei daug kitų žmonių. Vietovėje buvo ir lenkų vaivados vasarnamis su parkeliu [5].
Antrojo pasaulinio karo metais Pavilnys buvo kovos su sovietų ir vokiečių okupantais centru. Jame buvo išplėtotas slapto mokymo tinklas. Pavilnyje vyko operacijos „Ostra Brama“ („Aušros vartai“) veiksmai – lenkų Armijos Krajovos kovotojai susigrūmė su šarvuotu vokiečių traukiniu. Žuvusieji kovotojai palaidoti kapinaitėse prie Pavilnių bažnyčios [5].

Urbanistiniu požiūriu Pavilnys – tai gerai suplanuota gyvenvietė su erdviomis gatvėmis, su liepų alėjomis ir dideliais sodų sklypais. Yra geometrinio plano parkas. Pavilnyje daugiausiai statė medinių namų, vėliau atsirado ir mūrinių. Dar galima pamatyti prieškariu statytų medinių vilų, turinčių išliekamąją medinės architektūros vertę (pvz., Pavilnio g. 41, Vandens g. 37, Žiedų g. 18) [11]. Pavilnys yra individualių namų mikrorajonas. Dalis mikrorajono yra sodų bendrijos, kurios po truputį atsinaujina ir tampa panašesnės į individualių namų rajonus. 

Pavilnyje galima pamatyti įdomų architektūros paminklą – Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią. Tai yra vienintelė Vilniuje medinė katalikų bažnyčia. Sumanymas statyti bažnyčią kilo 1927 m. Buvo numatytas sklypas bažnyčios statybai, pradėtos rinkti lėšos. Po kelerių metų buvo patvirtintas projektas (archit. Stefanas Narembskis). 1935 m. bažnyčia buvo pastatyta. Bažnyčia yra stačiakampio plano, trinavė. Virš bažnyčios kyla kvadratinė, į viršų smailėjanti varpinė. Prieangio frontoną puošia Šv. Kristoforo atvaizdas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią reikėjo atstatyti. Ji veikė ir sovietmečiu. Šalia bažnyčios yra kapinės [5, 8 13].

Unikalus objektas – akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas (vingiuota kalnų kelio dalis) – Žiedų gatvė, jungianti Žemąjį Pavilnį su Aukštuoju Pavilniu. Į stačią kalvą vingiuojantį kelią išgrindė vietiniai gyventojai. 1997 m. jis įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą (unik. kodas 2339) [1, 10].

Dalis Pavilnio teritorijos priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Vietovei būdingi dideli aukščių skirtumai, geomorfologiniai dariniai [3, 10].

Pavilnyje yra gyvenę keli žymūs rašytojai. Pavilnyje buvo baltarusių rašytojo Jokubo Kolaso (1882–1956) žmonos Marijos Kamenskajos namas. Čia rašytojas gyveno 1912–1915 m. Lenkų rašytojo Tadeušo Konvickio, 1929 m. gimusio ir augusio Pavilnyje, daugelio kūrinių veiksmas vyksta gimtosiose vietose. Knygose „Kronika wypadków miłosnych“ (,,Meilės atsitikimų kronika“) ir „Dziura w niebie“ („Skylė danguje“) jis rašo apie čia praleistus savo gyvenimo metus, aprašo gimtinės grožį. Apie Pavilnį ir čia gyvenusį rašytoją Tadeušą Konvickį rašo teatrologė Gražina Mareckaitė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ [9], literatūros istorikas Juzefas Šostakovski (Józef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice“ [16]. Pavilnys yra minimas rašytojo Eduardo Jonušo romanuose („Geismų įkaitai“, „Namų sargas“). Šiuolaikinis lenkų rašytojas Marek Lavrinovič (Ławrynowicz) knygoje, kurios išėjo jau du leidimai lenkų kalba „Diabeł na dzwonnicy“ („Velnias ant varpinės“) (Warszava, 1996, 1998) mini tarpukario Pavilnį. Ši knyga išleista ir vokiečių kalba – „Der Teufel auf dem Kirchturm“ (München, 2000).

Nuo 1948 m. Pavilnyje veikia biblioteka, priklausanti Vilniaus miesto savivaldybės centrinei bibliotekai (Garsioji g. 3) [5, 15].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Tuputiškės, Pavilnys. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries: Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. – Vilnius, 2008. – P. 53-54.
2. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina] / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Vilnius, 2002, p. 40-41.
3. Isokas, Gediminas. Pavilnio parkas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 382-383.
4. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 16.
4a. Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją. – [Vilnius], [2018], p. 226-257.
5. Klimašauskienė, Teresa. Pavilnys, 1908–2008: Wileńska Kolonia Kolejowa. – Wilno, 2008 . – 307, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Gretut. tekstas liet., lenkų.
6. Kviklys, Bronius. Pavilnys. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 164.
7. Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. – Vilnius, 2009, p. 10-15.
8. Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios istorija. – Vilnius, 2005. − 73 p.: iliustr.
9. Pavilnys // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. − T. 17, p. 677.
10. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-11]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/?pid=3>.
11. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, [2006], p. 150-155.
12. Vidugiris, Aloyzas. Naujosios Vilnios vardas ir jos apylinkių etnolingvistinė raida (iki 1939) // Kalbos kultūra. – Nr. 56 (1989), p. 73-78.
13. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / tekstų autorė Gina Viliūnienė, fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 328-330.
14. Krzywicki, Tomasz. Szlakiem Mickiewicza: przewodnik po Nowogródczyżnie, Wilnie i Kownie. – Wilno, 1994, p. 191-192.
15. Rosiak, Stefan. Wileńska Kolonia Kolejowa, 1908–1933 / Stefan Rosiak. Kolonia Wileńska – Pavilnys / T. Klimašauskienė. – Wyd. 2. – Wilno, 1995. – 91 p.: iliustr. – (Studium Vilnense; 1995, vol. 6, nr. 3). – „Wileńska Kolonia Kolejowa“ persp. Orig. skelbimo duomenys: Wilno, 1933. – Bibliogr.: p. 90 (11 pavad.).
16. Šostakovski, Juzef. Wilno i okolice: przewodnik literacki. – Wilno, 2012, p. 127-134.

Parengė: Petras Stepankevičius (Vilniaus m. SCB, Pavilnio biblioteka), 2011; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016