Laurai – kaimas Bezdonių seniūnijoje, 19 km nuo Bezdonių.

Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis Laurose gyveno 13 žmonių. Iš jų: 6 vyrai ir 7 moterys (2011 m.) [1].

Rašytiniuose šaltiniuose apie Laurus informacijos labai mažai, išskyrus trumpą žinutę „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ [2]. Kaimas minimas „Vietovardžių žodyne“ (Vilnius, 202). Apie Laurų vaikų namus ir tuometinio direktorius kunigo Jono Žemaičio organizuoto žydų vaikų iš Vilniaus geto gelbėjimą rašoma periodinėje spaudoje bei internete [3, 4, 6].

Šio kaimo istorija prasidėjo1922 metais, kai prelatas Karolis Liubiancas savo dvarelį Pasakiškių kaime su 83 dešimtinėmis 1506 kvadratiniais sieksniais žemės padovanojo Vilniaus Marijos krikščionių pagalbos seserų – saleziečių kongregacijai. Tuo metu vienuolės pradėjo čia statyti vaikų prieglaudą. Vietą namui pasirinko ir projektą parengė Motina Laura Meozzi (1873 -1951). Statybos buvo baigtos 1934 metais. Name buvo įrengta didelė koplyčia, kad ja galėtų naudotis ir aplinkinių kaimų gyventojai. Veikė vaikų darželis ir pradinė mokykla, taip pat buvo organizuojamos vasaros stovyklos vaikams ir pagyvenusiems žmonėms.

1934 m. namas ir aplinkinės žemės buvo atskirti nuo Pasakiškių kaimo ir pavadinti Laurais (lenk. Laurów) – kaip padėkos ženklas palaimintajai Motinai Laurai.

Hitlerininkams okupavus Lietuvą, tuometinis Laurų vaikų namų direktorius kunigas Jonas Žemaitis organizavo žydų vaikų iš Vilniaus geto gelbėjimą. Iš Vilniaus geto žydukus paimdavo vienuolės, apsitaisiusios paprastomis moterėlėmis. Įsisodinusios į arkliu kinkytą ilgą vežimą po tris keturis vaikus, vienuolės važiuodavo į Vilnių neva tikrinti vaikų sveikatos. Važiuojant pro Vilniaus getą, vežime atsidurdavo dar trys keturi žydų vaikai, kurie buvo atvežami į Laurų vaikų namus. Tokiu būdu iš Vilniaus geto buvo išgelbėta apie šimtą žydų vaikų. Jiems buvo nuo keturių iki dvylikos metų [3, 4, 6].

1936 m. Laurus aplankė primas kardinolas, palaimintasis herojiškos dorybės Augustas Hlondas (1881–1948).

1937 m. pradžioje Motina Laura persikėlė iš Vilniaus į Laurus.

1939 m. dėl karo laikų politinių ir teritorinių pokyčių Vilniaus kraštą perėmė sovietų-lietuvių valdžia. Vienuolės buvo priverstos palikti Laurus.

1940 m. įstaiga buvo nacionalizuota, koplyčia uždaryta, o kunigas pašalintas. Po karo namas kurį laiką tarnavo kaip švietimo ir tyrimų įstaiga Lietuvos ir sovietų vaikams, vėliau klestėjo kaip prevencijos centras vaikams, sergantiems plaučių ligomis ir poilsio centras komjaunimo nariams. Šiuo metu apleistas pastatas nyksta [3, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse. – Vilnius, 2013. p. 662. Prieiga per internetą: <https://web.archive.org/web/20220408133825/http://statistics.bookdesign.lt/dalis_10.pdf>.
2. Laurai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, p. 303.
3. Niūniavaitė-Lesienė, Jovita. Vienui vieni: [rašoma apie Laurų vaikų prieglauda ir vaikų namus] / Jovita Niūniavaitė-Lesienė, Antanas Lesys. Vilnius [interaktyvus] 2012. [žiūrėta 2025-07-27]. Prieiga per internetą: <https://www.voruta.lt/vienui-vieni/>.
4. Sukrečiantis vaikystės prisiminimas: „Tai visą gyvenimą liks su manimi“: [turinyje – Laurų vaikų prieglaudos stebuklas] 2018. [žiūrėta 2025-07-27]. Prieiga per internetą: <https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2018/04/23/news/sukreciantis-vaikystes-prisiminimas-tai-visa-gyvenima-liks-su-manimi–6060146>.
5. Laurów [interaktyvus] 2012. [žiūrėta 2025-07-27]. Prieiga per internetą: <https://100lat.cmw.osw.pl/nowe-wspolnoty-i-dziela/laurow/>.
6. Laurów w czasie II Wojny Światowej Laurów [interaktyvus] 2012. [žiūrėta 2025-07-27]. Prieiga per internetą: <https://100lat.cmw.osw.pl/ii-wojna-swiatowa/laurow-w-czasie-ii-wojny-swiatowej/>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2025