Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 568

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Antanas Žmuidzinavičius

Gyvenimo datos:1876 10 31 - 1966 08 09
Gimimo vieta:Seirijai (Lazdijų r.)
Veikla:dailininkas tapytojas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
muidzinavičius

Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. Knygos viršelis

1890–1894 m. mokėsi Veiverių (Prienų r.) mokytojų seminarijoje. 1894–1898 m. dirbo mokytoju įvairiose Lenkijos kaimų mokyklose. 1899 m. apsigyveno Varšuvoje. Dirbo pedagoginį darbą, mokėsi lenkų realistinės krypties dailininko prof. V. Gersono privačioje studijoje, lankė E. A. Zolotariovo dailės mokyklą. Manoma, kad 1899 m. buvo sukurtas pirmasis A. Žmuidzinavičiaus tapybos darbas. Dailininko kūriniai pirmą kartą buvo pristatyti Varšuvoje 1902 m. Krivulio dailės salone, 1904 m. – „Zachentos“ dailės salone. 1903 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje išlaikė vidurinių mokyklų piešimo mokytojų egzaminus. 1904 m. pabaigoje išvyko mokytis tapybos į Paryžių. 1905–1906 m. čia studijavo piešimą Kolorosio akademijoje, tapybą – Viti meno akademijoje, H. Angliados studijoje [1, 2, 10]. 1906–1919 m. su pertraukomis gyveno ir dirbo Vilniuje. 1908 m. išvyko į užsienį tęsti tapybos studijų. 1908–1909 m. tapydamas ir rengdamas savo paveikslų parodėles keliavo po Vakarų Europos ir JAV miestus. JAV skaitė paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę, Lietuvos istoriją, geografiją tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinko aukas lietuvių Tautos namų statybai Vilniuje. 1912 m. mokėsi freskų ir sieninės tapybos Hamburge. 1919–1921 m. ir 1924–1966 m. gyveno ir dirbo Kaune. 1919–1920 m. dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, priklausė Šaulių sąjungai. 1920 m. buvo atkurtos Lietuvių dailės draugijos narys. Rūpinosi M. K. Čiurlionio kūrinių išsaugojimu, dirbo Kauno meno mokykloje [2, 10]. 1921 m. vienas pirmųjų ėmė rūpintis Karo muziejaus įkūrimu. 1922–1924 m. gyveno JAV. Tapė, rengė personalines parodas Vašingtone, Niujorke, Čikagoje. 1924 m. sugrįžo į Lietuvą, į Kauną. 1926–1928 m. buvo Lietuvių dailės draugijos pirmininkas. 1926–1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas. 1929 m. ir 1931–1934 m. buvo Šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ atsakomasis redaktorius. 1934 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. 1935 m. su kitais dailininkais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą. 1941–1951 m. dėstė piešimą Kauno taikomosios dailės institute 1946 m. dailininkas tapo Respublikos nusipelniusiu meno veikėju. 1947 m. A. Žmuidzinavičiui suteiktas profesoriaus mokslinis vardas, 1954 m. – liaudies dailininko garbės vardas. 1958 m. tapo SSRS dailės akademijos nariu korespondentu. 1959–1963 m. buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas [1, 2, 10]. A. Žmuidzinavičius mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. dailininkui pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Žuklys) [5].

1928 m. A. Žmuidzinavičius už nuopelnus buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio, 1936 m. – II laipsnio ordinais, 1931 m. jam įteiktas Šaulių žvaigždės ordinas [2].

A. Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dailės kūrinių, daugiausia aliejinės tapybos peizažų, taip pat ir Vilniaus tema. Kūrė įžymių žmonių portretus, plakatus, iliustravo knygas. Dalyvavo visose Lietuvių dailės draugijos surengtose parodose. Dailininko paveikslus galima pamatyti A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune, Seirijuose (Lazdijų r.) ir Balkūnų kaime (Alytaus r.) veikiančiuose muziejuose, kituose Lietuvos bei buvusių tarybinių respublikų muziejuose, Tretjakovo galerijoje, Maskvos M. B. Lomonosovo universitete. Atskirais leidiniais 1956 m., 1957 m. ir 1963 m. išleisti dailininko parodų katalogai, 1966 m. ir 1977 m. – 24 reprodukcijų rinkinys. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių reprodukcijos pasklido po žurnalų puslapius, buvo įtrauktos į mokyklų chrestomatijas, nemažai jų pateikta lietuvių dailės istorijai skirtuose leidiniuose [1]. A. Žmuidzinavičius pirmiesiems Lietuvos kariams sukūrė uniformas, trispalvę tautinę vėliavą, lietuviškų banknotų pavyzdžių, 32 pašto ženklus [2].
Dailininkas surinko vertingą lietuvių dailės, geologinių ir archeologinių retenybių, molinių švilpukų, lietuviškų juostų, prijuosčių kolekcijas, didelį mezginių rinkinį, medžio dirbinių, muzikos instrumentų, leidinių, laiškų, nuotraukų, visų lietuvių dailės parodų katalogų ir plakatų rinkinį, tapybos, skulptūros ir grafikos darbų kolekcijas, originalią velnių kolekciją ir daug kitos vertingos medžiagos iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šiuos visą gyvenimą kauptus rinkinius ir daug savo kūrinių A. Žmuidzinavičius 1961 m. padovanojo Lietuvos visuomenei, Kauno valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui [1]. 1967 m. ir 1973 m. išleistas albumas „Velniai: dailininko A. Žmuidzinavičiaus kolekcija“, 1987 m. – ekslibrisų knygelė iš dailininko kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų.
Antano Žemaičio slapyvardžiu išspausdino eilėraščių rinktinę „Gyvenimo takais“ (1930), vaizdelių rinktinę „Lietuvos keliais“ (1921), kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės atsiminimus „Priešui ir tėvynei: Netolimų laikų užrašai“ (1931) [1, 2].

zmuidzinavicius_antanas-palete_ir_gyvenimas_2_th1

Žmuidzinavičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius, 1961. Knygos viršelis

1961 m. dailininkas parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ [10]. Knygoje pasakojami atsiminimai iki 1960 m. Prisimenamas  ir gyvenimas Vilniuje. Knyga iliustruota A. Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis, yra dailininko darbų sąrašas, pavardžių rodyklė. 

1957 m. Vilniuje išleistas didelio formato, gausiai iliustruotas leidinys „Antanas Žmuidzinavičius = Антанас Жмуйдзинавичюс“ su dailininko Jono Mackonio parašyta pratarme apie dailininką.
2008 m. Kaune Alytaus kraštotyros muziejus išleido Artūro Balčiūno sudarytą fotografijų parodos katalogą „Apie dailininką A. Žmuidzinavičių: prie gimtosios žemės versmės“ [1]. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Antano Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejaus ir dailininko anūkės Birutės Gučaitės asmeninių rinkinių.
Apie A. Žmuidzinavičių rašoma „XX a. lietuvių dailės istorijoje“ [6], Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [2], leidinyje „Alytaus šviesuolių portretai“ (Kaunas, 2008), Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ [5], leidinyje „Gimtosios kalbos ir krašto pažinimo vaidmuo ugdymo procese“ (Panevėžys, 1999), atsiminimuose: Tadas Ivanauskas  „Aš apsisprendžiu“ (Vilnius, 1994), Bronius Jauniškis „Tokius juos pažinau“ (Kaunas, 2001), Rapolas Mackonis „Senoji vilniečių karta“ [3] ir kt., periodikoje. Yra informacijos internete.

1906–1919 m. A. Žmuidzinavičius su pertraukomis gyveno Vilniuje. Kurį laiką yra gyvenęs Antakalnyje, P. Vileišio g. (buv. Antakalnio kranto g. 6-4) [4], vėliau Senamiestyje (Pylimo g. 15) [10]. 1907 m. pradžioje kartu su kitais visuomenės veikėjais atidarė pirmąją lietuvių dailės parodą. 1907 m. kartu su dailininku M. K. Čiurlioniu, skulptoriumi P. Rimša, teisininku J. Vileišiu ir gydytoja S. Gimbutaite įsteigė Lietuvių dailės draugiją [4]. 1907–1915 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 1907 m. buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, priklausė Vilniaus „Aušros“ lietuvių švietimo, Vilniaus dailės ir kitoms draugijoms. 1911 m. su kitais visuomenės veikėjais surengė M. K. Čiurlionio pomirtinę parodą. 1912 m. išleido dailininko A. Jaroševičiaus albumą „Lietuvos kryžiai“, nupiešė šiam leidiniui viršelį ir vinjetes [10]. 1915–1918 m. dėstė piešimą Vilniaus lietuvių gimnazijoje, kurį laiką Pedagogikos kursuose vedė dailyraščio, gimnastikos pamokas. 1916 m. vadovavo rankų dirbinių dirbtuvei. Tais pačiais metais kartu su visuomenininke V. Landsbergiene surengė lietuviškų rankdarbių parodą. Dekoravo naują Šv. Mikalojaus bažnyčios salę. 1917 m. vedė piešimo pamokas pradinių mokyklų mokytojams, materialiai šelpė jaunuosius menininkus. 1917 m. buvo Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis, „Lietuvos aido“ redakcijos narys. 1918 m. dėstė piešimą Vilniaus lietuvių moterų gimnazijoje. Dalyvavo Lietuvos Valstybės Tarybos veikloje, buvo Lietuvių teatro komisijos narys. 1919 m. dirbo švietimo liaudies komisariate, rūpinosi lietuvių dailės kūrinių rinkimu ir išsaugojimu. Kartu su dailininku A. Galdiku prisidėjo prie lietuviškų banknotų projektų ruošimo. 1919 m. pavasarį lenkams okupavus Vilnių, išvyko gyventi į Kauną. Gyvendamas Kaune, rėmė vilniečių organizacijas, buvo renkamas į Vilniaus vadavimo sąjungos Centrinį komitetą [2].

Gyvendamas Kaune, A. Žmuidzinavičius dažnai lankydavosi Vilniuje. Dailininkas apie Vilnių yra sakęs: „Kol galiu, kur buvęs, kur nebuvęs, skubu į Vilnių pakvėpuoti sostinės oru. Kūnu gyvenu Kaune, o dvasia Vilniuje. Čia dabar Lietuvos kultūrinio gyvenimo centras, neišsemiamas gyvybės šaltinis“ [3, p. 237]. Savo atsiminimuose A. Žmuidzinavičius yra rašęs: „Iš visų Vilniaus priemiesčių man labiausiai patiko Antakalnis. Jau žiūrint nuo Gedimino pilies bokšto, jis žavi kalnais kalneliais, apaugusiais senomis pušimis su kyšančiais iš po jų jaukiais namukais. O čia dar Neris, kuri, vinguriuodama tarp žalių krantų ir raudonais stogais namelių, atplaukia nuo pat horizonto tamsiame Valakampių miške. Nuo Gedimino pilies, praėjęs Vilnios tiltelį, pasileidi tiesia plačia gatve, kol atsiremi į Petro ir Povilo bažnyčią. Ten meno stebuklai. Jos viduje daugiau kaip du tūkstančiai vien žmogaus pavidalo skulptūrų, o kiek bareljefinių ornamentų augaliniais, geometriniais ir kitokiais motyvais, einančių nuo lubų iki žemės. Tai ištisas muziejus. <…> Visas pastatas, kurį XVII amžiuje suprojektavo ir pastatė italų bei lietuvių menininkai, tai tikras baroko šedevras, senojo Vilniaus puošmena ir pasididžiavimas“ [10, p. 103].

2012 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje, ant namo Liejyklos 9 (Senamiesčio seniūnija), atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mikalojus Povilas Vilutis), skirta 1907 m. įsteigtai Lietuvių dailės draugijai bei jos steigėjams: Sofijai Gimbutaitei, Petrui Rimšai, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Antanui Žmuidzinavičiui ir Jonui Vileišiui [7, 8].

1965 m. Kaune, V. Putvinskio g. 64, dailininko kolekcijos pagrindu įkurtas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – vienintelis pasaulyje Velnių muziejus. 1966 m. dailininko name įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. 1967 m. lankytojams duris atvėrė dailininko memorialinis butas ir dirbtuvė [1, 5].
1982 m. Balkūnų kaime (Alytaus r.) įkurtas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės muziejus [1, 5].
1986 m. Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijoje (Lazdijų r.) įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kambarys – muziejus [1].
2011 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos konferencijos sprendimu įsteigta Antano Žmuidzinavičiaus vardo respublikinės konkursinės peizažo parodos premija.

2001 m. minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Alytaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyrius parengė ir išleido 10 egzempliorių leidinį „Antanas Žmuidzinavičius: bibliografinė rodyklė: 1906–2001“ [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. – 64 p.: iliustr. – Bibliogr. išnašose.
2. Gudonytė, Alma. Žmuidzinavičius Antanas, 1876 10 31 – 1966 08 09: dailininkas, visuomenės, kultūros veikėjas / Alma Gudonytė, Nastazija Kairiūkštytė. – Portr. – Bibliogr.: 14 pavad. // Gudonytė, Alma, Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius, 2009. – P. 352-356.
3. Mackonis, Rapolas. Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966). – Portr., iliustr. // Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta. – Vilnius, 1999. – P. 229-240.
4. Mažeikienė, Ona. „Lietuvių dailos pradžia“. – Iliustr. – Bibliogr.: 126 pavad. // Metraštis / Lietuvos dailės muziejus. – T. 2 (1998), p. 61-97.
5. Ramanauskienė, Stasė. Antanas Žmuidzinavičius. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 140-144.
6. Savickas, Augustinas. Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) / Augustinas Savickas, Apolonija Valiuškevičiūtė. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // XX a. lietuvių dailės istorija. – Vilnius, 1982. – T. 1, p. 127-133.
7. Vilutis, Mikalojus Povilas. Rugsėjo 4 d. Vilniuje, Liejyklos g. 9, atidengta Mikalojaus Povilo Vilučio sukurta atminimo lenta Lietuvių dailės draugijos 105 metų sukakčiai paminėti: [atminimo lenta: spalvota fotografija]. – Iliustr. // Dailė = Art. – 2012, Nr. 2(60), p. 176.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2014 [žiūrėta 2014-01-27]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=6>.
9. Antanas Žmuidzinavičius: [dailininkas tapytojas]: bibliografinė rodyklė: 1906–2001: 125-osioms gimimo metinėms. – Alytus, 2001. – 85 p. – Virš. dailininko parašo faks.
10. Žmuidzinavičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius, 1961. – 414, [1] p., [40] iliustr. lap.: iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 405-408.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2014

Susijusi informacija