Piročkinas, Arnoldas. Jonas Jablonskis: gyvenimas ir darbai. – Vilnius, 2025.

Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

J. Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose (Šakių r.). Mokėsi Kudirkos Naumiesčio pradžios mokykloje. 1872–1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Ją baigė aukso medaliu. 1881–1885 m. studijavo klasikinę filologiją Maskvos universitete. Baigęs universitetą dirbo privačiu mokytoju, Marijampolės teismo sekretoriumi. 1889–1896 m. gyveno Mintaujoje (nuo 1917 m. Jelgava, Latvija). Mintaujos gimnazijoje dėstė graikų ir lotynų kalbas. Jablonskių namai buvo lietuvių inteligentų centras. Čia lankydavosi teisininkai Motiejus Lozoraitis, Motiejus Čepas, teismo kandidatai Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Vladas Mačys, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytojai Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Pranas Mašiotas, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Jablonskių bute rengiami slapti lietuviškieji vakarai buvo pirmieji Rusijos imperijoje. Čia įvyko ir pirmasis Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“ vaidinimas [4, 11]. 1890–1895 m. kalbininkas vadovavo Mintaujoje veikusiam lietuvių inteligentų būreliui „Literatiškoji komisija“, bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“. Rašė straipsnius žurnalui „Živaja Starina“ („Gyvoji senovė“). Už juos buvo apdovanotas sidabro medaliu. 1889–1895 m. priklausė Jelgavos latvių draugijai. 1895 m. apdovanotas Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio ordinu. Nuo 1896 m. buvo Rusijos Imperatoriškosios Geografijos draugijos narys. 1896 m. už lietuvybės idėjų skleidimą caro valdžios buvo iškeltas į Taliną (iki 1920 m. Revelis, Estija). 1896–1900 m. dirbo Revelio Aleksandro gimnazijoje mokytoju. 1898 m. buvo apdovanotas sidabriniu Aleksandro III atminimo medaliu, Šv. Anos 3-ojo laipsnio ordinu. 1900 m. už bendradarbiavimą „Varpe“ ir draudžamų leidinių laikymą kalbininkui buvo iškelta byla. 1901 m. jis buvo atleistas iš gimnazijos. 1902 m. už dalyvavimą kovojant su lietuviškos spaudos draudimu ištremtas į Pskovą (Rusija). 1903 m. grįžo į Lietuvą. Gyveno Šiauliuose. Lietuvių moksleivius pogrindyje mokė gimtosios kalbos. Tvarkė grafų Dimitrijaus ir Vladimiro Zubovų archyvą. 1904–1906 m. ir 1918–1919 m. gyveno ir dirbo Vilniuje [11]. 1904–1906 m. priklausė Lietuvos demokratų partijos Vilniaus kuopai. 1905 m. kartu su Juozu Gabriu, Antanu Smetona ir Povilu Višinskiu Lietuvos demokratų partijos kuopelės vardu parengė atsišaukimą, kuriame ragino mokyklose mokyti lietuvių kalba, vietoje rusų mokytojų paskirti lietuvius, nesiųsti vaikų į rusiškas mokyklas [4].1906–1908 m. dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, Panevėžio realinėje mokykloje. Buvo privačios Nikolajevo vienklasės mokyklos vedėjas, Panevėžio miesto dūmos narys. 1908–1912 m. dėstė lotynų kalbą Bresto gimnazijoje (Baltarusija). Priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1912–1914 m. dirbo Gardino grafo Tormasovo gimnazijoje graikų kalbos mokytoju. 1913 m. apdovanotas šv. Stanislovo II laipsnio ordinu. 1914–1915 m. gyveno ir dirbo Veliže (Rusija). 1915–1917 m. Voroneže (Rusija), M. Yčo Vilniaus berniukų gimnazijoje, dėstė lotynų ir lietuvių kalbas. Buvo Mokytojų tarybos ir Globėjų komiteto narys. 1917–1918 m. dėstė lietuvių kalbą Voronežo Mokytojų institute. Buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys, Lietuvių mokytojų sąjungos atstovas [4, 12]. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1930 m. gyveno Kaune. Skaitė paskaitas katalikiškosios švietimo draugijos „Saulė“ mokytojų kursuose, vedė lietuvių kalbos kursus valdininkams. 1921–1922 m. redagavo Kauno Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos (dabar Kauno valstybinis dramos teatras) spektaklių kalbą [1]. 1922–1926 m. dėstė Lietuvos universitete. Buvo šio universiteto garbės narys, Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius. 1928 m. priklausė Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų konferencijos Organizacinei komisijai. Tais pačiais metais kalbininkas apdovanotas Gedimino II laipsnio ordinu ir Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. J. Jablonskis mirė 1930 m. vasario 23 d. Kauno karo logoninėje. Palaidotas Kauno miesto senosiose kapinėse (dabar Ramybės parkas). Kalbininko laidotuvėse dalyvavo ir okupuoto Vilniaus lietuvių atstovai Marcelinas Šikšnys, Jurgis Šlapelis, Konstantinas Stašys. Ant įleisto į duobę karsto vilniečiai užbėrė keletą saujų žemės, atvežtos iš Vilniaus Rasų kapinių. 1958 m. kalbininko palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse [5, 11, 14].

Maskvos universitete kalbininkas suprato, kad jo specialybės dalykai, lotynų ir graikų kalbos, padės užsidirbti pragyvenimui, o lietuvių kalba, literatūra, etnografija, istorija bus tos mokslo šakos, kuriose dirbdamas jis geriausiai galės padėti lietuvių tautai. Todėl naudodamasis palankiomis progomis, ėmė rūpestingai rengtis lituanistikos darbui [11, p. 66].
Jablonskis – žymiausias lietuvių kalbos normintojas. Apie 40 metų mokslininkas aiškino lietuvių kalbos negeroves, taisė įvairių raštų kalbą, rašė kalbines recenzijas. Parašė daugiau kaip 230 straipsnių kalbos klausimais. Išugdė lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. Sudarė 1847–1864 m. lituanistikos bibliografiją.
Bendrinės lietuvių kalbos raidai ypač svarbūs J. Jablonskio parengti lietuvių kalbos vadovėliai. 1899 m. kartu su Petru Avižoniu parengė „Lietuvišką gramatikėlę“. 1901 m. Tilžėje Petro Kriaučiūno slapyvardžiu išleido „Lietuviškos kalbos gramatiką“ [prieinama ePavelde]. Joje išdėstė lietuvių bendrinės kalbos norminimo programą, aptarė bendrinės kalbos ir tarmių santykį, įtvirtino pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą. 1919 m. Vilniuje išleido Petro Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu pasirašytą „Lietuvių kalbos gramatiką“ [prieinama ePavelde]. 1922 m. buvo išspausdintas papildytas šios gramatikos leidimas. 1925 m. kalbininkas išleido pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms skirtą „Lietuvių kalbos vadovėlį“. Lietuvių kalbos praktikai ir mokslui labai svarbus Rygiškių Jono slapyvardžiu 1911 m. Seinuose išleistas veikalas „Lietuvių kalbos sintaksė“ [prieinama ePavelde]. 1928 m. veikale „Linksniai ir prielinksniai“ J. Jablonskis pirmasis išsamiau nagrinėjo linksnių reikšmes ir jų vartojimą. Mokslininko veikalams būdinga gausi gyvosios kalbos medžiaga, tautosakos, gerai gimtąją kalbą mokančių rašytojų raštų pavyzdžiai. Bendrinę kalbą apvalė nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių. Pats sukūrė arba padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę terminų [12, 13, 14].
Redagavo Antano Juškos „Lietuvių-lenkų žodyną“. Suredagavo šio žodyno E–J raides, tarmėse patikrino rankraščius, užrašė apie 2000 naujų žodžių. Kartu su Kazimieru Būga, Jurgiu Šlapeliu, Juozu Balčikoniu, Juozu Laukaičiu ir Aleksandru Dambrausku (Adomu Jakštu) redagavo poterių ir kitų bažnytinių maldų tekstus [11].
Išvertė į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinių: Žorž Sand „Baisusis milžinas“ (1927 m.), Samuelio Smailso „Būdo įtaka“ (1923 m.), „Šeimos įtaka“ (1924 m.), „Pareiga ir tiesumas“ (1924 m.), „Vyriškumas“ (1925 m.), populiarių mokslo knygelių, mokyklos vadovėlių [20]. Rinko Lietuvoje etnografinę medžiagą (lietuviškas dainas, pasakas). Redagavo ir išleido Žemaitės raštus, Gabrielės Petkevičaitės‑Bitės, Jono Biliūno, Motiejaus Valančiaus, kitų rašytojų kūrinius. Sudarė chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m., 2 dalys), parengė jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.) [prieinama ePavelde] [12, 13, 14].

2025 m. Vilniuje išleista kalbininko Arnoldo Piročkino monografija „Jonas Jablonskis: gyvenimas ir darbai“ [11]. Knygoje, remiantis gausia, dažnai dar neskelbta archyvine medžiaga, nagrinėjamas mokslininko gyvenimas ir kalbotyros darbai. Aptariami jo sudaryti lietuvių bendrinės kalbos normų skirstymo principai ir jų praktinis taikymas; nuosekli jo kova su purizmu ir niekinamu požiūriu į liaudies kalbą; lietuviškos rašybos pagrindai; dideli nuopelnai lietuvių gramatikos mokslui ir terminijai.

Apie J. Jablonskio mokslinę veiklą yra išleistos Arnoldo Piročkino apybraižos „Jono Jablonskio gramatiniai taisymai“ [8], „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ [9], „Jono Jablonskio leksiniai taisymai“ [10], kalbininko Arvydo Vidžiūno knyga „Jono Jablonskio akcentologija“ [19].

Grigaravičius, Algirdas. Jonas Jablonskis politikoje ir visuomenėje. – Trakai, 2022. Knygos viršelis

2022 m. Trakuose išleista archyvaro, istoriko Algirdo Grigaravičiaus knyga „Jonas Jablonskis politikoje ir visuomenėje“ [4]. Knygoje aptariama J. Jablonskio visuomeninė veikla, pateikiamos kalbininkų straipsnių, publikuotų periodiniuose leidiniuose, faksimilės.

2010 m. Vilniuje išleista kalbininkės Giedrės Čepaitienės ir pedagogės Lionės Lapinskienės sudaryta knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai“ [1]. Leidinyje pateikiama daugiau nei šimtas tekstų – J. Jablonskio artimųjų, bičiulių ir bendražygių, mokinių ir studentų atsiminimų, kuriuose atskleidžiamas sudėtingas kalbininko gyvenimas Lietuvoje ir svetimuose kraštuose. Atsiminimai rinkti iš įvairių publikuotų šaltinių ir dar niekur neskelbtų rankraščių. Knyga skiriama ne tik lingvistams, literatūrologams, istorikams, sociologams, psichologams, edukologams, bet ir visiems, kuriems svarbi gimtosios kalbos istorija, Jono Jablonskio darbai ir asmenybė.

Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: [atsiminimai ir laiškai]. – Vilnius, [2009]. Knygos viršelis

2009 m. Vilniuje išleistas rinkinys „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima“ [5]. Tai yra biografinis, gausiai iliustruotas leidinys, skirtas žymaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio ir jo žmonos Konstancijos šeimos istorijai. Knygoje publikuojamos archyvinės nuotraukos, dokumentai, laiškai ir pasakojimai, atskleidžiantys asmeninį šeimos gyvenimą bei kultūrinį ir istorinį laikotarpį.

Apie J. Jablonskį rašoma „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ [13], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [14], enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [12], profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [20], poeto, publicisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos leidinyje „Vilniaus vardai: papildymų knyga“ [18], pedagogo, kraštotyrininko Benjamino Kondrato knygose „Kūrėjų pėdsakais“ [6, 7], periodikoje.

1904–1906 m. ir 1918–1919 m. J. Jablonskis gyveno ir dirbo Vilniuje. Iki 1906 m. kalbininkas gyveno Kalvarijų g. 20 namo (dabar Kalvarijų g. 18) pirmame aukšte [1, p. 147, 369; 11, p. 252; 16]. Dirbo „Vilniaus žinių“, „Lietuvos ūkininko“ redakcijose, bendradarbiavo laikraštyje „Viltis“. Knygų leidimo draugijoje „Aušra“ taisė leidinių kalbą. Buvo Lietuvių mokslo draugijos komiteto narys. Kartu su kitais lietuvių, lenkų, rusų inteligentais pasirašė deklaraciją, reikalaujančią atidaryti Vilniaus universitetą. Dėstė lietuvių kalbą Vilniaus vidurinėse mokyklose. Vilniaus inteligentams savo namuose vedė lietuvių kalbos tobulinimosi kursus. 1906–1908 m. gyveno Panevėžyje, 1908–1918 m. – Baltarusijoje ir Rusijoje [3, 11, 17].
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, J. Jablonskis kartu su kitais Voronežo lietuviais grįžo į Vilnių. 1918–1919 m. gyveno Smilčių (dabar M. Valančiaus), Banko (dabar J. Jablonskio) gatvėse. Dirbo Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių leidžiamoje, Terminologijos, Redakcinėje komisijose. 1919 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kartu su kitais lietuvių inteligentais kalbininkas pasitraukė į Kauną [3, 11].

2018 m. artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, J. Jablonskio vardu pavadintas skveras tarp Konstitucijos prospekto, Kalvarijų ir Lvovo gatvių (Šnipiškių seniūnija). Skvere pastatyta skulptūra „Šviesa“ (skulpt. V. Gylikis, arch. M. Markūnas) [2].

Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje, J. Jablonskio vardu pavadinta gatvė.

2010 m. spalį žurnale „Tarp knygų“ išspausdinta J. Jablonskio bibliografija [15].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai:

1. Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai. – Vilnius, 2010. – 470, [1] p.: iliustr., faks., portr.
2. Bevardžiam Vilniaus skverui Šnipiškėse – Jono Jablonskio vardas // XXI amžius. – 2018, vas. 2, p. 4.
3. Grigaravičius, Algirdas. Jonas Jablonskis Vilniuje. – Santr. angl. // Kultūros barai. – 1999, Nr. 2, p. 90–91.
4. Grigaravičius, Algirdas. Jonas Jablonskis politikoje ir visuomenėje. – Trakai, 2022. – 127, [1] p.: iliustr., faks., portr.
5. Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: [atsiminimai ir laiškai]. – Vilnius, [2009]. – 244, [2] p.: iliustr., portr.
6. Kondratas, Benjaminas. [Jonas Jablonskis: biografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2008. – Kn. 4: Marijampolėje, p. 145–150.
7. Kondratas, Benjaminas. Jonas Jablonskis: [kalbininkas, pedagogas, vertėjas]: [biografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2017. – Kn. 16: Seinų ir Suvalkų krašte, p. 103.
8. Piročkinas, Arnoldas. Jono Jablonskio gramatiniai taisymai: apybraiža. – Kaunas, 1976. – 122 p.
9. Piročkinas, Arnoldas. Jono Jablonskio kalbos taisymai: apybraiža. – Kaunas, 1986. – 255, [1] p.
10. Piročkinas, Arnoldas. Jono Jablonskio leksiniai taisymai: apybraiža. – Kaunas, 1970. – 95, [1] p.
11. Piročkinas, Arnoldas. Jonas Jablonskis: gyvenimas ir darbai. – 2-oji pataisyta ir papildyta laida. – Vilnius, 2025. – III, 582, [2] p.: iliustr., faks., portr.
12. Sabaliauskas, Algirdas. Jablonskis Jonas. – Portr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 8.
13. Sabaliauskas, Algirdas. Jablonskis Jonas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 16 pavad. // Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, 2008. – P. 233–235.
14. Sabaliauskas, Algirdas. Jablonskis Jonas. – Portr. – Bibliogr.: 9 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 457–458. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-jablonskis/>.
15. Sukanka 150 metų, kai gimė kalbininkas, tekstologas, vertėjas Jonas Jablonskis (slapyv. Rygiškių Jonas; 1860–1930) // Tarp knygų. – 2010, Nr. 10, p. 41–43.
16. Šutinytė, Rūta Evelina. Įamžinta Jono Jablonskio gyvenimo vieta Vilniuje // XXI amžius. – 2015, spal. 30, p. 12.
17. Urnėžiūtė, Rita. Jonas Jablonskis ir Kalvarijų gatvė. – Iliustr. – Bibliogr.: 12 pavad. // Gimtoji kalba. – 2019, Nr. 4, p. 24–28.
18. Venclova, Tomas. Jablonskis Jonas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai: papildymų knyga. – Vilnius, 2023. – P. 94.
19. Vidžiūnas, Arvydas. Jono Jablonskio akcentologija: [Jonas Jablonskis bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo kodifikacijos istorijoje]. – Vilnius, 1997. – 243, [3] p.
20. Voverienė, Ona. Bendrinės lietuvių kalbos tėvas: apie kalbininką prof. Joną Jablonskį. – Portr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Letuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 189–194.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2026