Kairėnai – Antakalnio seniūnijos dalis, į rytus nuo Dvarčionių, 10 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus centro.

Kairėnai, kaip aiškina kalbininkas Jonas Jurkštas, – vienas seniausių, jau nuo XVI a. žinomų vietovardžių, aiškiai lietuviškos kilmės. Pagal semantiką tai yra asmenvardinis vietovardis, iš jo atsekamas Kairio asmenvardis [4].

Vilniaus universiteto botanikos sodas. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Apie Kairėnus rašoma kraštotyros leidiniuose, pvz., Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [7]. Plačiausiai apie Kairėnų istoriją rašoma Vilnijos istoriko Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje lenkų kalba „Historie z okolic Wilna“. Čia pateikiama ir archyvinių dokumentų apžvalga [20]. Kairėnų dvaras aprašytas žinyne „Lietuvos dvarai ir pilys“ [6],  o taip pat dvarų žinovės Ingridos Semaškaitės knygose, pvz., „Atgimę dvarai” [16]. Menotyrininkė Nijolė Lukšionytė yra paskelbusi publikaciją apie dvaro pastatus bei parką [10]. Vilniaus universiteto išleistame informaciniame leidinyje „Vilniaus universiteto Botanikos sodas = Vilnius University Botanical Garden“ išsamiai aprašytas Kairėnų botanikos sodas, pateikta Kairėnų dvaro istorija [17]. Įdomus yra muziejininkės Jūratės Gudaitės straipsnis apie Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą, minimi dvare lankęsi žymūs asmenys, apžvelgiama išlikusi epistolinė medžiaga [2]. Spalvingoje rašytojos ir dailininkės Gabrielės Giunterytės Puzinienės (Gabriela Puzynina) prisiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ [15] atsiveria XIX a. gyvenimo Kairėnų dvare panorama, atsiskleidžia dvaro šeimininkės Daratos Lopacinskienės portretas, aprašomi ten lankęsi svečiai.

Kairėnus yra tyrinėję archeologai, istorikai. Rasti žalvario papuošalai ir ginklai liudija, kad žmonių čia gyventa jau IV–VI a. Rastas ir IV–V a. kapinynas. Taip pat yra aptikta buvusios renesansinės rezidencijos fragmentų, herbinių koklių [7, 8]. Tyrinėta ir dvarvietė [14].
Seniausias šiuos laikus pasiekęs dokumentas apie Kairėnus yra 1545 m. Žygimanto Senojo privilegija, kuria Kairėnuose suteikiamos trys tarnybos Jarmalai. Pirmaisiais Kairėnų mūrinių renesanso stiliaus rezidencinių pastatų statytojais laikomi Isaikovskiai, valdę dvaro sodybą 1596–1689 m. [6, 9, 10]. Kairėnų dvarą valdė garsios didikų šeimos – Kiškos, Sapiegos, Tyzenhauzai, Tiškevičiai, Lopacinskiai bei kiti. 1759 m. Kairėnus nusipirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Jonas Dominykas Lopacinskis. Iki pat 1870 m. dvaras buvo Lopacinskių priemiesčio rezidencija. Kairėnuose ilgą laiką prie Viršupio upelio veikė keli vandens malūnai, kurie tiekė miltus Vilniaus gyventojams. Nuo XVII a. dirbo popieriaus fabrikas. Fabrike gaminamame popieriuje buvo vandeninis ženklas – inkaras su širdimi ir raidės KOI RANI. Vietoje popieriaus apie 1870 m. pradėjo veikti vinių fabrikas [5, 7, 16]. XVIII a. pab. – XIX a. pr. kilus gaisrui sudegė daug pastatų. Lopacinskiai pastatydino naują vienaukščių medinių rūmų kompleksą, įrengė sudėtingą tvenkinių sistemą, perplanavo parką. XIX a. pirmoje pusėje, kai dvarą valdė grafai Darata ir Juozapas Lopacinskiai, šiame dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru: veikė orkestras ir teatras, lankėsi menininkai, vyko ir politinės diskusijos. Dvaro inventoriaus sąraše (1846 m.) suregistruoti muzikos instrumentai, kuriais grojo orkestras. Buvo dvare ir biblioteka, kurioje, sprendžiant pagal išlikusį 1863–1880 m. katalogą, buvo 6466 įvairių autorių knygos. Pas Lopacinskius viešėdavo to meto įžymybės, Vilniaus universiteto elitas [2, 7, 15]. Po 1857 m., mirus grafienei, dvaro kultūrinis gyvenimas nunyko. Lopacinskių palikuonis Ignotas už dalyvavimą 1863 m. sukilime neteko dvaro. 1870 m. Kairėnų dvaras atiteko Juozapui Tiškevičiui. XIX a. pab. dvare buvo imtasi plėsti ūkį. Apie 1899 m. iš Tiškevičių Kairėnus nusipirko pirkliai Nikolajus ir Fiodoras Stolypinai, o iš jų dvarą nupirko valstybė [9].
Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro ansamblis smarkiai nukentėjo: nugriauti mediniai rūmai, oficinos, pavėsinė, apleistas parkas ir ūkiniai pastatai. Čia veikė mokykla [5, 8, 9]. Nuo 1933 m. Kairėnų dvaras pritaikytas psichoneurologinei ligoninei. Kairėnų koplyčia, kaip Petro ir Povilo bažnyčios filialas, veikė iki 1945 m. (nugriauta 1982 m.) [3, 5].

1974 m. ligoninė iš Kairėnų buvo iškelta, o dvaras ir parkas perduoti Vilniaus universiteto Botanikos sodui. Pirmieji medeliai pasodinti 1975 m., tačiau prireikė dar apie trijų dešimčių metų, kad kolekciją sudarytų 9 tūkst. vardų augalų. Dabar tai pati gausiausia kolekcija Lietuvoje. Kairėnų botanikos sodas XX a. pab. buvo pertvarkytas. Jo projektą rengė Paminklų restauravimo projektavimo institutas (1989; vyr. architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė). Buvo rekonstruojami seni tvenkiniai, įrengiami nauji, tiesiami keliai, remontuojami pastatai, iškeliami gyventojai. Kairėnų botanikos sode iki mūsų dienų išliko angliško stiliaus  parkas, dvaro kompleksas su ūkiniais pastatais: vandens malūnu, ledaine, kluonu, kumetynu, arklidėmis VU botanikos sode (199 ha) rengiamos ekskursijos, vyksta edukaciniai, pramoginiai renginiai [17, 18, 19].

Į vakarus nuo gyvenvietės yra Kairėnų ežeras. Čia prasideda ir į Nerį įteka Kairėnės upelis – kairysis Neries upės intakas. Didesnė upelio tėkmės dalis prateka smėlėtais pušynais. Upės ilgis 5,3 km. Kairėnės baseinas unikalus keliais požiūriais: geomorfologiniu, hidrologiniu, biologiniu.

Pastatytas paminklas – stogastulpis geografui prof. Česlovui Kudabai [1]. 
Pastatyti atminimo suoleliai [12] Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelniusiems žmonėms: 
inžinieriui hidrologui Antanui Barisui, 
geografui  Alfonsui Basalykui, 
rašytojui Kaziui Borutai,
provizorei Eugenijai Šimkūnaitei.

Kairėnuose įsteigtos vienos pirmųjų Lietuvoje privačios kapinės. Šiose kapinėse palaidota ilgametė (1974-1995) Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Liuda Pagirienė (1938–2005). Skulptorius Vaclovas Krutinis sukūrė čia kelis antkapinius paminklus („Angelas“, „Koplyčia“) [11, 13].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baronienė, Nijolė. Įamžintas profesoriaus [Česlovo Kudabos] atminimas // Respublika. – 2004, liep. 27, priedas „Pastogė“, p. 2.
2. Gudaitė, Jūratė. XIX a. pirmosios pusės Kairėnų dvaro kultūrinis gyvenimas. – Santr. angl. –Bibliogr.: 9 pavad. // Liaudies kultūra. – 2004, Nr. 6, p.55-58.
3. Januškevičius, Laimutis. Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004, p. 184-187.
4. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 11, 38.
5. Kairėnai. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, [2009]. – T. 2, p. 206-208.
6. Kairėnų dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai ir pilys. – Kaunas, [2015]. – P. 134-137.
7. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – 2-oji (fotogr.) laida. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 142-143.
8. Labanauskas, Kęstutis ir kt. Kairėnai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2, p. 174.
9. Lietuvos paveldas – dvarai: Kairėnų dvaras. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-21] Prieiga per internetą: <http://www.archyvai.lt/exhibitions/dvarai/kairenai.htm>.
10. Lukšionytė, Nijolė. Kairėnų dvaro pastatai ir parkas. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – P. 261-263.
11. Nauji dailės kūriniai viešosiose erdvėse // Dailė = Art. – 2007, Nr. 2, p. 16-30.
12. Petraitienė, Zigrita. Atminimo suoleliai: [Kairėnų botanikos sode] / Zigrita Petraitienė, Valentinas Padriezas. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2005, Nr. 11, p. 42-43.
13. Pilkauskas, Regimantas. Kairėnų kapinių Vilniuje projektas / Pilkauskas, Regimantas, Žickis, Alvydas. – Brėž., nuotr. // Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai. – Vilnius, 2007. – P. 76-77.
14. Poška, Tauras. Kairėnų dvaro sodyba // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. 2006. – Vilnius, 2007, p. 210.
15. Puzynina, Gabriela. Puzynina, Gabriela. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose : 1815-1843 metų dienoraštis / Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. – Vilnius, 2005. – 351, [1] p.: iliustr.
16. Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, [2012], p.235-237.
17. Vilniaus universiteto Botanikos sodas = Vilnius University Botanical Garden : informacinis leidinys apie Vilniaus universiteto Botanikos sodą: dabartis, praeitis, vadovas besidomintiems. – Vilnius, 2008, p. 36-73.
18. Vilniaus universiteto botanikos sodas: istorija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-21]. Prieiga per internetą: <http://www.botanikos-sodas.vu.lt/apie-mus/istorija>.
19. Vilniaus universiteto botanikos sodo dabartis ir perspektyvos, konferencija (2003, Vilnius). 2003 m. vasario 13 d. konferencijos pranešimai. – Vilnius, 2003. – 70 p.: iliustr.
20. Gajewski, Mirosław. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007, p. 62-73.

Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016