Legotiškės – buvęs kaimas Sudervės seniūnijoje, 4 km į vakarus nuo Rastinėnų, dešiniajame Neries krante, Neries regioniniame parke.

Lietuvos Respublikos 1979 metų gyventojų surašymo duomenimis Legotiškėse gyveno 10 žmonių. Iš jų: 4 vyrai ir 6 moteris [1]. Vėlesnių statistinių duomenų apie kaimo gyventojus nėra. Šiuo metu gyvenvietė prijungta prie Pylimų kaimo.

Kalbininko Jono Jurkšto teigimu, vietovardis Legotiškės – tai būdingas Vilniaus kraštui oikonimas, padarytas iš asmenvardžio su priesaga – išk – ir galūne – ės. Šis pavadinimas priskiriamas prie senųjų vietovardžių, kurie fiksuojami XVIII–XIX amžiaus šaltiniuose [1].

Vertingos informacijos apie buvusio Legotiškių kaimo istoriją yra Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) straipsnyje „Legaciszki – wczasową kolonią akademicką: zapomniane dzieje Wilenszczyzny“ [4] bei 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodine „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [6]. Apie Legatiškių dvarą ir poilsiavietę rašoma M. Babickio „Legaciszki – Akademicka Kolonia Wypoczynkowa“ [3] bei Henryko Ilgievičiaus ,,Wojewódzki Komitet Wileński Pomocy Polskiej Młodzieży Akademickiej“ [4] straipsniuose. Ši vietovė minima leidinyje „Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ“ (Вильна, 1905), statistikos sąraše „Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie“ (Warszawa, 1938, p. 71). Yra informacijos periodinėje spaudoje ir internete.

Yra žinoma, kad 1866 m. tai buvo palivarkas, kuriame buvo 1 namas ir gyveno 6 žmonės. Visi buvo katalikai [6].

1931 m. buvo Legotiškių kaimas ir Legotiškių viensėdis. Kaime buvo 3 namai, kuriose gyveno 10 žmonių. Viensėdyje 3-jose namuose gyveno 14 žmonių.

Iki II pasaulinio karo čia buvo Legotiškių dvaras. 1930 m. dvaro rūmai buvo renovuoti ir pritaikyti Vilniaus universiteto mokslo bendruomenės poilsiui. Čia galėjo ilsėtis profesoriai ir studentai. Pastatytas dviejų aukštų pastatas 70 poilsiautojų su šokių sale ir ligonine, taip pat virtuve ir valgomuoju. Pastatuose buvo įrengta moderni įranga, įskaitant vandens ir nuotekų sistemas, elektrą iš nuosavos elektrinės. Neries upėje buvo įrengtas paplūdimys, valčių prieplauka ir upės keltas, kad būtų sutrumpinta kelionė iki geležinkelio. Taip pat buvo pastatyti sporto aikštynai lengvajai atletikai, tinkliniui ir kroketui, įrengti teniso kortai.  Kad poilsiautojai neįklimptų smėlėtame kelyje, jis buvo išgrįstas akmenimis. Naujai atidaryta Legotiškių poilsiavietė priklausė Vilniaus vaivadijos lenkų akademinio jaunimo rėmimo komitetui. Labai gaila, bet dvaro neliko, sovietmečiu buvo visiškai sugriautas. Išliko tik brukas [3, 4, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 12, 39, 57.
2. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės: 1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys. – Vilnius, 1982. p. 712.
3. Babicki, M. Legaciszki – Akademicka Kolonia Wypoczynkowa // Działalność Wojewódzkiego Komitetu Wileńskiego Pomocy Polskiej Młodzieży Akademickiej. – Wilno 1930, p. 5-6.
4. Gajewski, Mirosław. Legaciszki – wczasową kolonią akademicką: zapomniane dzieje Wilenszczyzny // Magazyn Wilenski, 2008, Nr. 8. Prieiga per internetą: <http://www.magwil.lt/archiwum/archiwum/2008/mm8/sierp-9.htm>.
5. Ilgiewicz, Henryka. Wojewódzki Komitet Wileński Pomocy Polskiej Młodzieży Akademickiej: [rašoma apie Legоtiškių dvarą ir poilsiavietės įkūrimą, p. 18-20] // Zagadnienia społeczne, 2022 Nr 1 (17), 144 p.
6. Legaciszki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola-Malczyce). – Warszawa, 1884, p. 293. Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_V/122>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2025