Karvys

Karvys – kaimas Vilniaus rajono Maišiagalos seniūnijoje, 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, Karvio ežero pietiniame krante.

Kaime gyvena 344 – žmonės, iš jų 179 – vyrai, 165 – moterų (2013 m.) [2].

Karvyje veikia 2 pagrindinės mokyklos [15], kultūros centras, kaimo turizmo sodyba „Karvio dvaras“, yra bažnyčia, kapinės.

Apie Karvio ežero ir kaimo pavadinimo kilmę yra legenda. Joje pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar ežeras, buvęs kaimas. Kartą sekmadienį visi kaimiečiai išėjo į bažnyčią, tik viena mergelė liko, norėjo pasitvarkyti. Pradėjus tvarkytis, čiupo traukti po suolu augančią nendrę, kai truktelėjo, toje vietoje prasiveržė stipri vandens srovė, kuri pylėsi ir pylėsi, kol paskandino visą kaimą, išsiliejo į didelį ežerą. Liko tik viena karvė. Nuo to kilę ežero ir kaimo pavadinimai [8, 12,14].

Vertingos istorinės informacijos apie Karvio kaimą ir jo apylinkes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodine „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [13]. Apie Karvio praeitį rašoma Broniaus Kviklio knygose [4, 5]. Karvio dvaro istoriją knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ aprašė Miroslav Gajevski (Mirosław Gajewski) [10]. Naujausios informacijos apie bažnytkaimį ir bažnyčią yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [3], Algimanto Semaškos turistams skirtuose leidiniuose [7, 8, 9]. Karvio pagrindinės mokyklos istorija aprašyta knygoje „Szkoły polskie w Republice Litewskiej“ [15]. Legendą apie Karvio ežerą rasite Vladislavo Sirokomlės muziejaus išleistame rinkinyje „Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna“ [12].

Istoriniuose šaltiniuose Karvio dvaras pirmą kartą paminėtas 1691 m. [4, 9]. Kurį laiką jis priklausė kunigaikščių Giedraičių giminei. Šiame dvare gimė pirmasis Lietuvos geologas Antanas Giedraitis (1848–1909). Yra išlikę dvarvietės likučiai. Kaimo pakraštyje yra kapinės, kuriose yra Giedraičių giminės kapavietė [1, 11].

Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1783 metais. Ją pastatė tuometinis Karvio dvaro savininkas Juzefas Točilovskis (Juzef Toczylowski). 1861 m. bažnyčia sudegė. Dabartinė mūrinė Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta 1868 m. Ji yra eklektinės architektūros su gotikos žymėmis. Bažnyčioje yra išlikę vertingų religinio meno kūrinių. Tai molbertinės tapybos paveikslai: „Trys karaliai“ XVIII a., „Marija Rožančinė“ XVIII a. pab. bei trys 1778–1779 metais išlieti žalvariniai varpai [3, 5, 6].

Kaime veikia Vilniaus rajono savivaldybės CB Karvio kaimo padalinys, savo veiklą skaičiuojantis nuo 1953 metų. Ypatingas dėmesys bibliotekoje skiriamas kraštotyriniam darbui.
Nuo 1981 iki 2018 metų bibliotekoje dirbo Teresa Durko, kuri yra parašiusi apie 10 kraštotyros darbų. Biblioteka Karvyje laikoma svarbiu kultūros ir švietimo židiniu.

Literatūra ir šaltiniai

1. Giedraitis Antanas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1978. – T. 4, p. 68.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Karvio Šv. Juozapo bažnyčia = Kościół pw. św. Józefa w Korwiu. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 26-28.
4. Kviklys, Bronius. Karvio apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 179.
5. Kviklys, Bronius. Karvys. Šv. Juozapo parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – lIiustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 188-190.
6. Lukšionytė, Nijolė. Karvio bažnyčia // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 311-313.
7. Semaška, Algimantas. Karvys. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, 2005. – P. 55-56.
8. Semaška, Algimantas. Karvys // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 625.
9. Semaška, Algimantas. Karvys. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 666-667.
10. Gajewski, Mirosław. Dawniej we dworze Korwie. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 119-128.
11. Jackiewicz, Mieczysław. Karvys // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. -Warszawa, 2006. – P. 116.Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010, 2020.
12. Jak powstało Jezioro Korwie // Podwilénskie bajanie : legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – P. 18.Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010, 2020.
13. Korwie // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich.- Warszawa, 1880. – T. 4 (Kęs-Kutno). – p. 425; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_IV/425>.
14. Szynkowski, Tadeusz.To wszystko Ojczyzna: sześć wieków kościoła i parafii Mejszagoła: od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa. – Wilno, 1999, p. 132-133.
15. Szkoła Podstawowa w Korwiu. – Iliustr. // Szkoły polskie w Republice Litewskiej. – Wilno, 2009. – P. 279-282.Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010, 2020.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010, 2020.