Eugenija Šimkūnaitė

Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda: autobiografija, iš rašytinio palikimo, atsiminimai, laiškai, vaizdai. – Vilnius, 2020. Knygos viršelis

Eugenija Šimkūnaitė gimė Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske vaistininko Prano Šimkūno šeimoje. 1922 m. Šimkūnai kartu su kitais pabėgėliais grįžo į Lietuvą, kur gimtuosiuose Tauragnuose Eugenijos Šimkūnaitės tėvas atidarė vaistinę. 1927–1930 m. lankė Tauragnų pradinę mokyklą, 1937–1937 m. – Utenos valstybinę gimnaziją. E. Šimkūnaitė pasirinko tėvo profesiją. 1941 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo farmacininkės specialybę [1, 5, 6]. 1941–1942 m. dirbo Kauno, Tauragnų vaistinėse. 1942–1949 m., 1950–1955 m., 1957–1996 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1949–1950 m. dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe. 1955–1957 m. dirbo Kazachstane Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties Aris direktore. 1968 m. E. Šimkūnaitei suteikiama aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva įsteigiamas Lazdijų rajone Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinių augalų auginimui ir tyrimui. E. Šimkūnaitė buvo Lietuvos Farmacijos sąjungos Garbės narė, bendradarbiavo žurnale „Lietuvos farmacijos žinios“, pasisakydavo Farmacijos sąjungos suvažiavimuose. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba po nostrifikacijos provizorei E. Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį lapsnį [6, 7]. E. Šimkūnaitė mirė 1996 m. Vilniuje, palaidota Tauragnuose, šalia tėvų [1].

Visą gyvenimą E. Šimkūnaitė tyrė vaistinguosius augalus, nagrinėjo liaudies medicinos ir etnografijos klausimus. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų [6, 7].
E. Šimkūnaitė su kitais mokslininkais sudarė žemėlapį „Užliejamos Nemuno pievos“ (1950). Parašė knygas „Vaistažolės“ (su J. Urbiene, 1971), „Indraja – Saulės duktė“ (1999), „Gyvenimo receptai“ [4], „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“ (2003), „Gyvenimas be tablečių“ (2005), „Sveiko gyvenimo receptai“ (2007, 2010) [5].

Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

2020 m. minint mokslininkės 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus E. Šimkūnaitės atminimo metais. Jubiliejinias metais Vilniuje išleista žurnalisto, literatūrologo Stasio Lipskio parengta knyga „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“ [6]. Leidinyje spausdinami E. Šimkūnaitės autobiografijos fragmentai, Vilniuje esančio memorialinio muziejaus fonduose saugomi mokslininkės laiškai, įdomesni straipsniai medicinos ir gyvensenos klausimais. Atsiminimus apie profesorę pasakoja akademikai, profesoriai, kultūros ir meno žmonės. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo archyvų. Lietuvos medicinos biblioteka išleido prieš tai šioje bibliotekoje veikusios parodos katalogą „Ekslibrisai Eugenijai Šimkūnaitei“ (Vilnius, 2021) Yra jo prieiga per internetą (žr. adresu). Katalogą sudarė Regina Vaišvilienė. Į jį sudėti 58 ekslibrisai, kuriuos sukūrė 16 Lietuvos dailininkų.
2006 m. Vilniuje išleista knyga apie E. Šimkūnaitę „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…“ [1]. Pirmoje knygos dalyje išspausdinti daktarės autobiografiniai pasakojimai, prakalbos ir interviu. Antrojoje knygos dalyje – žymių Lietuvos mokslininkų, medikų, menininkų, kitų profesijų žmonių atsiminimai apie susitikimus su E. Šimkūnaite. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, Tauragnų E. Šimkūnaitės vardo mokyklos archyvų.
Apie vaistininkę rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (Vilnius, 2009), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], leidiniuose „Lazdynai – mūsų namai“ (Vilnius, 2010), „Tauragnai“ (Vilnius, 2005), Petro Panavo knygoje „Įkvėpimo auka: vieno gyvenimo fragmentai“ (Vilnius, 2010), Aldonos Kairienės knygoje „Aleksote paliktos pėdos“ (Kaunas, 2009).
2009 m. sukurta Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo internetinė svetainė [7].
2020 m. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai parengė žymios farmacininkės 100-ajam jubiliejui skirtą virtualią parodą „Žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996)“ (žr. adresu).

Vilniuje su nedidelėmis pertraukomis E. Šimkūnaitė gyveno nuo 1942 m. iki pat mirties. 1942–1945 m. dirbo Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1945–1947 m. – Vilniaus I-osios tarybinės ligoninės vaistinės vedėja. 1947–1949 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyr. inspektorė, vėliau paruošų sk. vedėja. 1950–1955 m. Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė mokslinį darbą, tyrė vaistinių augalų augimvietes. 1957 m. grįžusi iš Kazachstano į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m., įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke. 1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“ [1, 6, 7].

1999 m. Vilniuje (Erfurto g. 4, Lazdynų seniūnija) buvo atidarytas Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas muziejus. Šį butą mokslininkė testamentu paliko savo bendradarbiams – Lietuvos farmacininkų sąjungos Vilniaus skyriui. Čia eksponuojamos knygos, įvairūs apdovanojimai, nuotraukos, primenančios jos gyvenimą, vertingiausi paveikslai bei simbolinė „vyriausiosios Lietuvos žiniuonės“ šluota. Stovi ir darbo stalas, ant kurio Eugenija Šimkūnaitė dirbo rašomąja mašinėle, greta – parankinės darbo knygos [1, 2].

2013 m. rugpjūčio 9 d. Vilniuje, Kairėnuose (Antakalnio seniūnija), Vilniaus universiteto botanikos sode atidengtas E. Šimkūnaitei skirtas paminklinis suoliukas [7].

2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, Erfurto g. 1 skvere (Lazdynų seniūnija), atidengtas vaistininkei skirtas paminklinis akmuo (skulpt. Jonas Gencevičius). Akmenyje iškalti lietuviški ornamentai ir E. Šimkūnaitės pamėgtos maldos žodžiai: „Saule motule, dangun eidama neaplenk žemės mūsų“ [7].

1997 m. buvo įsteigtas Eugenijos Šimkūnaitės fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje [1, 2, 7].

Eugenijos Šimkūnaitės vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Lazdynų mikrorajone [1]. 2006 m. Lazdynuose buvo įrengta gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės vardu pavadinta sveikatingumo trasa, kuri driekiasi apie 10 km aplink visą seniūniją, kerta Pasakų parką [8].

Eugenija Šimkūnaitė: bibliografijos rodyklė, 1948–2021. – Vilnius, 2022. – 238, [1] p.: iliustr., portr.

Eugenija Šimkūnaitė: bibliografijos rodyklė, 1948–2021. – Vilnius, 2022. – 238, [1] p.: iliustr., portr.

2022 m. išleista Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų Eglės Akstinaitės-Veličkienės, Ritos Kivilšienės ir Jūratės Zvėgienės sudaryta „Eugenija Šimkūnaitė: bibliografijos rodyklė, 1948–2021“ [3]. Bibliografija parengta Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo užsakymu Eugenijos Šimkūnaitės gimimo 100-mečio sukakties proga. Bibliografijos rodyklė sudaryta fondo puslapyje skelbto sąrašu pagrindu, taip pat – peržiūrėjus spausdintus bibliografinius šaltinius, elektroninius bibliotekų katalogus, de visu peržiūrint leidinius. Pirmoje dalyje suregistruotos 1948–1996 m. E. Šimkūnaitės publikacijos ir po žolininkės mirties, 1997–2021 m. paskelbtos publikacijos. Antroje bibliografijos dalyje aprašyti E. Šimkūnaitės mašinraščiai, nurodant jų saugojimo vietą. Trečioji bibliografijos dalis skirta literatūrai apie E. Šimkūnaitę. Sudarytos dalykų ir asmenvardžių pagalbinės rodyklės.

Literatūra ir šaltiniai

1. Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. − 375, [1] p. : iliustr.
2. Rulinskas, Liudvikas. Kviečiame į daktarės Eugenijos Šimkūnaitės memorialinį muziejų. − Iliustr. // Sveikata. – 2001, Nr. 11, p. 37–38.
3. Eugenija Šimkūnaitė: bibliografijos rodyklė, 1948–2021. – Vilnius, 2022. – 238, [1] p.: iliustr., portr.
4. Šimkūnaitė, Eugenija. Gyvenimo receptai: iš žiniuonės palikimo. − Vilnius, 2001. − 492, [2] p. − Bibliogr.: p. 484–487.
5. Šimkūnaitė, Eugenija. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 190; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/eugenija-simkunaite/>.
6. Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda: autobiografija, iš rašytinio palikimo, atsiminimai, laiškai, vaizdai. – Vilnius, 2020. – 207, [1] p., [8] iliustr.
7. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2022-10-17]. Prieiga per internetą: <http://www.simkunaites-fondas.lt/>.
8. Vitkauskaitė, Viktorija. Bus nutiesta sveikatingumo trasa: [apie numatomą E. Šimkūnaitės vardu pavadinti sveikatingumo trasą Lazdynų seniūnijoje]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, geg. 4, priedas „Sostinė“, p. 4.

Parengė: Daiva Kiminaitė, Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2009; 2022

Dalintis straipsniu: