Jurgis Milančius pasirašinėjo Dzūko Trakiečio, Jurgio Dzūkelio ir kt. slapyvardžiais [8, 9]. 1880 m. mokėsi Punsko pradinėje mokykloje, 1881 m. – triklasėje Seinų mokykloje, Misingevičiaus progimnazijoje ir Seinų valstybinėje gimnazijoje. Buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet jos nebaigė. 1892–1894 m. mokėsi farmacijos Vilkaviškyje, paskui Lenkijoje – Petrakave, Nasielske, Ciechanove, Serocke, Plocke, Pultuske, Naujadvaryje palei Modliną, Zavercėje, Piliavoje, Markėse ir galiausiai, 1900–1902 m., Varšuvos universitete, kur baigė provizorių kursus [11]. Nuo 1903 m. gyveno Vievyje. Pirmojo pasaulinio karo metu J. Milančiaus namas su vaistine sudegė, tad jis kurį laiką gyveno Naujosiose Kietaviškėse, kur 1915–1918 m. mokytojavo. Iki Lietuvos okupacijos 1940 m., kai vaistinė buvo nacionalizuota, dirbo vaistininku. 1918–1919 m. dirbo Kaišiadorių apskrities taikos teisėju, Kaišiadorių-Trakų apskrities raštvedžiu, buvo Švietimo bei Kultūros komisijos narys ir pirmininkas, Karo nuostolių komisijos pirmininkas, kelias dienas ėjo apskrities komiteto vedėjo pareigas, taip pat buvo Trakų apskrities iždinės iždininkas. 1920 m. rugpjūčio 28 d. pasiprašė atleidžiamas iš tarnybos dėl ligos šeimoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vievyje įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą (Vievio pradžios mokyklą) ir tapo jos vedėju, subūrė lietuvius mokytojus [3, 4, 10, 14]. Jo žmona – Emilija Balasavičiūtė-Milančienė (1884–1955). Dukra Petronėlė Milančiūtė (1911–1944), kaip rašoma „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1968. T. 2), dirbo mokine tėvo vaistinėje, buvo antifašistinio judėjimo dalyvė, nužudyta IX forte (iš tikrųjų – VI-ajame) [14]. J. Milančius ir jo žmona palaidoti Vievio kapinėse, šalia įdukros Birutės Milančiūtės-Tartėnienės tėvų – Onos ir Alekso Nenartavičių [14].
J. Milančiaus vaistinėje Vievyje buvo slepiama ir platinama lietuviška spauda, jis bendradarbiavo su savo dėde iš motinos pusės, lietuvių tautinio judėjimo veikėju Jonu Basanavičiumi ir kt. kovotojais dėl lietuvybės, taip pat su knygnešiais Motiejumi Grybausku, Petru Gudeliu. Buvo lietuviškų laikraščių („Vilniaus žinių“, „Vilties“, „Lietuvos ūkininko“ ir kt.) bendradarbis [4, 10]. Išleido tris knygeles. Dzūko Trakiečio slapyvardžiu 1907 m. Vilniuje išleido religinio turinio brošiūrėlę „Lietuvos žvaigždutė“, kur minimos Rumšiškės ir Vievis [12]. 1908 m. Jurgio Dzūkelio slapyvardžiu išspausdino to paties pavadinimo eilių rinkinėlį (1908), čia buvo įdėti du vertimai: Adomo Mickevičiaus „Neris“ ir Liudviko Kondratavičiaus-Sirokomlės „Karžygiai kernaviškiai“ [10]. 1920 m. J. Milančiaus parašė savo autobiografiją „Gyvenimo bėgis“ (Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikęs rankraštis) [11]. 1926 m. išėjo trečias kūrinėlis – Dzūko Trakiečio „Pilėnų didžiavyris“. Yra žinių, kad J. Milančius pakoregavo Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ pabaigą [10, 14]. Keli J. Milančiaus leidinėliai buvo išleisti Vievyje.
1938 m. J. Milančius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu [3], 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordinu [3, 4, 14].
Apie J. Milančių rašyta dviejose leidinio „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904“ knygose [3, 4], brošiūroje „Trakų krašto knygnešiai“ [7], knygoje apie Trakų krašto knygnešius „Tai buvo mūsų kelias“ [14], Augustino Ickevičiaus straipsnyje leidinyje „Elektrėnai“ [1], Kazio Račkausko knygoje „Europoje su savo kraičiu“ (Vilnius, 2015. D. 1), Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose“ (Vilnius, 2009), Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (Vilnius, 1987, 1996), „Lietuvių enciklopedijoje“ [10] ir kt. Apie jį rašyta ir Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [5], leidinyje „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ (2022). Apie J. Milančiaus slapyvardžius rašoma leidiniuose „Lietuviškieji slapyvardžiai“ (8) ir „Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas“ [9]. J. Milančius minimas daugelyje leidinių, kuriuose rašoma apie Vievio miestą, pvz., Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (Vilnius, 1989. T. 1) ir kt. Apie jį nemažai rašyta Elektrėnų savivaldybės laikraščiuose.
Buvusi Vievio bibliotekos vedėja, vėliau – Elektrėnų bibliotekos darbuotoja Janina Vasilavičienė yra surinkusi daug įvairios informacijos apie J. Milančių: jo kūrybos, nuotraukų, šio Vievio šviesuolio artimųjų ir senųjų vieviečių atsiminimų, straipsnių iš periodikos, sudariusi literatūros apie jį sąrašą. 1990 m. ji parengė kraštotyros darbą „Knygnešys ir vaistininkas Jurgis Milančius“. Šis darbas yra saugomas Vievio bibliotekoje. Jis yra suskaitmenintas ir įdėtas į „Vilnijos vartų” svetainę. Apie J. Milančiaus dukters Petronėlės Milančiūtės tragišką likimą rašoma žurnalisto, kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus „Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės” mėnraščio, 1989–2009“ (Kaunas, 2013).
(Kaunas, 2013)
J. Milančius su pertraukomis Vievyje gyveno apie 50 metų. 1903 m. rugsėjo 22 d. įsigijo vaistinę Vievyje, kuri tapo dar ir knygnešių susitikimo vieta, draudžiamos lietuviškos spaudos slaptaviete [14]. 1903–1907 m. čia gyveno ir dirbo vaistininko padėjėja rašytoja Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda [14]. 1914 m. šis namas sudegė. Vėliau J. Milančius jį atstatė [14, 15]. J. Milančius prisidėjo prie to, kad lietuvių kalba būtų pradėta vartoti Kietaviškių, Semeliškių, Giedraičių, Vievio ir kt. bažnyčiose [10, 14]. Po pirmojo pasaulinio karo jis įsteigė lietuviškas daraktorines mokyklas įvairiose dabartinės Elektrėnų savivaldybės vietose: Rusakalnyje, Aleniškėse, Žebertonyse [3, 14]. Vievyje buvo pirmosios lietuviškos mokyklos (Vievio pradžios mokyklos) pirmuoju vedėju, subūrė lietuvius mokytojus [3, 10].
Vienos J. Milančiaus nuotraukos kitoje pusėje yra jo ranka užrašyti trys posmai, kur minimas Vievis: „Aš kasiau Vievio krantelius / Aš taisiau Vievio kelelius, / Bet kodėl kiti jūs giminaičiai / Manęs čia neaplankėte?“ [15].
1990 m. vasario 16 d. prie namo Vievyje (Vilniaus g. 28), kur gyveno J. Milančius, buvo atidengta medinė memorialinė lenta [6, 14]. Atminimo lentą išdrožė dailininkas Ričardas Audickas.
1990 m. kovą buvusi Komjaunimo gatvė Vievyje pavadinta J. Milančiaus vardu [14].
2018 m. Vievio pradinei mokyklai suteiktas J. Milančiaus vardas.
Literatūra ir šaltiniai
1. Ickevičius, Augustinas. Iškilus lietuvybės skleidėjas: [apie Jurgį Milančių] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 230–237.
2. Kairiūkštytė, Nastazija. Milančius Jurgis: 1869 04 06–1956 05 09: vaistininkas, visuomenės veikėjas, poetas: [biografija] / Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. – Portr. – Bibliogr. str. gale // Kairiūkštytė, Nastazija, Gudonytė, Alma. Lietuvybės kovų verpetuose. – Vilnius, 2009. – P. 193–194.
3. Kaluškevičius, Benjaminas. Milančius Jurgis / Benjaminas Kaluškevičius; Kazys Misius. – Portr. // Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2004. – P. 314.
4. Kaluškevičius, Benjaminas. Milančius Jurgis / Benjaminas Kaluškevičius; Kazys Misius. – Portr. // Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2014. – Kn. 2, p. 121.
5. Kulikienė, Jadvyga. Knygnešys J. Milančius / Jadvyga Kulikienė; Juozas Cibulskas // Buvom. – Vilnius, 2013. – P. 276–277.
6. Kulikienė, Jadvyga. Memorialinės lentos knygnešiui ir rašytojai [J. Milančiui ir Sofijai Pšibiliauskienei-Lazdynų Pelėdai]. – Iliustr. // Bibliotekų darbas. – 1990, Nr. 4, p. 32.
7. Kulikienė, Jadvyga. Tauri asmenybė [apie Jurgį Milančių]. – Iliustr. // Trakų krašto knygnešiai. – Trakai, 1990. – P. 4–9.
8. Mačiulis, Jonas. Milančius Jurgis (1869–1956) // Lietuviškieji slapyvardžiai. – 2004. – T. 1, p. 18.
9. Mačiulis, Jonas. Milančius Jurgis (1869–1956) // Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas. – Vilnius, 2011. – P. 331.
10. Makauskis, Jonas. Milančius Jurgis // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1959. – T. 18, p. 454–455.
11. Milančius Jurgis. Kaišiadorių muziejus [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2015-10-23]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Milan%C4%8Dius_Jurgis>.
12. Milančius, Jurgis. Lietuvos zvajgždutė, 1907: maldininkų–praejvjų nuo Rumšiškės šejs 1907 m. Vievjo kiemelij su lietuviškomis giesmėmis aplankjusjų širdijngam paminėjimui / parašė Dzųkas Trakietis. – Vilnius, 1907. – 4 p.; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=37312>.
13. Račkauskas, Kazys. Jurgio Milančiaus kurstyto šviesos židinio atspindžiai // Račkauskas, Kazys. Europoje su savo kraičiu. – Vilnius, 2015. – D. 1, p. 477–479.
14. Vasilavičienė, Janina. Jurgis Milančius (1869–1956). – Iliustr. // Tai buvo mūsų kelias. – Vilnius, 2004. – P. 62–68.
Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2019.