Glitiškės – gyvenvietė Vilniaus rajone, 4 km į šiaurę nuo Paberžės, rytiniame Širvio ežero krante.

Glitiškės – seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 549 gyventojai. Iš jų – 255 vyrai ir 294 moterų (2013 m.) [1].

Kaime veikia medicinos punktas, vaikų darželis, pradžios mokykla, dab. Buivydiškių pagrindinės mokyklos Glitiškių skyrius, kurioje dėstomą lietuvių kalba, pradžios mokykla, kurioje dėstomą lenkų kalba [16], paštas bei kultūros namai. Įsteigta tautodailininkės – keramikės Margaritos Čekolis organizuojama vaikų vasaros stovykla „Vasara su moliu“ [12] bei tautodailininkės Joanos Imbrasienės [4] sukurtais karpiniais Glitiškės garsėja ne tik Vilniaus rajone, bet ir už jo ribų.

Vertingos istorinės informacijos apie Glitiškes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [11], Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [3]. Apie Glitiškių dvarą rašoma Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai“ [9]. Informacijos apie Glitiškes galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Po Lietuvą“ [8], „Lietuvos keliais“ [6] bei Varšuvoje (Lenkija) Mečislovo Jackevičiaus(Mieczysław Jackiewicz) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [12]. 1944 m. Glitiškių tragedija išsamiai aprašyta 2015 m. Lenkijoje išleistoje Pavelo Rokickio (Paweł Rokicki) knygoje „Glincisyki i Dubinki“ [5]. Knygoje pateikiami vietovių istoriniai žemėlapiai bei nuotraukos. Yra asmenvardžių, vietovardžių rodyklės ir leidinių bibliografinis sąrašas.
Apie valstybės saugomą gamtos paminklą – Glitiškių ąžuolą – rašoma gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [2], taip pat Romo Pakalnio ir Daivos Letukaitės knygoje „Medžiai senoliai Lietuvoje“ (Kaunas, 2005). Legendų apie Glitiškes rasite leidinyje „Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna“ [13].

Istoriniuose šaltiniuose Glitiškių dvaras minimas nuo 1483 m. XVI–XVII a. priklausė Petkevičiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Stanevičiams, vėliau – Jelenskiams. 1622 m. buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, 1700 m. ji perduota katalikams. 1700–1774 m. veikė dominikonų, 1775–1810 m. – reguliariųjų kanauninkų, 1810–1832 m. misionierių vienuolynai. 1832 m. misionierių vienuolynas ir bažnyčia uždaryti, mūrinė bažnyčia nugriauta 1864 m. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmoje pusėje Glitiškės vadinamos miesteliu. 1775 m. buvo likę tik 3 sodybos. XVIII a. pabaigoje su pertraukomis veikė parapinė mokykla [3, 5].
Kur kas mažiau žinoma apie neseną Glitiškių istorijos laikotarpį, ypač Glitiškių tragediją. 1944 m. birželio 20 d. per Armijos Krajovos (AK) susirėmimą su generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietine rinktine (LVR) žuvo 4 kariai. Tą patį vakarą buvo nužudyti 39 Glitiškių (Glinciszki) civiliai gyventojai. Šiuos įvykius galima laikyti XX amžiaus pradžioje kilusios lietuvių ir lenkų nesantaikos apogėjumi. Tik 2004 m. Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos (AK) veteranai Lietuvoje pasirašė Susitaikymo deklaraciją [15, 17].

Rokicki, Paweł. Glinciszki i Dubinki. – Warszawa, 2015. Knygos viršelis

Valstybės saugomas architektūros paminklas – XVII amžiaus Glitiškių dvaro sodyba. Ją projektavo architektas Augustinas Kosakauskis (1737–1803). Išliko dvaro sodybos vertingi pastatai: originali 2 tarpsnių (žemutinis – akmenų mūro, viršutinis – medinis) rūkykla su piramidiniu stogu, klasicistinių ir liaudies architektūros formų lobynas, ilgo stačiakampio plano svirnas su pusapskričių arkų langais ir nišomis bei 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti rūmai, oficina, ledainė, samdinių namas, pirtis, arklidė, kiaulidė, spirito raugykla. Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas. 1943 metais jis žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime [3, 6, 9].
Daug legendų žmonės pasakoja apie dvarą. Seniai tai buvo. Pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri atjodavo į pasimatymus ant balto žirgo. Sužinojęs apie tai, ponas sūnų išsiuntė ilgam laikui į užsienį – neva mokslų semtis. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui. Kai kada, mėnesėtomis naktimis, ta mergelė ant žirgo pasirodo žmonėms pelkėse. Pasakojama apie velnią, kuris gyvena buvusiame dvaro malūną [3, 6, 9].

Lankytojų dėmesį Glitiškėse pritraukia garsusis Glitiškių ąžuolas. Prie šio ąžuolo, pasak legendos, 1831 metais sukilęs prieš carinę priespaudą rinkdavęsis dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavę į Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas. Ne vieną amžių išgyvenęs galiūnas daug matė, daug girdėjo. Apie jį sudėta daug padavimų ir legendų. Dabar ąžuolas pasitinka kiekvieną, atvykusį aplankyti Glitiškių dvaro sodybos [2]. Valstybės saugomas gamtos paminklas – Glitiškių ąžuolas 25 m aukščio, 2,3 m skersmens, 7 m apimties. Ąžuolas auga Širvio ežero krante dvaro rūmų parke. Apylinkių žmonės spėja, kad šis ąžuolas turi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Štai kodėl jis toks didelis! 1960 metais ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 – priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų [2, 14].

Prie posūkio iš plento Glitiškių link stovi paminklas 1944 m. birželio 19–20 d. Lietuvos policininkų nužudytiems lenkams – karo sumaišties aukoms [12].

Kaime veikia Vilniaus rajono savivaldybės CB Glitiškių kaimo padalinys, savo veiklą skaičiuojantis nuo 1952 metų. Šiuo metu Glitiškių filialo aptarnaujamame regione gyvena 820 gyventojų, 220 iš jų yra šios bibliotekos vartotojai. Bibliotekos fonde sukaupta 6000 fiz. vnt. dokumentų, iš kurių kraštotyros fondą sudaro daugiau nei 30 fiz. vnt. spaudinių. Kraštotyros kartotekos apimtis apie 50 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Isokas, Gediminas. Glitiškių ąžuolas // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 371.
3. Kviklys, Bronius. Glitiškės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 182.
4. Leonovienė, Eglė. Kareiviškos dienotvarkės žavesys: [apie Glitiškių tautodailininkę Joaną Imbrasienę, kuriančią karpinius]. – Iliustr. // Šeimininkė. – 2010, bal. 21-27, p. 12-13.
5. Petkus, Viktoras. Glitiškių dominikonų Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas. – Bibliogr. str. gale // Dominikonai Lietuvos kultūroje. – Vilnius, 2004. – P. 321-325.
6. Semaška, Algimantas. Glitiškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, 2005. – P. 80-81.
7. Semaška, Algimantas. Glitiškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 624.
8. Semaška, Algimantas. Glitiškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 666.
9. Semaškaitė, Ingrida. Glitiškės: Vilniaus rajonas // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Iliustr. – Vilnius, [2008]. – P. 379.
10. Gladkovska, Helena. Ażurowe gliniane pisanki z Glinciszek: [apie tautodailininkę Margaritą Czekolis]. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2008, 22-25 marca, p. 7.
11. Glinciszki //Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1881. – T. 2 (Derenek-Gżack). – p. 455; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_II/582>.
12. Jackiewicz, Mieczysław. Glitiškės // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 134-135.
13. Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – p. 43, 61-62.
14. Przychodzień, Zygmunt. Glinciszki / Zygmunt Przychodzień, Krzysztof Bielski // Atrakcje architektoniczne na turystycznych szlakach Wileńszczyzny. – Warszawa, 1999. – P. 17-18.
15. Rokicki, Paweł. Glinciszki i Dubinki: zbrodnie wojenne na Wileńszcznie w połowie 1944 roku i ich konsekwencje we wspołczesnych relacjach polsko-litewskich. – Warszawa, 2015. – 384 p., iliustr., žml. – Bibliogr.: p. 341-359. – Asmenvardžių r-klė: p. 360-377. – Vietovardžių r-klė: p. 378-384.
16. Szkoła – Pzedszkole w Glinciszkach. – Iliustr. // Szkoły polskie w Republice Litewskiej. – Wilno, 2009. – P. 384-385.
17. Worobiej, Teresa. Miejsce bolesnej pamięci narodowej: 61. rocznica mordu mieszkańców Glinciszek: [apie masinių žudynių Glitiškėse (Vilniaus raj.) 61 metinių minėjimą]. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny, 30 czerwca 6 lipca, priedas „Rota“, p. 3, 4.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2018