Zalavo kaime gyvena 140 žmonės, iš jų 70 vyrai, 70 moterys (2011) [3].

Zalavas pasižymi puikiu kraštovaizdžiu. Į Zalavo seniūnaitijos teritoriją įeina 13 km į rytus nuo Pabradės, prie plento į Švenčionis esanti Belkiškės pelkė [1]. Gretimais plyti ežerinės kilmės Ramūtiškės pelkė, kurios plotas 120 ha [6].
Gyvenvietė ypač garsėja tuo, kad čia gimė būsimasis Lenkijos valstybės atkūrėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski, (1867–1935) [7, 8, 14]. Čia taip pat gimė jo brolis, žymus etnografas, Tolimųjų Rytų ainu tautelės tyrinėtojas, muziejininkas Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski, (1866–1918) [12]. Tarpukario metais buvo išleista B. Pilsudskio knyga „Krzyże litewskie“ („Lietuviški kryžiai“) (Kraków, 1922).

Manoma, kad Zalavo vardas kilęs nuo čia tekėjusio Zalavėlės upelio (lenk. Zulówka) pavadinimo. Lietuvių išeivijos veikėja, Vilniaus krašto tyrinėtoja Veronika Kulbokienė teigia, kad šio dvaro savininkas, būsimojo maršalo tėvas Juozapas Vincentas Pilsudskis taip pavadino dvarvietę, sudaręs šį pavadinimą iš savo mirusios dukters Sofijos mažybinės vardo formos [4].

Išsamiausiai Zalavo istorija aptariama istorikės Sigitos Gasparavičienės lietuvių ir lenkų kalbomis parašytoje istorinėje apžvalgoje „Zalavo dvaras“ [2, 12].

Paczkowska, Czesława. Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego. – Wilno, 2008. Knygos viršelis

Bajor, Alwida Antonina. Piorun, jezioro czerwone: Zułów wczoraj i dziś. – Wilno, 1995. Knygos viršelis

Šiai vietovei skirta lenkų kalba išleista Česlavos Pačkovskos (Czesława Paczkowska) knygelė „Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego“ [14], taip pat Alvidos Antoninos Bajor „Piorun, jezioro czerwone: Zułów wczoraj i dziś“ [8].
Apie Zalavą rašoma taip pat Algimanto Semaškos, Ingridos Semaškaitės, Ježio Survilos knygose [7, 8, 9, 14].

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Zalavas, tuomet vadintas Micionių dvaru, paminėtas XVI a., kai priklausė Naugarduko kaštelionui Aleksandrui Voinai-Jasienickiui [9, 12].
Nuo XVIII a. tapo Giedraičių, vėliau – Oginskių giminės nuosavybe.
Nuo XIX a. priklausė Michalovskių šeimai, iš kurios kilusi Marija Bilevičiūtė (Maria Bilewiczówna) – būsimojo Lenkijos valstybės atkūrėjo, maršalo Juzefo Pilsudskio motina. 1863 m. ji ištekėjo už žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio, aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio Raseinių apskrityje.
Pilsudskių dvare buvo medinis rūmų pastatas, trijų aukštų malūnas, plytinė ir kt pastatai. 1875 m. per gaisrą sudegė beveik visi mediniai dvaro pastatai. Dvaras po to jau nebeatsigavo, o Pilsudskių šeima, kurį laiką pagyvenusi senojoje oficinoje, 1876 m. persikėlė į Vilnių [9, 12,13]. Vėlesniais metais pasikeitė keli dvaro savininkai [12].
1934 m. Zalavo dvarą su visais pastatais nupirko Lenkijos atsargos kariškių sąjunga. Lenkijos valdžia planavo sutvarkyti dvaro sodybą, atstatyti senuosius rūmus, kuriuose gimė maršalas J. Pilsudskis, įrengti dvare J. Pilsudskio memorialą.

1935 m. lapkritį buvo paskelbtas Zalavo dvarvietės atgaivinimo ir sutvarkymo projektų konkursas, kurį laimėjo lenkų architektas Romualdas Gutas (Gutt) ir landšafto architektė Alicija Šulcuvna (Alicja Szulcówna) [2, 12].
1935 m. ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti buvę kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla. Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais.
Ypač daug dėmesio skirta sutvarkyti Zalavo parką. Sodinukai buvo vežami net iš Varšuvos [2, 12].
Sovietmečiu Zalavo dvarvietėje sunaikinta viskas, kas buvo padaryta tarpukario metais. Išlikusiuose pastatuose apsigyveno daugiausia iš Baltarusijos ir Rusijos atvykę žmonės, netoliese buvo pastatytos tarybinio ūkio fermos. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši vieta pradėta labiau tvarkyti [14].

1937 m. spalio 10 d. toje vietoje, kur turėjo būti maršalo J. Pilsudskio tėvų namas, buvo pasodintas simbolinis ąžuolas, kuris auga iki šiolei [13, 14]

2005 m. lapkričio 16 d. Lietuvos lenkų sąjungos iniciatyva šalia tvorele aptverto ąžuolo buvo pastatytas paminklas Juzefui Pilsudskiui – juodo granito akmuo  su atminimo įrašu lietuvių ir lenkų kalbomis [12, 13].

Zalave buvo biblioteka, įsteigta 1952 m. Švenčionių viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomas spaudos straipsnių kopijų aplankas „Zalavo dvaro istorija“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Belkiškės pelkė // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 206.
2. Gasparavičienė, Sigita. Zalavo dvaras. – Iliustr., brėž.  – Bibliogr. 15 pavad. // Voruta, 2006, rugpj. 5,p. 4-5; rugpj. 19, p. 4.
3. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai.  Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2017-01-16]. Prieiga per internetą: <http://statistics.bookdesign.lt/table_125_10.htm?lang=lt#sven_r>.
4. Kulbokienė, Veronika. Zulavas : [iš istorijos] // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1966. – T. 35, p. 131. – Parašas: V. Klb.
5. Kviklys, Bronius. Pabradės apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p.  692.
6. Ramūtiškės pelkė // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 31.
7. Semaška, Algimantas. Zalavas // Semaška, Algimantas. Kelionė iš Vilniaus. – Vilnius, 2005. – P. 129-130.
8. Semaška, Algimantas. Zalavas // Semaška, Algimantas. Pasižvalgymai po Lietuvą. – Vilnius, 2004.- P. 546-547.
9. Semaškaitė, Ingrida. Zalavas: [apie dvarą]. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas. – Vilnius, 2008. – P. 344-345.
10. Seniūnaitijos. Švenčionių rajono savivaldybė [interaktyvus]. 1998-2016 [žiūrėta 2017-01-16]. Prieiga per internetą: <http://www.svencionys.lt/index.php?-524764019>.
11. Bajor, Alwida Antonina. Piorun, jezioro czerwone: Zułów wczoraj i dziś. – Wilno, 1995. – 125, [1] p. : iliustr. – Bibliogr.: p. 124-125.12.
12. Gasparavičienė, Sigita. Zułów Piłsudzkich. Historia i projekty. Genealoginiai tyrimai. Archeonas [interaktyvus]. 2004-2015 [žiūrėta 2017-01-16]. Prieiga per internetą:  <http://www.archeonas.lt/index.php/pl/artykuly>.
13. Paczkowska, Czesława. Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego. – Wilno, 2008 .- 44, [1] p. : iliustr., portr.
14. Surwiło, Jerzy. W Zułowie i Powiewiórce. – Iliustr. // Surwiło, Jerzy.  Zdarzenia, fakty, anegdoty: spacerkiem z Marszałkiem po Żmudzi, Vilnie i Wileńszczyźnie. – Wilno, 2005. – P. 30-41.

Parengė: Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2010; 2017