Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 556

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Vladas Drėma

Gyvenimo datos:1910 12 03 - 1995 01 04
Gimimo vieta:Ryga
Veikla:dailės istorikas, muziejininkas, dailininkas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Nominacijos: „Vilniaus garso“ premija
Vladas Drėma. Stanisław Lorentz. Laiškai=Listy. − Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Vladas Drėma. Stanisław Lorentz. Laiškai=Listy. − Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Vaikystėje netekęs tėvų, augo globojamas giminaičių. Iki 1920 m. gyveno tėvo gimtinėje – netoli Gervėčių esančiame Mockų kaime (dabar – Baltarusija). Gervėčių kunigas, pamatęs vaiko piešinius, 1920 m. gabų berniuką išsiuntė į Vilnių ir apgyvendino vaikų prieglaudoje, įsikūrusioje ant Tauro kalno [11]. Mokydamasis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, V. Drėma lankė dailininko Vytauto Kairiūkščio dailės studiją. 1931 m. baigęs gimnaziją, studijavo tuometinio Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, kurį baigė 1936 metais. Kartu su kitais buvo įsteigęs „Vilniaus grupę“, kuriai priklausė lietuvių, lenkų ir žydų tapytojai [12]. 1931–1940 m. dirbo mokytoju įvairiose Vilniaus gimnazijose. 1937–1938 m. studijavo Varšuvos Aukštesniajame valstybiniame rankdarbių institute dar vadinamame Varšuvos aukštąja dizaino mokykla [1, 11]. 1941–1944 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Vilniaus gudų muziejuje. 1945–1946 m. vadovavo LTSR Mokslų akademijos Etnografijos muziejui. 1946–1961 m. buvo Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėju. 1946–1950 m. ir 1957–1970 m. dėstė tuometiniame Lietuvos dailės institute, 1956–1958 m. – skaitė paskaitas apie kultūros paveldą Vilniaus universitete. 1970–1985 m. dirbo archyvų tyrinėtojo darbą Paminklų konservavimo institute, buvo vyriausias specialistas dailės istorijos klausimais [9, 10, 14]. Mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje [4].

Baigęs profesionalaus meno studijas, V. Drėma piešė, kūrė tapybos, grafikos, scenografijos kūrinius, akvareles, ekslibrisus, apipavidalino kelių lietuvių poetų knygas, kitus leidinius. Nuo 1931 m. dalyvavo dailės parodose. Keli V. Drėmos grafikos ir tapybos kūriniai sukurti senojo Vilniaus tema: futuristinė vizija „Vilnius 2000-aisiais“ (1928 m.), „Pamaldusai Vilniaus miestas“ (1937 m.), „Vilniaus gotikos fantazija“ (1937 m.), „Gedimino pilis naktį“ (1939 m.) [11, 13]. Daugiausia kūrė iki Antrojo pasaulinio karo ir karo metais. Sovietinės okupacijos laikotarpiu modernistinė V. Drėmos kūryba nebuvo priimtina, o jis nesutiko kurti pagal socialistinio realizmo standartus [11]. V. Drėmos meno kūrinių yra Lietuvos dailės ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuose, Nacionalinėje dailės galerijoje, privačiose kolekcijose [9, 10]. 
Sovietmečiu neturėdamas galimybių kurti ir dėstyti, ėmėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės istorijos ir Vilniaus meno studijų, dirbo archyvuose ir bibliotekų rankraštynuoe. V. Drėma buvo aukštos kvalifikacijos dailės istorikas, ieškantis autentiškų šaltinių, nepripažįstantis paviršutiniškumo, dailėtyrininkas enciklopedistas [6, 11].
Nuo 1935 m. bendradarbiavo periodikoje, mokslo leidiniuose, paskelbė nemaža straipsnių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje.
Parašė kelias monografijas apie žymius dailininkus: „Pranciškus Smuglevičius“ (Vilnius, 1973), „Kanutas Ruseckas“ (Vilnius, 1996), „Vincentas Smakauskas“ (Vilnius, 2001).

75 metus V. Drėma gyveno Vilniuje. Keletą dešimtmečių – senamiestyje, Literatų g. 9, nuo 1990 m. − Šaltinių gatvėje, Naujamiestyje [8, p. 486]. Jis buvo ne tik puikus Vilniaus architektūros ir kultūros istorijos žinovas bei subtilus vertintojas, bet ir aktyvus puoselėtojas. V. Drėmai būdingu tiesumu ir bekompromisiškumu pasižymėjo dailės istoriko publikacijos paminklosaugos tema. Jau artėjant Lietuvos Atgimimo įvykiams didelį atgarsį visuomenėje sukėlė 1988 m. vasarį parašytas V. Drėmos atviras laiškas tuometiniam Lietuvos komunistų partijos centro komiteto ideologijos sekretoriui Lionginui Šepečiui „Apie kultūros paminklų būklę“ [5]. Laiške buvo suregistruoti skaudžiausi kultūriniai praradimai, atskleistas aplaidus požiūris į daugelio Lietuvos, ypač į Vilniaus, paminklų saugojimą sovietmečiu.

Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. - Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Išleistos kelios V. Drėmos studijos apie Vilniaus architektūrą: „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia; Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais: dvi menotyros apybraižos“ (Vilnius, 1991), „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (Vilnius, 1997).
Daugelio dešimtmečių nenuilstamo darbo rezultatas yra V. Drėmos knyga-albumas „Dingęs Vilnius“ (Vilnius, 1991, 2013). Profesionaliai, remiantis archyviniais šaltiniais, parašyti tekstai apie Vilniaus senamiesčio gatves ir priemiesčius, žymiausius architektūros paminklus, apie daugelį iki šių dienų neišlikusių miesto paveldo objektų. Paskutiniame knygos skyriuje „Refleksijos“ autorius rašo apie kultūrinio palikimo reikšmę ir būtinybę jį pažinti. Knyga iliustruota meno reprodukcijomis ir, pasak lietuvių poeto ir literatūrologo Tomo Venclovos, „laikytina bene geriausia vilniškės ikonografijos studija“ [12].
„Rašiau su meile ir dideliu prisirišimu prie senojo Vilniaus“, − sakė knygos autorius [6].
Beje, iš leidyklos „Vaga“ archyvo neaiškiomis aplinkybėmis dingo šios vertingos, 1991 m. išleistos, knygos maketas.
Daugelis Vilniaus architektūros bei dailės istorijos problemų aptariama V. Drėmos laiškuose žymiam lenkų menotyrininkui, buvusiam studijų Vilniaus universitete profesoriui, Lenkijos nacionalinio muziejaus Varšuvoje direktoriui Stanislavui Liorencui (Stanisław Lorentz) [8].
Gausus ir vertingas, daugelį metų kauptas yra archyvinis V. Drėmos palikimas, surinktas iš įvairių Lietuvos, Rusijos archyvų, XIX a. mokslo veikalų ir periodinių leidinių, bibliotekų rankraštynų. Iš šios medžiagos sudaromi ir atskiromis knygomis leidžiami vertingi informaciniai leidiniai, iš kurių paminėtini: „LDK miestai ir miesteliai: iš Vlado Drėmos archyvų“ (Vilnius, 2006), „Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių, 1761–1853“ (Vilnius, 2007), „Vilniaus bažnyčios: iš Vlado Drėmos archyvų“ (Vilnius, 2008), „Vilniaus namai archyvų fonduose“ (Vilnius, 1998-).

V. Drėma yra daug kalbėjęs ir rašęs apie Vilnių. Viename interviu jis yra sakęs: „Vilnius – didžiausias mūsų prieštaringos, be galo įvairiaspalvės istorijos ir kultūros židinys <…> Vilnių sukūrė visa Europa. Iš visų Europos kraštų žmonės dirbo ir kūrė, projektavo, puošė jį“  [7, p. 109, 110].

Sovietiniais metais milžiniškas V. Drėmos darbas, deja, nesulaukė oficialaus pripažinimo [13]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vladui Drėmai buvo suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1992 m.), jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu (1992 m.) [9].

1992 m. už nuopelnus Vilniaus miestui, už knygą „Dingęs Vilnius“ Vladui Drėmai pirmajam buvo įteikta miesto savivaldybės įsteigta „Vilniaus garso“ premija [2]. Žiniasklaidoje V. Drėma dažnai klaidingai pavadinamas pirmuoju Vilniaus garbės piliečiu. 

Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

2010 m., minint Vlado Drėmos gimimo šimtmetį, išleista knyga „Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai“ [1]. Knyga išleista 2010 m. kovo 19 d. Lietuvos Nacionalinėje galerijoje vykusios dailės istorikų konferencijos, skirtos V. Drėmos jubiliejui, pagrindu. Tada ir kilo mintis parengti knygą, įamžinančią dailininką ir Lietuvos dailės istorijos klasiką.
Tai pirmas dailės istorikų bandymas apibendrintai ir nuosekliai pažvelgti į V. Drėmos veiklą ir kūrybą. Knygos pradžioje spausdinamas leidinio sudarytojos menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės įvadas „Atrasti Vilnių − atrasti Drėmą“, V. Drėmos „Curriculum vitae”, Gražinos Drėmaitės straipsnis „Vlado Drėmos kolekcijos ir jų likimas“,  iki šiol tik rankraštyje buvęs, 1969 m. parašytas V. Drėmos straipsnis „Spalvingas barokinis Vilnius”. Tolesni leidinio tekstai suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje dalyje „Liber amicorum: amžininkų atsiminimai” daugiau dėmesio skiriama  V. Drėmos asmenybei, spausdinami jo kolegų, bendraminčių, mokinių (Romano Jalovecko, Audronės Kasperavičienės, Egidijaus Aleksandravičiaus, Rūtos Janonienės ir kt.)  interviu, prisiminimai. Antrąją dalį „Gedenkschrift: Vlado Drėmos mokslo darbų keliais“ sudaro naujausi moksliniai straipsniai žymųjį menotyrininką dominusiomis, jo darbuose nagrinėtomis temomis. Trečiojoje knygos dalyje pirmą kartą apibendrinta V. Drėmos veikla, pateikiama visų jo darbų bibliografija, daugelio dailės kūrinių, taip pat ir Vilniaus tema,  reprodukcijų, iki šiol neskelbtų albumo nuotraukų. 

Kotłowski, Jan. Vladas Drėma (1910−1995). − Toruń, 1999. Knygos viršelis

Kotłowski, Jan. Vladas Drėma

(1910−1995). − Toruń, 1999.

Knygos viršelis

Svarbiausia šios knygos iniciatorė ir vieno iš straipsnių autorė  yra V. Drėmos duktė, grafikos restauratorė, paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė. Jos nuomone, tokiam žmogui, kaip Tėvas, nebus geresnio paminklo kaip jo darbų viešinimas. Leidinio sudarytoja – menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Prie knygos sudarymo dirbo didelė menotyrininkų grupė. Tarp jų – ir architektūros istorikė, V. Drėmos anūkė Marija Drėmaitė. Knygą išleido Dailės istorikų draugija ir Dailės akademijos leidykla. 

Apie V. Drėma taip pat rašoma Tomo Sakalausko knygoje „Missa Vilnensis“ [1], Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ [12], Arvydo Juozaičio „Tarp žmonių“ [6] ir grožinės eseistikos knygoje „Kraštai ir žmonės“ (Vilnius, 2015), etnologo, gamtos mokslų daktaro, prof. Liberto Klimkos knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (V., 2016) bei daugelyje kitų leidinių. 

2010 m. gruodžio 3 d., minint 100-ąsias V. Drėmos gimimo metines, Vilniaus Dailės akademijos Didžiajame kieme (Maironio g. 6, Senamiesčio seniūnija) buvo atidengta memorialinė lenta žymiajam Vilniečiui. 

1999 m. Vlado Drėmos vardu buvo pavadinta Vilniuje, Verkių seniūnijoje, esanti  gatvė [3].

Lenkijos Torūnės M. Koperniko universiteto bibliotekos Grafikos rinkinių kabineto darbuotojo Jano Kotlovskio (Jan Kotłowski) parengtame 1999 m. Vilniuje ir Torūnėje vykusios Vlado Drėmos parodos kataloge „Vladas Drėma (1910–1995)“ yra išsami dailės istoriko ir dailininko biografija, kūrinių sąrašas, pateikiama ir bibliografija,  apimanti 1935–1998 m. laikotarpį [14].
Knygoje „Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai“ spausdinama Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų Ritos Kivilšienės ir Jūratės Zvėgienės parengta V. Drėmos bibliografijos rodyklė, apimanti 1934–2008 m. laikotarpį [1, p. 382–408]. Bibliografijoje – 616 įrašų. 
Žurnale „Tarp knygų“ (anksčiau „Bibliotekų darbas“) taip pat galima rasti V. Drėmos bibliografiją („Tarp knygų“, 2000, Nr. 10, p. 44-45 ir kt.).

Literatūra ir šaltiniai

1. Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai. – Vilnius, 2010. – 423,[8]   p.: iliustr., faks., portr. – Santr. angl. –  Bibliogr.: p.382-407. – Iliustracijų sąrašas: p. 409-421.  – Asmenvardžių r-klė: p.424-431. 
2. Bradauskienė, Giedrė. Pirmoji Vilniaus premija įteikta Vilniaus metraštininkui Gedimino šventės dieną: [apie „Vilniaus garso“ premijos įteikimą V. Drėmai]. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 1992, rugs. 26, p. 2.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Drėma Vladas. − Gretut. tekstas liet., angl. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. − Vilnius, 2000. – P. 34-35, 183, 238.
4. Dailės istoriko Vlado Drėmos ir žmonos Jadvygos antkapinis paminklas. A. Janulio nuotr. [2003, fotografija: spalvota reprodukcija]. – Iliustr. // Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, [2004]. – P. 207.
5. Drėma, Vladas. Apie kultūros paminklų būklę: Atviras laiškas [LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui]: [apie Vilniaus, Trakų ir kt. kultūrinį paveldą] // Europa 1988. – Vilnius, 1989. – P. 281-308.
6. Drėma, Vladas. Diletantizmas mus pražudys: [interviu / kalbėjosi Arvydas Juozaitis] // Juozaitis, Arvydas. Tarp žmonių. – Vilnius, 1993. − P. 16-21.
7. Drėma, Vladas. „Dingęs Vilnius“: [pokalbis su V. Drėma apie knygos „Dingęs Vilnius“ rašymą ir Vilniaus miestą / kalbėjosi Arvydas Juozaitis] // Juozaitis, Arvydas. Tarp žmonių. − Vilnius, 1993. − P. 108-111.
8. Drėma, Vladas. Laiškai = Listy / Vladas Drėma, Stanisław Lorentz. − Vilnius, 1998. − 517, [1] p.: iliustr. − Gret. tekstas liet., lenk. − Bibliogr.: p. 514-517 (46 pavad.).
9. Jankevičiūtė, Giedrė. Drėma Vladas: [biografija] – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 5, p. 137-138.
10. Pilypaitis, Antanas Simonas. Pratarmė: [Vlado Drėmos biografija] // Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose. − Vilnius, 1998. − Kn. 1, p. 5-10.
11. Sakalauskas, Tomas. XXI skyrius: „Atsigręžiu į Vilnietį Didįjį – Vladą Drėmą“. – Iliustr. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006. – P. 256-268.
12. Venclova, Tomas. Vladas Drėma: [biografija]. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 278.
13. Zemlickas, Gediminas. Meno istorikas Vladas Drėma − mūsų prisiminimuose: [apie renginį „Senieji vilniečiai: muziejininkas, kultūros istorikas Vladas Drėma“, Vilnius]. − Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2000, gruod. 21, p. 15; 2001, saus. 11-24, p. 7.
14. Kotłowski, Jan. Vladas Drėma (1910-1995): twórczość artystyczna i działalność naukowa. − Toruń, 1999. − 47, [1] p., [6] iliustr. lap.: iliustr. − Santr. angl., liet. − Bibliogr.: p. 29, 41-[48].

Parengė: Nijolė Sisaitė, (VAVB), 2009; 2011

 

Susijusi informacija