Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 568

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc)

Gyvenimo datos:1870 11 27 - 1936 10 30
Gimimo vieta:Bohdanovas (Baltarusija)
Veikla:Vilniaus lenkų dailininkas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas, Senamiesčio seniūnija / Senamiestis)
Ferdinandas Ruščicas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006, p. 177.

Ferdinandas Ruščicas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006, p. 177.

1882–1890 m. mokėsi klasikinėje Minsko gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Studijavo Peterburgo universiteto teisės fakultete, 1892–1897 m. mokėsi Peterburgo dailės akademijoje. 1898–1904 m. sukūrė savo žymiausius paveikslus. 1903 m. dailininko pastangomis buvo surengta lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ paroda Vilniuje, Bernardinų sodo paviljone, kur pristatyti lenkų modernizmo atstovai [2, 16]. 1904–1907 m. dėstė Varšuvos meno mokykloje. Jo studentu buvo M. K. Čiurlionis, su kuriuo F. Ruščicas bendravo ir toliau, jau gyvendamas Vilniuje. Per M. K. Čiurlionio laidotuves Vilniuje jis pasakė atsisveikinimo kalbą. 1907–1908 m. F. Ruščicas vadovavo Krokuvos dailės akademijos peizažo katedrai [2, 8, 9]. 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metais, dailininkas trejiems metams pasitraukė į Bohdanovą. 1919 m. vėl grįžo į Vilnių. Vilniaus universitete (tuo metu Stepono Batoro) įkūrė dailės fakultetą. Iki 1932 m. buvo fakulteto dekanas, prodekanas, senato narys. 1932 m. sunkiai susirgęs F. Ruščicas persikėlė gyventi į gimtąjį Bohdanovą ir tik kartais atvykdavo į Vilnių. 1936 m. mirė Bohdanove ir čia buvo palaidotas [8, 9, 16].

F. Ruščicas garsus peizažais ir simboliniais paveikslais. Jo kūryboje vyrauja realizmas, juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka.
Vilniaus krašto gamta, architektūra buvo nuolatiniai F. Ruščico meninės kūrybos motyvai. Jis ne kartą piešė siauras Vilniaus miesto gatveles, pastatų fragmentus. Minėtini paveikslai „Nuo Vilnios krantų“, „Skapo skersgatvis Vilniuje“, „Skersgatvis Vilniuje“, „Vakaras (Vilnia)“, „Vilniaus bažnyčios“ ir kt. [1, 7].
F. Ruščicas gyveno ir dirbo Vilniuje beveik tris dešimtmečius [7]. 1908–1915 m. menininkas gyveno Užupio g. 26 (dabar Senamiesčio seniūnija), mediniame name, iš kurio atsiveria graži Vilniaus panorama su bažnyčiomis, varpinių bokštais, Vilnelės vingiu ir Sereikiškių parku [5, 11].  Dailininkui, kaip grožio šalininkui, buvo svarbi kiekviena buities smulkmena. Jo namų interjere vyravo subtilus spalvų koloritas, kurio fone derėjo Vilniaus verbų kolekcija [5]. Išlikę Jano Bulhako darytų nuotraukų F. Ruščico bute Užupyje [13]. 1919–1922 m. dailininkas gyveno nedideliame bute Universiteto g. 7 [13, p. 251]. 1923–1934 m. F. Ruščicas gyveno name Pilies g. 22 (Senamiesčio seniūnija), tame pačiame bute, kur kažkada gyveno poetas Julijus Slovackis [6, 11, 13]. Dailininko iniciatyva prie namo 1927 m. buvo atidengta paminklinė lenta poetui.
F. Ruščicas atsikėlė į Vilnių „ne tam, kad jame gyventų, o kad jam tarnautų“, – rašė atsiminimuose jo draugas, fotografas Janas Bulhakas.
Dailininkas aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto kultūriniame gyvenime. Buvo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju. Viena svarbiausių jo meninės veiklos sričių Vilniuje tapo knygos meno atnaujinimas. Visa, ką jis leido, iliustravo buvo susiję su Vilniumi. 1910 m. išleido Vilniaus poeto J. Slovackio minčių rinktinę „Immortele Słowackiego“, apipavidalino vilniečių literatų grupės almanachą  „Źόrawce“ („Gervės“) [5, 7].
1910–1911 m. kartu su literatu Vaclovu Studnickiu leido meninį žurnalą „Tygodnik Wilenski“. Kiekvienas žurnalo numeris buvo skirtas vienai su Vilniumi, jo istorija ar kultūra susijusiai temai [2, 5]. Tekstus iliustravo meninėmis nuotraukomis.
1912 m. F. Ruščico pastangomis buvo pradėtas kaupti Vilniaus miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. F. Ruščicas apipavidalino albumą „Wilno z przed stu lat w akwarelach Franciszka Smuglewicza“, kur buvo reprodukuotas Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje pieštas ir įamžintas Vilniaus miesto ir jo architektūros vaizdų ciklas (pilių panorama, valdovų rūmai, miesto vartai, gynybinė siena). F. Ruščico rūpesčiu piešiniai buvo išleisti atskiru albumu. Šis originalus dokumentas, kuriame perteikta aiški architektūrinė pastatų struktūra, tikslios proporcijos padeda dirbti ir šių dienų tyrinėtojams, siekiantiems atkurti autentiškus miesto istorijos vaizdus [2].

Ruszczyc, Ferdynand. Dziennik. – Cz. 2: W Wilnie, 1919-1932. – Warszawa, 1996. Knygos viršelis

Ruszczyc, Ferdynand. Dziennik. – Cz. 2: W Wilnie, 1919–1932. – Warszawa, 1996. Knygos viršelis

1919 m. Vilniaus universitete F. Ruščicas įkūrė dailės fakultetą. Studijų programą apibūdina paties dailininko žodžiai: „noriu suburti jaunus dailininkus, kurie jaustų Vilniaus grožį ir degtų noru pirmiausia palaikyti tai, kas dar liko, bei toliau spinduliuotų dailę iš to paties židinio“ [3]. Dirbdamas Vilniaus universitete, rūpinosi studentų meninės kultūros puoselėjimu, organizavo įvairius universiteto renginius, kūrė universiteto regalijas, kurios yra saugomos Vilniaus universiteto Mokslo muziejuje. Rūpinosi universiteto pastatų atnaujinimu, pasiūlė universiteto kiemo vardus (Skargos, Počobuto, Sarbievijaus), kurie vartojami ir šiandien [2a, 8, 9].
Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės: 1922 m. pažymint šv. Kazimiero 400-ąsias kanonizacijos metines, F. Ruščicas suprojektavo sarkofagą, kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos. 1927 m. dalyvavo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo komiteto veikloje, sukūrė paveikslui ištaigingus neštuvus, iliuminavo ir papuošė miestą; 1931 m. dalyvavo atidengiant Karališkuosius karstus Vilniaus katedros požemiuose, sukūrė karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikų piešinius [1, 8, 16].

Apie F. Ruščico gyvenimą ir veiklą Vilniuje pasakoja dailininko dienoraštis „Dziennik“, išleistas Varšuvoje. Pirmoji dalis „Ku Wilnu, 1894–1919“ [14], antroji – „W Wilnie, 1919–1932“ [15].

„Vilnius! Vilnius vienintelis, skurdus, sulaukėjęs, o vis dėlto aukštesnis už kitus miestus, aukštesnis savo skausmo gilumu, aukštesnis gausybe paslėptų, nepaliestų lietuviškai-lenkiško charakterio turtų
“, – rašė dailininkas dienoraštyje 1908 m. [5; 14, p. 209].

Ferdynand Ruszczyc: życie i dzieło: księga zbiorowa. – Wilno, 1939. Knygos viršelis

1939 m. Vilniuje išleistas puošnus, paauksuotu viršutiniu kraštu, gausiai iliustruotas straipsnių rinkinys „Ferdynand Ruszczyc: życie i dzieło“, kuriame plačiai atskleista dailininko biografija, taip pat gyvenimas Vilniuje, aptarta kūryba, meninė veikla, pateikta atsiminimų [13]. Leidinyje tarp kitų yra skyriai apie dailininko ryšius su Vilniumi: „Ruszczyc wsród młodzieży uniwersyteckiej Wilna“ (Ignacy Widacki), „Opieka Ruszczyca nad Kołem Artystycznym młodzieży W Wilnie“ (Wanda Dobaszewsk). Knygoje yra šio leidinio redaktoriaus J. Bulhako sudarytas dailininko tapybos, grafikos darbų, iliustracijų, plakatų, medalių ir kt. sąrašas. Leidinyje taip pat pateikta bibliografija, apimanti dalį knygų ir straipsnių, išleistų iki 1939 m. Knygos viršelį sukūrė tuometinio Vilniaus universiteto Dailės fakulteto prof. Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen).

Ferdinandas Ruščicas: 1870-1936 gyvenimas ir kūryba: parodos katalogas. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Ferdinandas Ruščicas: 1870-1936 gyvenimas ir kūryba: parodos katalogas. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Apie F. Ruščico meninę veiklą Vilniuje yra parašyta Algės Andriulytės disertacija „Ferdinando Ruščico meninė veikla Vilniuje: modernumo ir tradicijos dialogas“. Dailėtyrininkės Jolitos Mulevičiūtės knygoje „Besotis žvilgsnis“ (Vilnius, 2012) rašoma apie dailininko peizažus. Fotografas Jan Bulhakas atsiminimų knygoje „Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu“ (Vilnius, 2014) pateikia daug Vilniaus miestui nusipelniusio dailininko portretą, aprašo susitikimus, bendravimą su F. Ruščicu.

2002 m. Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta tarptautinė F. Ruščico gyvenimo ir kūrybos paroda. Parodoje eksponuotas F. Ruščico dailės palikimas iš Lenkijos dailės muziejų, dalį jo parinko Lietuvos dailės muziejus iš savo fondų, paskolino Vilniaus universiteto Mokslo muziejus. Buvo išleistas labai išsamus šios parodos katalogas „Ferdinandas  Ruščicas, 1870–1936: gyvenimas ir kūryba“ [7].

1999 m. birželio 11 d. Vilniuje, prie namo Pilies g. 22 (Senamiečio seniūnija), kur F. Ruščicas gyveno 1923–1934 m., buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romualdas Kvintas) [10, 12, 17].
Rudaminoje (Vilniaus r.) Ferdinando Ruščico vardu pavadinta vidurinė mokykla (nuo 2007 m. – gimnazija) [4].

 Literatūra ir šaltiniai

1. Andriulytė, Algė. Peterburgo ir Vilniaus kultūros sąsajos Ferdinando Ruščico kūryboje. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 21 pavad. // Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras. – Vilnius, 2003. – P. 77-83.
2. Andriulytė, Agnė. Gyvenimas ir kūryba // Ferdinandas Ruščicas, 1870-1936: Gyvenimas ir kūryba: parodos katalogas. – P. 5-11.
2a. Bulotaitė, Nijolė. „Vilnius – vertas gyvenimo…“: apie dailininką Ferdinandą Ruščicą [taip pat jo ryšį su Vilniumi]. – Iliustr. – Santr. angl. // Krantai. – 2018, Nr. 1, p. 26-29.
3. Giełdoń-Paszek, Aleksandra. Ferdinandas Ruščicas  – pedagogas ir Vilnijos peizažistas = Ferdynand Ruszczyc jako pedagog i pejzażysta Wileńszczyzny. –Iliustr. – Gretut. tekstas liet., lenk. – Bibliogr.: 8 pavad. // XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys. – Vilnius, 2004. – P. 73-87.
4. Gimnazijos globėjas. Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-05-02]. Prieiga per internetą:< http://www.ruscico.vilniausr.lm.lt/apie-gimnazija/globejas>.
5. Laučkaitė, Laima. Ferdynando Ruszczyco meninė veikla: tarp estetizmo ir patriotizmo. – Iliustr. // Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje. – Vilnius, [2002]. – P. 130-140.
6. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 202-203, 545.
7. Ruszczyc, Ferdynand. Ferdinandas Ruščicas, 1870-1936: gyvenimas ir kūryba: parodos katalogas. – Vilnius, 2002. – 63, [1] p.: iliustr. ; Prieiga per internetą: <http://old.ldm.lt/Naujausiosparodos/ruscico_katalogas.htm>.
8. Sakalauskas, Tomas. „Atsigręžiu į du XX a. pirmosios pusės didžiuosius Vilniaus kūrėjus…“: [apie F. Ruščicą ir J. Bulhaką]. – Iliustr. – Bibliogr.: 8 pavad. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006. – P. 174-189.
9. Venclova, Tomas. Ruszczyc Ferdynand (1870-1936). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – P. 254-255.
10. Žižiūnas, Algimantas . „Vilnius yra vertas gyvenimo“: [apie tarptautinį renginį „Ferdinando Ruščico sugrįžimas” ir memorialinės lentos atidengimą]. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 1999, liep. 1-21, p. 16.
11. Kudirko, Jadwiga. Ferdynand Ruszcyc…: „A kiedy mnie już nie będzie“. – Iliustr. // Kudirko, Jadwiga. Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości. – Wilno, 1997. – P.114-134.
12. Kvintas, Romualdas. Powrót Ferdynanda Ruszczyca: [rozmowa z autorem tablicy pamiątkowej R. Kvintasem] / rozmawiała Krystyna Marczyk  // Gazeta Wileńska. – 1999, 11 czerwca, p. 3.
13. Ferdynand Ruszczyc: życie i dzieło: księga zbiorowa. – Wilno, 1939. – 481 p.: iliustr.
14. Ruszczyc, Ferdynand. Dziennik. – Ku Wilnu, 1894–1919. – Warszawa, 1994. – 391 p.
15. Ruszczyc, Ferdynand. Dziennik. – Cz. 2: W Wilnie, 1919–1932. – Warszawa, 1996. – 687 p.
16. Ruszczyc, Edward. Ferdynand Ruszczyc – artista i organizator życia społeczno-kulturalnego w Wilnie: [apie F. Ruščico visuomeninę ir kultūrinę veiklą Vilniuje]. – Iliustr., portr. – Bibliogr.: 26 pavad. // Wilno – Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. – Białystok, 1992. – T. 1, p. 359-394.
17. Szostakowski, Józef. Wilno warte jest zycia: 11 czerwca na domu przy ul. Pilies 22 (Zamkowa) odsłonięta została tablica pamiątkowa poświęcona pamięci prof. Ferdynanda Ruszczyca. – Iliustr. // Znad Wilii. – 1999, 1-15 lipca, p. 8.

 Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2011; 2017

Susijusi informacija