Nuotr. iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 234
Studijavo Sankt Peterburgo universitete. 1903 m. vedė Mariją Ivanauskaitę (Lazdynų Pelėda). 1906 m. apsigyveno Vilniuje, įsidarbino vyno parduotuvėje. Priklausė Baltarusijos socialistų partijai. 1909–1915 m. dirbo baltarusių laikraščio „Naša Niva“ („Mūsų dirva“) redakcijoje. 1918–1919 m. – Vilniaus baltarusių rados narys. 1918 m. pasirašė Baltarusijos Nepriklausomybės aktą. Pasisakė už bendros baltarusių ir lietuvių valstybės formavimą. V. Lastauskas tapo Lietuvos tarybos nariu, vadovavo Baltarusijos atstovybei prie Lietuvos Tarybos. 1919 m. buvo paskirtas Baltarusijos liaudies Rados Vyriausybės vadovu. 1919 m. V. Lastauskas buvo areštuotas ir įkalintas Lukiškių kalėjime. 1920 m., išėjęs į laisvę, išvyko į Rygą, po to į Kauną, kur iki 1923 m. vadovavo egzilinei vyriausybei. Vėliau dirbo Lietuvos gudų reikalų ministerijoje. V. Lastauskas daug rašė, rūpinosi baltarusių periodine spauda, ją redagavo.
1927 m. išvyko į Minską. Dirbo Baltarusijos valstybinio muziejaus direktoriumi, aukštosiose mokyklose dėstė etnografiją, rengė etnografines ekspedicijas, redagavo etnografijos žurnalą. 1928 m. tapo Baltarusijos Mokslų akademijos sekretoriumi, akademiku. Jis buvo kalinamas Minske ir Maskvoje. Apkaltinus priklausymu Baltarusijos išlaisvinimo sąjungai, ištremtas į Saratovą. Neteko akademiko vardo, bet dirbo Saratovo universiteto bibliotekoje. 1937 m. jis vėl suimtas. 1938 m. V. Lastauskas „kaip Lenkijos žvalgybos agentas ir nacistinės-fašistinės organizacijos narys“ sušaudytas [3, 4]. 1988 m. buvo reabilituotas. 1990 m. V. Lastauskui sugrąžintas akademiko vardas.
Янушкевіч, Язэп Язэпавiч. Неадменны сакратар Адраджэння: Вацлаў Ластоўскі. – Мiнск, 1995. Knygos viršelis.
Lastauskas ne tik politikas, bet žymus baltarusių istorikas, rašytojas, publicistas. V. Lastauskas parašė ir 1910 m. Vilniuje išleido „Trumpą Baltarusijos istoriją“. Šią knygą 1992 m. perspausdino Minsko leidykla „Universitetskaja“. V. Lastauskas vadovavo ir Vilniaus baltarusių knygynui bei Baltarusių leidybos draugijai. Rūpinosi mokyklinių vadovėlių leidimu, pats juos rašė, domėjosi folkloru. 1923 m. parašė ir Kaune išleido istorinę apysaką „Labirintai“, 1924 m. – „Rusiškai gudišką žodyną“ ir „Baltarusių vardyną“. V. Lastauskas yra baltarusiškos knygotyros pradininkas. 1926 m. išleido „Baltarusių knygos istoriją“ [5]. Kaune vadovavo Gudų mokyklos leidyklai. 1923–1927 m. leido baltarusišką laikraštį „Kryvič“. Vertė į baltarusių kalbą lenkų, rusų, anglų ir danų rašytojus: E. Ožeškienę, A. Valodzskį, A. Tolstojų, R. Kiplingą, K. Anderseną ir kitus.
Apie V. Lastauską baltarusių kalba išleista literatūrologo Jazepo Januškevičiaus (Язэп Янушкевіч) knyga „Неадменны сакратар Адраджэння: Вацлаў Ластоўскі“ [6]. Literatūros lietuvių kalba yra nedaug. Trumpą biografiją rasime Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga“ [3], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017), straipsniuose. Daug informacijos baltarusių ir rusų kalbomis yra internete.
Vilniuje V. Lastauskas gyveno nuo 1906 m. Dirbo „Naša Niva“ redakcijoje ir vadovavo Vilniaus baltarusių knygynui. Nuo 1910 m. V. Lastauskų šeima gyveno dabartinių Pylimo ir Kalinausko gatvių sankryžoje, kampiniame mane prie „Naša Niva“ redakcijos ir baltarusių knygyno. Jų mažas butelis tapo savotišku baltarusių ir lietuvių kūrybos klubu. Yra išlikę dukters Onos Lastauskaitės-Glovackienės atsiminimų apie gyvenimą šiame bute aptariamuoju laikotarpiu [4]. Vilniuje V. Lastauskas redagavo laikraščius „Sacha“ (1912), „Homan“ (1916–1917), „Belaruski sciag“ (1922). Sudarė ir 1918 m. Vilniuje išleido baltarusiškų čiastuškų rinkinį „Prypieuki“ [4].
1996 m. Vilniuje, Pylimo g. 5 (Senamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame 1910–1920 m. gyveno V. Lastauskas, atidengta memorialinė lenta su bareljefu (aut. Fiodoras Ivančenka). Projektą finansavo Gudų kultūros centras [1].
Literatūra ir šaltiniai
1. Atidengta memorialinė lenta: [baltarusių rašytojui ir istorikui Vaclovui Lastauskui-Vlastui // Diena. – 1996, saus. 12, p. 9.2.
2. Błaszczak, Tomasz. Baltarusiai Lietuvos Valstybės Taryboje 1918-1920 metais. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Parlamento studijos. – [Nr.] 15 (2013), p. 98-118; Prieiga per internetą: < http://www.parlamentostudijos.lt/Nr15/15_istorija_1.htm>.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Lastauskis Vaclovas (1883 11 08–1938 01 23): baltarusių politikas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 234.
4. Žeimantas, Vytautas. Vaclovas Lastauskas ir Lazdynų Pelėda. – Iliustr. // XXI amžius. – 2010, geg. 19, p. 8-9; Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/05/19/atmi_02.html>.
5. Доўнар, Ларыса Іосіфаўна. До и после Вацлава Ластовского: Белорусская наука о книге в контексте персонального книговедения = Iki ir po Vaclovo Lastausko: baltarusių mokslas apie knygą personalinės knygotyros kontekste. – Iliustr., portr. – Santr. liet., angl. – Bibliogr.: 48 pavad. ir išnašose // Knygotyra. – T. 60 (2013), p. 169-190.
6. Янушкевіч, Язэп Язэпавiч. Неадменны сакратар Адраджэння: Вацлаў Ластоўскі. – Мiнск, 1995. – 71, [1] p., [9] iliustr. lap.: iliustr.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2017