Balys Sruoga

Samulionis, Algis. Balys Sruoga. – Vilnius, 1986. Knygos viršelis

Samulionis, Algis. Balys Sruoga. – Vilnius, 1986. Knygos viršelis

1903 m. mokėsi Vabalninko parapinėje mokykloje, 1906–1914 m. – Panevėžio realinėje mokykloje. Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai – aušrininkams, tapo jų lyderiu. Spausdino eilėraščius, straipsnius, korespondencijas „Aušrinėje“, „Lietuvos žiniose“, „Rygos naujienose“, literatūriniame žurnale „Vaivorykštė“. 1914 m. išvyko į Petrogradą. Mokėsi Petrogrado imperatoriškajame Miškų institute, 1915 m. įstojo į Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, literatūros specialybę. B. Sruoga buvo vienas iš lietuvių literatūros almanacho rusų kalba rengėjų. Deja, prasidėjus revoliucijai leidinys nebuvo baigtas. Rengė technikos terminų žodyną. 1916 m. perėjo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1918 m. dėl suirutės ir bado po bolševikų Spalio perversmo nebaigęs studijų grįžo į Lietuvą.
1918-1919 m. gyveno Vilniuje. 1919 m. gresiant lenkų okupacijai, B. Sruoga pėsčiomis iš Vilniaus pasiekė Kauną. Dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijos vedėju. Tais pačiais metais buvo išrinktas pirmuoju menininkų klubo „Vilkolakis“ prezidentu (vaidila). B. Sruoga buvo ir vienas iniciatorių steigiant Lietuvių meno kūrėjų draugiją, sutrumpintai vadintą „Liemenkūdra“. B. Sruoga, kaip draugijos sekretorius, rašė laiškus Lietuvos valdžiai ir JAV lietuviams dėl operos ir dramos teatrų steigimo, pasaulinės literatūros chrestomatijos leidimo, premijų bei stipendijų skyrimo menininkams.
1921 m. gavęs pašalpą studijoms B. Sruoga išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavų filologiją. Apgynęs diplominį darbą apie lietuvių ir slavų liaudies dainų ryšius, gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1924 m. grįžo į Lietuvą. Kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. 1924 m. rudenį persikėlė į Kauną. 1924–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą, teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. 1932 m. gavo ekstraordinarinio profesoriaus laipsnį. B. Sruoga aktyviai dalyvavo įvairių kultūrinių organizacijų ir draugijų veikloje. Aktyvi buvo B. Sruogos teatrinė veikla.

1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių [8, 12]. B. Sruoga lankėsi Vilniuje dar ankstyvoje jaunystėje, dalyvaudamas literatūrinio almanacho „Pirmasai baras“ (1915) leidime [14]. Pirmą kartą rašytojas apsigyveno Vilniuje 1918 m., grįžęs iš Maskvos. Dirbo švietimo įstaigoje prie Lietuvos Valstybės Tarybos, turėjo keletą pamokų Onos Mašiotienės gimnazijoje. Kaip vienas pirmųjų neregistruotų savanorių B. Sruoga dalyvavo pirmajame tautinės vėliavos pakėlime Gedimino kalne, įvykusiame dar prieš oficialųjį jos pakėlimą. Kartu su dailininkais Adomu Varnu, Viliumi Jomantu, dainininke Adele Nezabitauskaite, pianiste Aleksandra Dirvianskaite, dailėtyrininku Pauliumi Galaune apsigyveno viename bute Žvėryne ir sudarė „menininkų komuną“. 1919 m. B. Sruoga buvo paskirtas Meno kolegijos sekretoriumi. Tais pačiais metais persikėlė gyventi į Kauną [12].

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Vilnius sužavėjo B. Sruogą. Jis ištisas valandas klajodavo po miestą, juo grožėdavosi. Kai dauguma į Vilnių žvelgė nuo Gedimino kalno, B. Sruoga jį stebėdavo nuo Panerių, nuo Tuputiškių, nuo Šeškinės skardžių. Jis kartu su K. Boruta ruošėsi išleisti literatūros ir kultūros žurnalą, ir vardą pasiūlė visai nelauktą – „Šeškinė“. Turizmo draugijos Vilniaus skyriui B. Sruoga patarė turizmo namus įrengti ne miesto viduryje, o Jeruzalės priemiesčio šlaituose ar Šeškinėje: „ … Vilnius – brangakmenis, šviečia iš visur …“ [2, 14].
Susižavėjimą Vilniumi rašytojas vėliau išreiškė eilėmis. Vilniaus įkūrimo legendą atpasakoja B. Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“ (1938). Meilę Vilniui dramoje „Milžino paunksmė“ autorius atskleidžia Jogailos lūpomis: „Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip… / Čia viskas miela širdžiai. Man čionai / Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys… / Neries bangų švelnioji pyniava…“. Vilniaus grožis apdainuojamas ir dramoje „Apyaušrio dalia“ Dalios monologu: „O Vilniaus bokštai – kaip stebuklas šventas… / Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj! / Lengvučiai, balzgani, perregimi …“ [14].

Kai 1940 m. iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą buvo perkeltas Humanitarinių mokslų fakultetas, Vilniuje įsikūrė ir B. Sruoga. Buvo paskirtas naujai įsikūrusios teatrologijos katedros vedėju. Dirbo B. Sruoga ir už universiteto ribų. Dramos teatro Vilniuje atidarymui jis, pritaikydamas liaudies dainų motyvus, parašė kantatą „Lietuvos keliu“. Vokiečių okupaciją B. Sruoga sutiko be jokių iliuzijų. Dar 1934 m. Jurgio Plieninio slapyvardžiu išleido politinį pamfletą „Vokiškasis siaubas“. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940–1941 m. parodytą palankumą Tarybų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. Vėliau ilgą laiką B. Sruogą grasinta atleisti iš universiteto. Jam buvo inkriminuojami rusų literatūros dėstymas, literatūrinė veikla 1940–1941 m., daugiausiai kantata „Lietuvos keliu“ ir Maskvos dekadai skirti kūriniai. O ir pats rašytojas gana atvirai išsakydavo savo nuomonę prieš hitlerinius okupantus. 1943 m. pavasarį naciai uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, mokytojų seminarijas ir suėmė 46 „priešiškai nusiteikusius“ inteligentus – pedagogus, karininkus, tarnautojus. Į juodąjį sąrašą pateko ir Vilniaus universiteto profesorius B. Sruoga. 1943–1945 m. buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Į Lietuvą, į Vilnių, rašytojas grįžo 1945 m. Vėl dėstė Vilniaus universitete: skaitė rusų literatūros istorijos kursą, ėjo rusų literatūros katedros vedėjo pareigas [8].
Mirė B. Sruoga 1947 m. spalio 16 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinių vakarinėje dalyje. Antkapinis paminklas sukurtas 1952 m. (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Simonas Ramunis). Antkapį sudaro pilko granito bordiūras, juosiantis želdinių vietą, ir ant 0,11 m aukščio postamento stovintis paminklas – stela. Stela laiptuoto silueto, į viršų platėjanti, iš abiejų šonų sklembtu viršumi ir iškirstais kampais. Pagrindą ties postamentu pabrėžia ornamentinė reljefinė juosta. Šlifuotame stelos paviršiuje gerai išryškėja pagal vertikaliąją ašį sukomponuoti paminklo elementai: apskrito medalio pavidalo bronzinis B. Sruogos profilinis portretas, įrašas: „Balys Sruoga 1896–1947“. Kompozicijai laisvumo teikia įstrižas B. Sruogos parašo įrašas [5].

Balys Sruoga – poetas simbolistas, transformavęs klasikinę lietuvių lyrikos tradiciją. Literatūrinę kūrybą pradėjo poezija. Išleido eilėraščių rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923). Parašė poemas „Deivė iš ežero“ (1919), „Miestas“ (1922), eilėraščių ciklą „Alpės“ (1930), kantatą „Lietuvos keliu“ (1940), meilės eilėraščių ciklą „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (1946).
Reikšmingiausia kūrybos dalis – istorinės dramos: „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Apyaušrio dalia“ (1940-1941), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Radvila Perkūnas“ (1935), „Algirdas Izborske“ (1938), „Barbora Radvilaitė“ (išspausdinta 1957). Istorinėse dramose vaizduojamos kovos dėl Lietuvos valstybingumo, humanistiniu filosofiniu požiūriu gvildenamos asmenybės ir tautos likimo sąsajos, poetizuojama liaudis, jos etinės tradicijos, laisvės siekimas. Poetiškumas ir sceniškumas, ryškūs konfliktai būdingi dramoms „Aitvaras teisėjas“ (1935), „Pavasario giesmė“ (1944), koncentracijos stovyklos įspūdžiais pagrįstai pjesei „Pajūrio kurortas“ (1947).
Beletrizuotų koncentracijos stovyklos atsiminimų knygoje „Dievų miškas“ (parašytoje 1945, bet sovietų valdžios uždraustoje ir išspausdintoje 1957 m.) atskleista hitlerinė žmonių naikinimo ir dehumanizavimo sistema.
B. Sruoga žinomas ne tik kaip poetas ir dramaturgas, bet ir teatrologas, literatūrologas, folkloristas, vertėjas [9].

Samulionis, Algis. Balio Sruogos raštų bibliografija. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Samulionis, Algis. Balio Sruogos raštų bibliografija. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Sruogaitė, Dalia. Atminties archeologija: [atsiminimai]. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Apie B. Sruogos gyvenimą ir kūrybą yra parašytos monografijos: literatūrologo Algio Samulionio „Balys Sruoga“ [8], lituanistės Violetos Tapinienės „Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba“ [13]. Išleistos kelios atsiminimų apie rašytoją knygos: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai“ [10], „Balys Didysis: atsiminimai apie Balį Sruogą“ [1], režisierės, visuomenės veikėjos Dalios Sruogaitės „Atsiminimų archeologija“ [11]. Apie B. Sruogą rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), rašytojo Roko Subačiaus knygoje „Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai“ [12], poeto, publicisto, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [14], literatūrologės Petronėlės Česnulevičiūtės knygoje „Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti“ [4], istoriko, inžinieriaus Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011), poeto Salio Šemerio atsiminimuose „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997).

1992 m. lapkričio 24 d. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta paminklinė lenta Baliui Sruogai ir dar dviems čia gyvenusiems lietuvių rašytojams (skulpt. Antanas Žukauskas). Lentoje iškaltas rašytojo profilinis portretas ir įrašas: „1940–1945 / Balys Sruoga / Štuthofo kalinys / 1943–1945“ [6, 15].

B. Sruogos pavardė 2009 m. įrašyta 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžinusioje Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“.

Vilniuje, Antakalnio seniūnijoje, Balio Sruogos vardu yra pavadinta gatvė [3].

1970 m. išleista B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo Algio Samulionio (1936–1994) sudaryta „Balio Sruogos raštų bibliografija“ [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balys Didysis: atsiminimai apie Balį Sruogą. – Vilnius, 1997. – 456, [1] p.
2. Cicėnas, Jeronimas. B. Sruoga Vilniuje // Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai. – 2-asis leid. – Vilnius, 1996. – P. 343.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 80, 113, 289-290, 322.
4. Česnulevičiūtė, Petronėlė. Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti. – Vilnius, 2012. – 255, [1] p.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 414.
6. Rašytojų atminimui: [taip pat apie paminklinės lentos atidengimą B. Sruogai. Žinutė]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1992, lapkr. 28, p. 3.
7. Samulionis, Algis. Balio Sruogos raštų bibliografija. – Vilnius, 1970. – 231 p. – B. Sruogos slapyvardžių sąrašas: p. 208-217. 
8. Samulionis, Algis. Balys Sruoga. – Vilnius, 1986. – 426, [3] p., [9] iliustr. lap.
9. Sruoga Balys: [biografija]. – Portr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1983. – T. 10, p. 360-361.
10. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai. – 2-as leid. – Vilnius, 1996. – 425, [6] p., [16] iliustr., portr.
11. Sruogaitė, Dalia. Atminties archeologija: [atsiminimai]. – Vilnius, 2012. – 231, [1] p., [18] iliustr.

12. Subačius, Rokas. Perėjęs Dievų mišką: [Balys Sruoga] // Subačius, Rokas. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 2007. – P. 163-179.
13. Tapinienė, Violeta. Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba. – Vilnius, [2001]. – 112 p.: iliustr.
14. Venclova, Tomas. Sruoga Balys. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 307-308. 
15. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2020 [žiūrėta 2020-11-11]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2020

Dalintis straipsniu: