Juozapas Stakauskas

Juozapas Stakauskas. Nuotr. iš kn.: Laurinavičius, Jonas. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. – Kaišiadorys, 2002, p. 208.

Juozapas Stakauskas. Nuotr. iš kn.: Laurinavičius, Jonas. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. – Kaišiadorys, 2002, p. 208.

Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos J. Stakausko gimimo bei darbo Kauno ir Vilniaus archyvuose datos, taip pat mokyklų pavadinimai.

1912–1915 m. mokėsi Švenčionių vidurinėje mokykloje. 1915 m. dėl vokiečių okupacijos buvo priverstas mokslus nutraukti. 1918–1919 m. mokėsi Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijoje, 1919–1922 m. – Marijampolės gimnazijoje. 1922 m. buvo įstojęs į Kauno universiteto Medicinos fakultetą, bet mokėsi tik pusę metų. 1922–1923 m. dirbo mokytoju Krekenavos pradžios mokykloje. 1923–1926 m. studijavo teologiją Insbruko universitete (Austrija). 1926 m. buvo įšventintas į kunigus. 1926 m. rugpjūčio 15 d. laikė savo pirmąsias mišias Mielagėnų bažnyčioje (Ignalinos r.). 1926–1930 m. studijavo Vienos universitete, Filosofijos fakultete (Austrija) istoriją, filosofiją ir lotynų kalbą. 1930 m. apgynė daktaro disertaciją apie Lietuvos ir Vakarų Europos santykius XIII a. 1931–1932 m. gyveno Varšuvoje (Lenkija), kur rinko istorinę medžiagą sau ir kitiems istorikams. 1932 m. grįžo į Lietuvą. Kurį laiką buvo Semeliškių vikaras ir Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos asmeninis kapelionas ir sekretorius. 1932–1933 m. dėstė vokiečių kalbą Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1934 m. dėstė istoriją ir vokiečių kalbą Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1935–1940 m. vadovavo Kauno centriniam archyvui. 1936 m. parengė Archyvų įstatymo projektą. 1939 m. buvo paskirtas Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus neetatiniu nariu. Per Lituanistikos institutą rūpinosi privačių archyvų apsauga ir jų perdavimu į Valstybės archyvą. 1940–1944 m. gyveno Vilniuje. 1940 m. buvo Vilniaus valstybinio archyvo vedėjas. Archyvams perėjus Valstybės saugumo departamento žinion buvo atleistas iš pareigų. 1940–1941 m. dirbo Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto bibliotekos vedėju. 1941–1944 m. buvo Vilniaus valstybinio archyvo direktorius. Karo metais čia slėpė žydus. 1944 m. vėl prasidėjus sovietų okupacijai, buvo sugrąžintas į Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto bibliotekos vedėjo pareigas. Pokario metais šelpė tremtinius, politinius kalinius. 1944–1954 m. buvo Gelvonų parapijos klebonas (Širvintų r.). 1954–1957 m. buvo Kazokiškių parapijos (Elektrėnų sav.) klebonas, Žaslių bažnyčios (Kaišiadorių r.) altaristas. 1959–1970 m. – Kauno kunigų seminarijos profesorius. Dėstė Bažnyčios istoriją, vokiečių ir lotynų kalbas. 1970–1972 m. Žasliuose tvarkė savo archyvą, biblioteką. Mirė 1972 m. kovo 2 d. Palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje prie Kristaus Kančios koplyčios [1, 4, 5].

1974 m. Jeruzalėje įsikūrusi Yad Vashem institucija J. Stakauskui suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Yad Vashemo teisuolių alėjoje kunigo garbei pasodintas medelis. 1995 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Stakauskas apdovanotas (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi [1, 6].

J. Stakauskas laikomas vienu žymiausių neuniversitetiniu Lietuvos istoriku. Jis parašė knygas „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-ame amžiuje“ (1934, 2004), „Krikščionybė Lietuvoje: praeitis, dabartis, ateitis“ (1938), „Lietuvių kalbos kelias į kunigų seminarijas“ (1938), „Vyskupas Paliulionis ir lietuviškasis klausimas“ (1939), „Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ (2003). Kartu su Adomu Jakštu išleido knygą „Arkivyskupas Pranciškus Karevičius: jo 50 m. kunigavimo sukakčiai paminėti“ (1936). Redagavo leidinius: Antano Aleknos „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“ (1936), „Lietuvos praeitis“ (2 t, 1940–1941), žurnalą „Mūsų senovė“. Bendradarbiavo  „Tiesos kelyje“, „Židinyje“, „Vaire“, „Draugijoje“, „XX amžiuje“, „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [1, 5].

Rankraštiniam J. Stakausko palikimui pagal kunigo J. Kaušylos sudarytą bibliografiją priklauso penkiolika tomų nespausdintų raštų, tarp jų „Žaslių parapijos istorija“, „Katalikų bažnyčios istorija“ (2 t., 2500 p.), „Rekolekcijos kunigams ir klierikams“ (3 t.), „Spaudos draudimas“, „Aušrininkai“, „Lietuviškas sąjūdis kunigų seminarijose“, „Vilniaus vyskupai“, biografinės apybraižos apie vyskupą Juozapą Kuktą, arkivyskupą Teofilį Matulionį. Rankraščiai saugomi Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, įvairiuose archyvuose [2, 4].

Atskiros monografijos apie J. Stakauską nėra. „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ devynioliktajame tome (Vilnius, 2001) pateikiama mokslinės konferencijos „Kun. Dr. Juozapas Stakauskas – Lietuvos istorijos tyrinėtojas“ medžiaga. Apie kunigą taip pat rašoma knygose „Gelvonai“ [5], Jono Laurinavičiaus „Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų“ [4], Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais“ [2], leidinyje „Mūsų švyturiai: trumpos biografijos-nekrologai” (Vilnius, 1992), Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006). Vlado Žuko knygoje „Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės“ paskelbti autoriaus prisiminimai apie J. Stakauską, išspausdinta išlikusi 1940 m. gruodžio 3 d. rašyta kunigo autobiografija [10, p. 343-344].
Apie J. Stakausko ir jo pagalbininkų gyvenimą ir veiklą Vilniuje vokiečių okupacijos metais rašoma Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967). J. Stakauskas minimas dailininko Samuelio Bako knygoje „Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai“ (Vilnius, 2009).

Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

2003 m. išleista Rimanto Stankevičiaus sudaryta knyga „Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai“ [6]. Knygoje remiamasi Jeruzalės Yad Vashem archyvo medžiaga apie Vilniaus Šv. Ignoto g. slėptuvės įrengėjus. Publikuojami slėptuvės gyventojų – išgelbėtų žydų prisiminimai, laiškai. Išspausdinti 1967 m. žurnalistės Janinos Šinkūnaitės pokalbiai su J. Stakausku ir V. Žemaičiu – vieninteliai išlikę tekstai, kur patys gelbėtojai pasakoja apie tą laikotarpį. Knygoje pateikiamas Viktorijos Sakaitės sudarytas Lietuvos piliečių – Pasaulio tautų teisuolių” sąrašas. Knygos  viršelyje – vieno iš buvusių slėptuvės gyventojų, vėliau žymaus dailininko  Samuelio Bako paveikslo iliustracija.

Stankevičius, Rimantas. Dešimties stebuklų liudytojai: viena žydų gelbėjimo Vilniuje 1943–1944 metais Vilniuje istorija. – Vilnius, 2021.

Stankevičius, Rimantas. Dešimties stebuklų liudytojai: viena žydų gelbėjimo Vilniuje 1943–1944 metais Vilniuje istorija. – Vilnius, 2021. Knygos viršelis

2021 m. Vilniuje išleista Rimanto Stankevičiaus knyga „Dešimties stebuklų liudytojai: viena žydų gelbėjimo Vilniuje 1943–1944 metais Vilniuje istorija“. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės fondo ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus dokumentais, knygoje pasakojama apie Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje, buvusiame Benediktinių vienuolyne, įrengtą slėptuvę Vilniaus geto žydams ir jos gyventojus. Pateikiama informacijos apie slėptuvės įrengėjus Pasaulio tautų teisuolius kunigą Juozapą Stakauską, mokytoją Vladą Žemaitį ir vienuolę Mariją Mikulską [7]. Istoriko, publicisto, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo Zigmo Vitkaus knygoje  „Akimirka apsispręsti: Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ (Vilnius, 2023) rašoma apie žydų gelbėjimą Vilniuje.  Autorius rašo pirmuoju asmeniu, tarsi tai būtų paties J. Stakausko pasakojimas. Pateikiama ir biografinių žinių.

Rusų kalba apie J. Stakauską rašoma muziejininkų Genricho Agranovskio (Генрих Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Ирина Гузенберг) turistams skirtame vadove „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель“ [11].

1940–1944 m. J. Stakauskas gyveno Vilniuje. Nuo 1939 m. gruodžio 1 d. pertvarkytas buvęs Vilniaus valstybinis archyvas. Jo vedėju numatyta perkelti iš Kauno kunigą J. Stakauską. Naujai pertvarkytas Vilniaus valstybinis archyvas veiklą pradėjo nuo 1940 m. sausio 1 d., todėl J. Stakausko biografijos autoriai jo darbo Vilniuje pradžią nurodo arba 1939 m., arba 1940 m. Pats J. Stakauskas savo užpildytuose dokumentuose nurodo, kad Vilniaus archyvui ėmė vadovauti 1940 m. [1]. Archyvams perėjus Valstybės saugumo departamento žinion, iš Vilniaus archyvo direktoriaus pareigų buvo atleistas. 1940–1941 m. dirbo Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto bibliotekos vedėju. 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi. Karo metais vokiečiai iš Minsko, Vitebsko (Baltarusija), Smolensko (Rusija), kitų miestų gabeno archyvų bylas į Vilnių, kad čia J. Stakauskas su savo žmonėmis peržiūrėtų ir vertingiausias atrinktų vežti į „didįjį Reichą“. Kunigas reikšmingiausias bylas slėpė, išsiųsdavo į vyskupijas. Parvežtai archyvinei medžiagai tvarkyti pasitelkė Vilniaus geto žydus. 1943–1944 m. likvidavus Vilniaus getą, Vilniaus archyvo patalpose, buvusiame Benediktinių vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje, kartu su seserimi benediktine Marija Mikulska ir fizikos mokytoju Vladu Žemaičiu slėpė keletą žydų šeimų. Tarp išgelbėtų žmonių buvo ir būsimasis pasaulinio garso dailininkas Samuelis Bakas. Taip pat išgelbėjo kelis žydus, sudarydamas jiems sąlygas išvykti iš Vilniaus ir rasti globėjus kaime [1, 6, 9]. Vokiečių okupacijos metais J. Stakauskas lietuvių kalba laikydavo sekmadienines mišias Šv. Teresės bažnyčioje ar Aušros vartų koplyčioje. 1944 m. į Lietuvą sugrįžus sovietų valdžiai, J. Stakauskui buvo pasiūlytas profesoriaus darbas Vilniaus universitete ir Istorijos katedros vedėjo pareigos su sąlyga, jei jis atsisakys kunigystės. J. Stakauskas pasiūlymo atsisakė ir tą pačią dieną buvo atleistas iš Vilniaus archyvo direktoriaus pareigų. Kelis mėnesius vėl dirbo Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos fakulteto bibliotekos vedėju. 1944 m. paskirtas Gelvonų parapijos klebonu [4, 5].

2000 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Šv. Ignoto g. 5 (Senamiesčio seniūnija), Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, Pasaulio tautų teisuolių kunigo Juozapo Stakausko, mokytojo Vlado Žemaičio ir vienuolės Marijos Mikulskos atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Jonas Naruševičius, archit. Vytautas Zaranka). Lentoje iškalti žydų gelbėtojų bareljefai ir įrašas: „Pasaulio tautų teisuoliai / sesuo Marija Mikulska 1903–1994 / kunigas Juozas Stakauskas 1900–1972 / mokytojas Vladas Žemaitis 1900–1980 / 1941–1944 m. / gelbėję nuo pražūties žydus“ [6, 8, 9].

2001 m. „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ devynioliktajame tome buvo išspausdinta Jurgitos Dubosaitės ir Algimanto Katiliaus sudaryta „Kunigo dr. Juozapo Stakausko bibliografija“, apimanti 1931–2001 metus. Bibliografijoje suregistruoti kunigo spausdinti darbai ir rankraštinis palikimas [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gaigalaitė, Aldona. Istorija – jo pašaukimas, kunigystė – jo pasišventimas: [apie kunigą Juozapą Stakauską]. – Iliustr. – Bibliogr.: 35 pavad. – Santr. angl. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – Vilnius, 2001. – T. 19, p. 15-40.
2. Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2008. – Kn. 5, p. 121-122.
3. Kunigo dr. Juozapo Stakausko bibliografija // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 19, p. 71-79.
4. Laurinavičius, Jonas. Juozas Stakauskas. – Portr. // Laurinavičius, Jonas. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. – Kaišiadorys, 2002. – P. 208-211.
5. Selenis, Valdas. Istorikas kunigas Juozapas Stakauskas. – Portr. – Bibliogr.: 22 pavad. // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 1188-1191.
6. Slėptuvės aristokratai : prisiminimai : Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003. – 90, [2] p. : iliustr., portr.
7. Stankevičius, Rimantas. Dešimties stebuklų liudytojai: viena žydų gelbėjimo Vilniuje 1943–1944 metais Vilniuje istorija. – Vilnius, 2021. – 138, [1] p.: iliustr., faks., portr.
8. Stankevičius, Rimantas. Pagerbtas žydų gelbėtojų atminimas: [Vilniuje atidengta memorialinė lenta Juozapui Stakauskui, Marijai Mikulskai, Vladui Žemaičiui]. – Iliustr. // Lithuania: Lietuva ir Lenkija XX amžiuje. Lietuva ir Lenkija drauge į XXI amžių. – Vilnius, 2001. – P. 115-119.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-12-12]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456 >.
10. Žukas, Vladas. Pas daktarą Juozą Stakauską. – Portr., iliustr. // Žukas, Vladas. Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 343-349.
11. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 428, 429.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2022

Dalintis straipsniu: