Emilija Liegutė-Balionienė

Emilija Liegutė. Nuotr. iš kn.: Bukelienė, Elena Nijolė. Tarp rašytojo ir skaitytojo: literatūros kritika. – Vilnius, 2006, p. 162.

1960 m. E. Liegutė Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1953–1964 m. dirbo mokytoja Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje [1]. 1965–1973 m. dirbo žurnalo „Moksleivis“, laikraščio „Tarybinis mokytojas“ redakcijose, Vilniaus teatre „Lėlė“. 1973 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą [3, 5, 6]. Rašytoja daug metų gyvena ir dirba Vilniuje.

E. Liegutė išleido daugiau kaip 20 knygų įvairaus amžiaus skaitytojams. Suaugusiems skirtuose apsakymų rinkiniuose „Palaukių vasara“ (1967), „Prieblandos valanda“ (1972), „Stiprybės žemė“ (1979), „Atgimimo kaina“ (1990), „Apžavėtoji“ (2008), „Laimės ieškojimas“ (2014), esė „Pranciškus Skorina“ (2001), autobiografiniais motyvais parašytame romane „Baltoji moteris“ (2004), romane „Bonjour, madame!“ vyrauja dorovinė tematika, romantiškas vaizdas. Dokumentinėje apysakoje „Emilija Pliaterytė“ (2003) apie Vilniuje gimusią grafaitę atkuriama XIX a. pradžios Lietuvos dvarų gyvenimo atmosfera, 1830–1831 m. sukilimo vaizdai. Prozos knygose vaikams gausu nuotykių ir fantastinės literatūros elementų. Romane jaunimui „Dešimtokai“ (2005) vaizduojamas neigiamas narkotikų poveikis. Eilėraščių rinkiniuose „Bučiuoju smilkinį“ (2007), „Dzūkiški žodžiai“ (2001), „Akmuo pražydo“ (2011), „Būtis-nebūtis“ (2014), „Prieš didelį dangų“ (2016) derinama improvizacija ir išgyvenimų logika, ryškūs meilės ir mirties motyvai. Parašė keletą pasakų knygelių. Iš baltarusių kalbos išvertė V. Adamčiko, J. Kolaso, M. Linkovo kūrinių. E. Liegutės knygų vaikams išversta į azerbaidžaniečių, baltarusių, latvių kalbas [5, 6].

Rašytoja buvo 2001 m. įsteigtos Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos iniciatorė, yra šios draugijos Garbės pirmininkė.

Už kūrinėlius vaikams E. Liegutė apdovanota „Genio“, „Žvaigždutės“ žurnalų apdovanojimais. 2008 m. rašytojai įteiktas Vytauto Tamulaičio diplomas – pirmoji vieta vaikų literatūros konkurse [1].

Liegutė, Emilija. Pranciškus Skorina: palikti šlovę ir atminimą savo: esė. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

2001 m. už esė knygą „Pranciškus Skorina: palikti šlovę ir atminimą savo“ (Vilnius, 2001) apie Vilniuje dirbusį garsų renesanso laikų spaustuvininką E. Liegutė apdovanota Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrine premija [2, 8].
Pasak kūrinio recenzento, rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus, „remdamasi kruopščiai sulasiotais šio viduramžių šviesuolio biografijos faktais, E. Liegutė, pasitelkusi fantaziją, pamėgina įsiskverbti į jo kasdienybę ir atskleisti jo nuostatas. „Penki stabtelėjimai Pranciškaus Skorinos gyvenimo stotelėse“ – gan neblogai suręstos esė tipo noveliukės […]. Autorė ne tik daug paplušėjo senuose archyvuose, studijuodama kirilica išmargintus lakštus, bet ir faktų trūkumą kompensavo subtilia išmone“ [4]. Knygoje nemažai rašoma apie P. Skorinos Vilniaus gyvenimo periodą, kurio „būta vieno įdomiausių ir turbūt kūrybingiausių.“ „Ši knyga – gražus prisilietimas, nušluostant dulkes, prie dar vieno svarbaus ne tik Lietuvai ir Vilniui kultūros lapo, broliškas gestas pastatant kuklų paminklą kaimynų baltarusių sūnui“ [4].

Apie Emiliją Liegutę rašoma „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [3], leidiniuose „Lietuvių rašytojai: biobibliografinis žodynas“ (Vilnius, 1979), „Lietuva“ [5], Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorijoje [1944–1975 m.] (Čikaga, 1976), Arvydo ir Benono Šeškevičių informaciniame leidinyje „Simnas“ (Kaunas, 2006), kraštotyrininko Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais“ (Kn. 9. Vilnius, 2013), literatūrologų Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ [7] ir Elenos Nijolės Bukelienės knygoje „Tarp rašytojo ir skaitytojo: literatūros kritika“ [2], ir kt., taip pat periodikoje. Yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Balionienė Liegutė Emilija. Kaišiadorių viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-03-25]. Prieiga per internetą: <http://kaisiadoriuvb.lt/rasyto jai/balioniene-liegute-emilija/>.
2. Bukelienė, Elena Nijolė. Ką saugo istorija? Emilijos Liegutės istorinė proza. – Portr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Bukelienė, Elena Nijolė. Tarp rašytojo ir skaitytojo: literatūros kritika. – Vilnius, 2006. – P. 159–167.
3. Glinskis, Rimantas. Liegutė (Balionienė) Emilija. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 273–274.
4. Ignatavičius, Eugenijus. Renesanso šviesuolis – Vilniuje: [recenzija] / Eugenijus Ignatavičius. – Rec. kn.: Pranciškus Skorina / E. Liegutė. Vilnius, 2001 // Literatūra ir menas. – 2002, geg. 10, p. 6; Prieiga per internetą <https://bit.ly/3ubgrMr>.
5. Liegutė Emilija // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 573–574.
6. Emilija Liegutė. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. 2021 [žiūtėta 2021-03-25]. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/emilija-liegute/>.
7. Vanagas, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 402.
8. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija. Rašytojai [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2021-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/archyvas/inner7c76.html?id=169&sritis=apdovanojimai&dalis=apdovanojimailietuvos&archyve=0>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2021

Dalintis straipsniu: