Gražina Landsbergienė-Ručytė. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 11, p. 491.
1948 m. baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, dirbo Kauno konservatorijoje akompanuotoja. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje. 1949 m. buvo ištremta iš Lietuvos į Irkutsko sritį, Chužyno gyvenvietę. Tremtyje dirbo žvejų artelėje, kolūkyje, mokytojavo. 1950–1954 m. mokėsi Irkutsko muzikos mokykloje, 1954–1957 m. studijavo Sverdlovsko konservatorijoje. 1950–1954 m. Irkutsko muzikos mokyklos, 1954–1957 m. – Sverdlovsko konservatorijos akompanuotoja. 1959 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, prof. Balio Dvariono fortepijono klasę. 1958–1985 m. – Lietuvos operos ir baleto teatro akompanuotoja, 1962–1966 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 1989 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1999 m. – profesorė [3, 5, 7].
Visi, kuriems teko groti kartu su G. Landsbergiene-Ručyte ar dainuoti jai akoponuojant, itin vertina jos subtilų muzikos dvasios ir stiliaus pojūtį, nepriekaištingą pianistės techniką. Ji akompanavo pirmą kartą atliekant daugelį lietuvių kompozitorių vokalinių kūrinių. Profesorė koncertavo Lietuvoje, buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje. Įrašė 10 plokštelių [3, 5, 7]. Inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (su rež. A. Marcinkevičiūte, 2013 m.) [6].
Nuo 1991 m. G. Landsbergienė-Ručytė yra Vytauto Landsbergio fondo pirmininkė. Svarbiausios šio fondo nuostatos – parama ligotiems, neįgaliems vaikams, turintiems judėjimo sutrikimų, sergantiems cerebraliniu paralyžiumi, turintiems klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, našlaičiams, meninei kūrybai ir talentingiems jauniesiems muzikantams, įvairiems meno projektams, gausioms šeimoms. Fondo sukauptomis lėšomis perkama gydymo įranga ligoninėms ir medicinos centrams, daug prisidėta ir prie mokyklų kompiuterizavimo. Nuo 1993 m. G. Landsbergienė-Ručytė yra Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje [1, 11, 12].
Pirmosios ledi. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis
Už daugiau nei dešimtmetį vykdomą labdaringą veiklą apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999), „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006) [3, 6].
1998 m. už veiklą V. Landsbergio labdaros fonde G. Landsbergienė-Ručytė apdovanota „Vilniaus garso“ premija [2, 4, 10], o 2005 m. – Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtu apdovanojimu – Barboros Radvilaitės medaliu [4, 8].
Interviu su garsia pianiste spausdinamas knygoje „Pirmosios ledi“ [9]. Apie G. Landsbergienę-Ručytę rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ (Kaunas, 2005), leidiniuose „Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [6], „Lietuva“ [4], „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ [3], „Lietuvos moterys“ [7], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], periodikoje. 2019 m. birželį „Vagos“ leidykla išleido prof. dr. Andriaus Vaišnio monografiją „Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais“.
Literatūra ir šaltiniai
1. Drąsutienė, Irena. Esame tokie, kokius mus išauginote. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, saus. 10, p. 12.
2. Jūraitė, Irma. „Vilniaus garso“ premija : [pianistei G. Ručytei-Landsbergienei]. – Portr. // 7 meno dienos. – 1998, kovo 20, p. 2.
3. Landsbergienė-Ručytė Gražina. – Portr. // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas, 2007. – P. 251.
4. Mikšytė, Irena. Landsbergienė Gražina, Ručytė. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 506-507.
5. Mikšytė, Irena. Landsbergienė Gražina, Ručytė: [biografija]. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 11, p. 490-491.
6. Ručytė-Landsbergienė Gražina. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 936.
7. Gražina Ručytė-Landsbergienė: [biografija]. – Iliustr. // Lietuvos moterys. – Vilnius, 2002. – P. 149.
8. G. Ručytė-Landsbergienė apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu : [žinutė] // Lietuvos aidas. – 2004, gruod. 31, p. 3.
9. Ručytė-Landsbergienė, Gražina. „Esu tokia, kokia esu“: [pokalbis su tuometinio Lietuvos Respublikos AT Pirm. Vytauto Landsbergio žmona, pianiste G. Ručyte-Lansbergiene / kalbėjosi] Audronė Guigaitė. – Portr. // Pirmosios ledi. – Vilnius, 1991. – P. 34-43.
10. Už labdaringą veiklą – „Vilniaus garso“ premija: [G. Ručytei-Landsbergienei]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1998, kovo 13, p. 4.
11. Voverienė, Ona. Į teisingumą – gailestingumo keliu. – Portr., iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, kovo 9, p. 11.
12. Voverienė, Ona. Siekiant tobulesnio žmoniškumo: [apie Vytauto Landsbergio fondo pirmininkę Gražiną Lansbergienę]. – Portr. // XXI amžius. – 2002, sausio 23, p. 6.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2010; 2017
