Pipiriškės

Pipiriškės yra apie 5 km į šiaurės rytus nuo Pastrėvio, 8 km į pietryčius nuo Elektrėnų. Kaimo vakaruose plyti nedidelis Pipiriškių miškas. Kaimas patenka į Pipiriškių geomorfologinio draustinio teritoriją.

Kaime yra 140 ha ploto „Sostinių golfo klubo“ aikštynas. Jis vienintelis Lietuvoje atitinka pasaulinius reikalavimus.

Pipiriškių kaime gyvena 2 žmonės: 1 vyras ir 1 moteris (2011) [2].

Pipiriškės trumpai aprašytos „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [9], „Lietuvių enciklopedijoje“ [8]. Daugiausiai rašyta apie kaime esančius kultūros paveldo objektus: piliakalnį su gyvenviete bei jų tyrimus. Apie Pipiriškių, arba Juodkalnio piliakalnį užsimenama Fiodoro Pokrovskio leidinyje „Археологическая карта Виленской губернии. Вильна“ [13], trumpai apie jį rašyta ir 1926 m. dienraštyje „Lietuva“ [7], paminėtas Petro Tarasenkos „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ [11]. Piliakalnį aprašė Ona Kuncienė „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [5]. Apie radinius užsimenama „Lietuvių enciklopedijoje“ [8], Adolfo Tautavičiaus „1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaitoje“ [12], periodikoje. Apie piliakalnį informacijos galima rasti Elektrėnų savivaldybės bibliotekos darbuotojų sudarytame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [6].

Pipiriškių kaimo pietuose yra kultūros paveldo teritorija. Ji saugo Pipiriškių gyvenvietę (u. k. 25977)  kartu su piliakalniu (u. k. 3523), kurie sudaro kompleksą (u. k. 25976) ir yra saugomi valstybės paveldo objektai (žr.: adresu). Pasamanės piliakalnis yra vienas anksčiausių piliakalnių savivaldybėje – datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. viduriu [3].

Nors daugelyje šaltinių teigiama, jog piliakalnis ir gyvenvietė yra Pipiriškių kaime, pagal „REGIA“ žemėlapį šie objektai patenka į Pasamanės viensėdžio teritoriją (žr.: adresu).

1971 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas [12], 2003 m. buvo atlikti piliakalnio aplinkos žvalgomieji tyrinėjimai [4].

Beariant piliakalnio teritoriją rasta puodų šukių, degėsių, gyvulių kaulų, trinamosios girnos ir kt. [8]. Taip pat brūkšniuotosios, grublėtos ir gludintos keramikos, Djakovo tipo molinis svarelis, kelerios trinamosios girnos. Radiniai laikomi Istorijos ir etnografijos ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Piliakalnis ilgą laiką buvo ariamas, smarkiai apardytas, dirvonuoja [6].

 Pipiriškių kaime yra Pipiriškių akmuo [1].

Apie Pipiriškių piliakalnį Vievio gimnazijos mokinė Liucija Rakauskaitė yra sukūrusi trumpą legendą [10].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Augustauskas, Jonas. Verti dėmesio mūsų akmenys // Elektrėnų kronika. – 2005, lapkr. 4–10, p. 7.
  2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
  3. Kazlauskas, Giedrius. Piliakalniai (tęsinys) // Elektrėnų kronika. – 2014, rugpj. 22–28, p. 7; 2014, rugs. 12–18, p. 7
  4. Kliaugaitė, Vida. Pipiriškių piliakalnio aplinkos žvalgomieji tyrinėjimai. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2003, p. 40–43; Prieiga per internetą: <http://www.atl.lt/2003/42-43.pdf>.
  5. Kuncienė, Ona. Juodkalnis, Pipiriškių piliakalnis, Pasamanės piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 40–41.
  6. Laiko vingiais: [elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap.: iliustr.
  7. Naikinami piliakalniai // Lietuva. 1926, lapkr. 29, p. 6; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=37947>.
  8. Pipiriškės // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1961. – T. 23, p. 28.
  9. Pipiriškės // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 859.
  10. Rakauskaitė, Liucija. Pipiriškės laiko sūkury // Elektrėnų kronika. – 2014, spal. 24–30, p. 7.
  11. Tarasenka, Petras. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 214; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladlibrary/98/214-269.pdf>.
  12. Tautavičius. Adolfas 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). – Vilnius, 1971, p. 83; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladreports/1532/45-98.pdf>.
  13. Покровский, Федор Васильевич. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна. – Vilnius, 1893. – P. 70; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladlibrary/145/1-89.pdf>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2019.