Drozdowski, Marian Marek. Tadeusz Kościuszko: studia biograficzne: tradycja. – Warszawa, [2021]. Knygos viršelis

T. Kosciuška gimė smulkių bajorų šeimoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), Naugarduko vaivadijoje, Slonimo paviete, Merečovščyznos dvarelyje (dabar Bresto sritis, Baltarusija). 1755–1760 m. mokėsi vienuolių pijorų kolegijoje Liubešuve (dabar Ukraina). 1765 m. didikų Čartoriskių remiamas įstojo į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio įsteigtą Varšuvos kadetų korpuso mokyklą. 1769–1774 m. gavęs stipendiją tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje. Baigęs karo inžinerijos mokslus gavo artilerijos kapitono laipsnį. 1774 m. grįžo į tėvynę. Dirbo Smolensko vaivados ir LDK lauko etmono Juozapo Sosnovskio vaikų mokytoju. 1775 m. išvyko į Prancūziją. Paryžiuje susipažino su tuometiniu JAV pasiuntiniu Benjaminu Franklinu ir gavęs jo rekomendacinį laišką išvyko į JAV. 1775–1783 m. dalyvavo JAV nepriklausomybės kare. Projektavo ir statė įtvirtinimus, dalyvavo mūšiuose, vadovavo pėstininkų batalionui. Už karinius nuopelnus buvo apdovanotas pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu, tapo Džordžo Vašingtono adjutantu, sulaukė ypatingos Kongreso padėkos, gavo žemės valdą ir finansinį atlygį.
1784 m. sugrįžo į LDK. 1789 m. paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu. Laikydamas save lietuviu ir LDK piliečiu, T. Kosciuška norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, tačiau į jo pageidavimus nebuvo atsižvelgta. 1792 m. į ATR įsiveržus Rusijos kariuomenei, dalyvavo mūšiuose. Karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui prisidėjus prie Targovicos konfederatų ir susitarus su Rusija, atsisakė tarnybos ir išvyko į Saksoniją. 1793 m. Paryžiuje nesėkmingai tarėsi su Prancūzijos revoliucine vyriausybe dėl pagalbos ATR rengiamam sukilimui. Buvo 1794 m. sukilimo ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas diktatorius. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, paskelbė Polaneco universalą, suteikiantį baudžiauninkams laisvę. 1794 m. spalį mūšyje ties Macejovicais (Lenkija) sužeistas pateko į Rusijos nelaisvę. Buvo pristatytas į Peterburgą, kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. lapkritį buvo paleistas. 1797–1798 m. gyveno JAV, 1798–1815 m. – Prancūzijoje, 1815–1817 m. – Šveicarijoje. Dalyvavo kuriant lenkų legionus, bet Napoleonui I nesutikus remti ATR nepriklausomybės atkūrimo, atsisakė siūlomos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje. Nesutiko bendradarbiauti ir Napoleonui I 1806 m. sudarius Lenkijos atkūrimo planą. T. Kosciuška mirė 1817 m. spalio 15 d. Zoloturne (Solothurn, Šveicarija). 1817 m. rudenį generolo mirtis buvo paminėta gedulingomis pamaldomis visoje Lietuvoje, taip pat ir Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje [6]. 1818 m. birželio 23 d. T. Kosciuškos palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje, šalia Lenkijos karalių [4, 15].

Zeitler, Valentina. Laisvės sūnus Tadas Kosciuška: kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę: istorinis romanas. – Vilnius, [2016]. Knygos viršelis

Lietuvių kalba monografijos, skirtos T. Kosciuškai, parašytos nėra. Apie generolą rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Lietuvos istorija“ [3], „Lietuva“ [2], „Visuotinėje lietuvių literatūroje“ [5]. Trumpą T. Kosciuškos biogramą galima rasti knygoje „Laisvės karžygiai“ [6], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], pedagogės Kristinos Ponelienės knygoje „Istorinės asmenybės“ [10], knygelėje „1794 m. sukilimas Lietuvoje“ [4] ir kt. Lietuvos diplomatė, dirbusi ir Šveicarijoje, kelių politologinių ir publicistinių knygų, taip pat istorinių romanų autorė Valentina Zeitler yra sukūrusi ir istorinį romaną „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška: kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę“ [11]. Knygos autorė, dirbdama Lietuvos ambasadore Šveicarijos Konfederacijoje, turėjo galimybę patyrinėti T. Kosciuškos pėdsakus šioje šalyje, kur jis praleido paskutinius gyvenimo metus. Autorė įtaigiai, neidealizuodama pagrindinio herojaus, atskleidžia ne tik Tado Kosciuškos charakterį, svarbiausius gyvenimo etapus, bet ir jį supusią aplinką, to meto buitį. Knygoje yra išnašų su autorės paaiškinimais, pateikiamos pagrindinės Tado Kosciuškos ir Abiejų Tautų Respublikos politinių įvykių datos.

Kopczewski, Jan Stanisław. Tadeusz Kościuszko. – Warszawa, 1972. Knygos viršelis

Daug rašyta apie T. Kosciušką lenkų kalba. 2021 m. Varšuvoje išleista lenkų istoriko Mariano Mareko Drozdovskio (Marian Marek Drozdowski) monografija „Tadeusz Kościuszko: studia biograficzne: tradycja“ [12]. 1991 m. Varšuvoje išleista lenkų istoriko Bartolomėjaus Šindlerio (Bartłomiej Szyndler) monografija „Tadeusz Kościuszko“ [16]. Apie generolą galima paskaityti lenkų karininko, rašytojo, žurnalisto Karolio Kozminskio (Karol Koźmiński) knygą „Tadeusz Kościuszko 1746–1817“ [15], lenkų publicisto, rašytojo Jano Stanislavo Kopčevskio (Jan Stanisław Kopczewski) knygas „Tadeusz Kościuszko“ [13] ir „Wódz kosynierów Tadeusz Kościuszko“ [14]. Pirmojoje J. S. Kopčevskio knygoje nemažai rašoma apie T. Kosciuškos ikonografiją, apžvelgiami jo biografijai skirti leidiniai, pateikiamos svarbiausios karo veikėjo gyvenimo datos. Leidinyje nemažai iliustracijų.
1961 m. Maskvoje išleistas gydytojo, rašytojo Leono Ostrovero (Леон Островер) istorinis romanas rusų kalba „Тадеуш Костюшко“ [17].

1792 m. gegužę prasidėjo karas tarp Rusijos ir ATR. 1794 m. po Abiejų Tautų Respublikos II-ojo padalijimo Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo 200 dienų tęsęsis  sukilimas. T. Kosciuška buvo vienas iš šio sukilimo organizatorių ir vadų. Sukilėlių kariuomenė buvo padalinta į kelis korpusus. Atskirą dalinį organizavo Vilniaus tautinė gvardija, kuriai vadovavo architektas Laurynas Gucevičius. Dalinį sudarė apie du tūkstančiai žmonių. 1794 m. liepos 19–20 d. Vilniuje, prie Rūdninkų, Trakų ir Aušros vartų vyko mūšiai. Miestas buvo apgintas. Po šio mūšio T. Kosciuška asmeniškai padėkojo miesto gynėjams. Varšuvoje Vilniaus gynėjai pagerbti patrankų salvėmis. Tačiau rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė atnaujino puolimą ir užėmė Vilnių. Praradus sostinę, užimta visa LDK teritorija. Sukilimas buvo numalšintas [4].

1912 m. Vilniuje, ant agronomo, „Liutnios“ draugijos nario Šimono Renigerio namo fasado, Pušų g. 29 (Žvėryno seniūnija), atidengti generolo Tado Kosciuškos, poeto Adomo Mickevičiaus ir kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos betoniniai paminklai – biustai. Manoma, kad šis T. Kosciuškos biustas yra viename Liubašo vaivadijos (Lenkija) miestelyje stovinčio paminklo kopija [8, p. 480].

1917 m. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, minint 100-ąsias generolo mirties metines, T. Kosciuškos atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Antanas Vivulskis). Lentoje iškalta šimtųjų karininko mirties metinių data ir kovos šūkis lenkų kalba: „1817–1917. Za wolność i swobodę ludów“ („1817–1917. Už tautų laisvę ir nepriklausomybę“) [7, 9].

Vilniaus Senamiesčio seniūnijoje, taip pat Šalčininkuose, Nemenčinėje, Kalabariškių kaime (Vilniaus r.) ir Trakų rajono Padvarionių  kaime yra Tado Kosciuškos vardu pavadintos gatvės [1].

Generolo atminimas pagerbtas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Krokuvoje, Lodzėje (Lenkija), Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje, Vest Pointe (JAV) jam atidengti paminklai. 1820–1823 m. Krokuvoje buvo supiltas Kosciuškos kalnas, tapęs viena labiausiai lankomų Lenkijos vietų. 1840 m. T. Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas. JAV, greta Aliaskos, yra Kosciuškos sala, Indianos valstijoje – Kosciuškos grafystė, Misisipės valstijoje – Kosciuškos miestelis. Niujorke T. Kosciuškos vardu pavadinti du pagrindiniai tiltai [2, 5, 6].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kosciuška Tadas. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: žinynas. − Vilnius, 2011. – P. 207.
2. Kosciuška Tadas Andrius Bovanentūra. – Portr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 2, p. 383.
3. Kosciuška Tadas Andrius Bovanentūra. – Bibliogr.: 4 pavad. // Lietuvos istorija. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 887.
4. Tadas Kosciuška. – Iliustr. // 1794 m. sukilimas Lietuvoje. – Vilnius, 2004. – P. 17–18.
5. Kosciuška Tadas Andrius Bovanentūra. – Portr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 641; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska/>.
6. Kuolys, Darius. Generolas Tadas Kosciuška. – Portr., iliustr. // Laisvės karžygiai. – [Vilnius], 2014. – T. 1, p. 19–28.
7. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 540, 541.
8. Pocevičius, Darius. Namai su sekretais: [taip pat apie T. Kosciuškos biustą ant namo Pušų g. 29, Žvėryno seniūnija]. – Iliustr. // Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016. – P. 478–484.
9. Pocevičius, Darius. Vienintelis reliktas, primenantis 1794-ųjų sukilimą: [apie 1917 m. T. Kosciuškos atminimui atidengtą memorialinę lentą Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, minint 100-ąsias generolo mirties metines]. – Iliustr. // Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016. – P. 223–225.
10. Ponelienė, Kristina. Tadas Kosciuška: (1746–1817) // Ponelienė, Kristina. Istorinės asmenybės. – Kaunas, 2000. – P. 108–109.
11. Zeitler, Valentina. Laisvės sūnus Tadas Kosciuška: kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę: istorinis romanas. – Vilnius, [2016]. – 165, [2] p.
12. Drozdowski, Marian Marek. Tadeusz Kościuszko: studia biograficzne: tradycja. – Warszawa, [2021]. – 312 p.: iliustr., portr.
13. Kopczewski, Jan Stanisław. Tadeusz Kościuszko. – Wyd. 2. – Warszawa, 1972. – 137 p.: iliustr.
14. Kopczewski, Jan Stanisław. Wódz kosynierów Tadeusz Kościuszko. – 3-ie wyd. – Warszawa, 1985. – 74, [5] p.: iliustr.
15. Koźmiński, Karol. Tadeusz Kościuško 1746–1817. – Warszawa, 1969. – 215, [2] p.: iliustr.
16. Szyndler, Bartłomiej. Tadeusz Kościuszko. – Warszawa, 1991. – 487 p.
17. Островер, Леон. Тадеуш Костюшко. – Москва, 1961. – 272 p.: iliustr.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2022