Dekaniškės – kaimas Lavoriškių seniūnijoje. Kaime yra sudarytas užtvenkus bevardį upelį tvenkinys.

Statistikos departamento duomenimis Dekaniškėse gyvena 65
(2011 m.) gyventojai [1].

Dekaniškių kaime gimė Balstogės
(Lenkija) universiteto profesorius, ekonomikos mokslų daktaras Česlavas Nonevičius
(Czesław Noniewicz)
(g. 1937 m.). Jis yra daugelio leidinių, skirtų Vilniaus kraštui, autorius. Pažymėtinas leidinys „Za Wilnem“, kuriame aprašyta jo gimtojo krašto istorija.

Antrojo pasaulinio karo metais Dekaniškėse slapstėsi iš Rubno ištremtas redaktorius ir istorikas – Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas Janas Konradas Obstas [8].

Vietiniai gyventojai teigia, kad kaimo pavadinimas „Dekaniškės“
(Dziekaniszki) yra kilęs nuo tų laikų, kai šios žemės priklausė Vilniaus dekanatui. [5]. Tą patį mano ir kalbininkas Jonas Jurkštas. Jo teigimu pavadinimas yra sudarytas iš bendrinio žodžio, reiškianti pareigas
(dekanas – Dekaniškės) [2].

Istorinių duomenų apie Dekaniškes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [4], istoriko Miroslavo Gajevskio
(Mirosław Gajewski) leidinyje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [5] bei Česlavo Nonevičiaus knygoje „Za Wilnem“ [8]. Kaimas minimas „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“
(Vilnius, 1976. T. 2) ir Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [2]. Šiek tiek informacijos yra periodikoje bei internete.

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą kaimas paminėtas 1412 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas šias žemes paaukojo Vilniaus kapitulos fondo dekano išlaikymui. Nuo to laiko vietinis dvaras su žemėmis buvo vadinami Dekaniškėmis [5].

Kunigas Janas Kurčevskis rašė, kad pagal 1753 m. Inventoriaus knygą Dekaniškės buvo bažnyčios palivarkas, kurį sudarė „dvaro namas su alaus darykla, 4 valakai ariamos žemės, pievos, 2 kaimai, 2 vienkiemiai, 192 žmonės“ [5].

XVIII amžiaus pabaigoje Dekaniškių iždininku buvo Heronimas Maslovskis
(Hieronim Masłowski,) o palivarkas priklausė Vilniaus dekanatui. Ten buvo dvi smuklės: viena – Vyžiškių, kita – prie Dekaniškių kaimo. Visa tai buvo pažymėta per pirmąjį surašymą. Pagal kitą surašymą Dekaniškėse buvo 11 namų, juose gyveno 25 vyskupo Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus
(Stanisław Bohusz-Siestrzeńcewicz)
(1869–1927) pavaldinių. Po Pirmojo pasaulinio karo Dekaniškės tapo kaimu, susidedančiu iš 19 namų ir kelių viensėdžių. Viensėdžiai neturėjo atskiru pavadinimu, todėl buvo vadinami „kolionijomis“. Šalia kelio ant kalvos buvo matomos kapinės – vieta, kur palaidoti kūdikiai ir nepažįstami žmonės, kurie tame krašte žuvo karo metais[5].

2012 metais, kaimo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 600 metų jubiliejui įamžinti, prie įvažiavimo į Dekaniškes buvo pastatytas medinis kryžius ir Motinos Marijos figūrėlė. Kryžių išdrožė vietinis gyventojas Janas Lavrinovičius [3, 6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 15.
3. Vietos patriotizmo išraiška: [apie Dekaniškių kaimo
(Vilniaus r.) gyventojų iniciatyva pastatytą medinį kryžių, skirtą kaimo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 600 metų jubiliejui; kryžiaus pašventinimo ceremonijoje dalyvavo Seimo narys L. Talmont, kiti Vilniaus r. savivaldybės atstovai]. – Iliustr. // XXI amžius. -1299. – 2012, lapkr. 3, p. 7.; Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/03/fondasb_06.html>.
4. Dziekaniszki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1881. -T. 2
(Derenek-Gżack.). – p. 272; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_II/272>.
5. Gajewski, Mirosław. Wędrówki w przeszłość dawnego Rubna. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 31-38.
6. Mikulevič, Irena. Wieś ludzi przyjaznych i pracowitych: wznowienie i poświęcenie krzyża na 600-lecie wsi Dziekaniszki. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2012, 20/26 wrześ.
(nr 38), p. 1, 5. 
7. Narkovič, Liliana. Ostatnie lata życia // Narkovič, Liliana. Życie i spuścizna Jana Obsta. – Wilno, 2001. – 48 p.: iliustr; Prieiga per internetą: <http://www.nasz-czas.lt/wydawnictwo-czas/78.html>.
8. Noniewicz, Czesław. Za Wilnem. – Bydgoszcz, 2002. – 205 p.: portr., iliustr., žml.

Parengė: Irena Baranovskaja
(Vilniaus r. SCB), 2021.