Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 574

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Vladas Šlaitas

Gyvenimo datos:1920 09 27 - 1995 05 28
Gimimo vieta:Čeliabinskas (Rusija)
Veikla:poetas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Ukmergės rajonas, Ukmergės miestas), Paminklas (Ukmergės rajonas, Žemaitkiemio seniūnija)
Vladas Šlaitas. Nuotr. iš kn.: Vladas Šlatas: (1920-1995): bibliografijos rodyklė. - Ukmergė, 2005, p. 3.

Vladas Šlaitas. Nuotr. iš kn.: Vladas Šlatas: (1920-1995): bibliografijos rodyklė. – Ukmergė, 2005, p. 3.

Vladas Šlaitas gimė  Čeliabinske, Rusijoje, kur būsimo poeto tėvas, gimęs Žemaitkiemyje (Ukmergės r.), buvo pasitraukęs per Pirmąjį pasaulinį karą. 1921 m. Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Žemaitkiemyje, vėliau Ukmergėje, Daržų gatvėje [14]. V. Šlaitas, baigęs pradžios mokyklą, 1932 m. įstojo į Ukmergės gimnaziją, kur ir buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. 1940 metais, išlaikęs abitūros egzaminus, tų pačių metų vasarą baigė  pradžios mokyklos mokytojų kursus ir buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Pasibaigus mokslo metams, V. Šlaitas grįžo į Ukmergę ir pradėjo dirbti savivaldybėje raštininku. Po 1943 m. Vladas Šlaitas pradėjo savo klajones. Vokiečiams paskelbus mobilizaciją, dalyvavo mokymuose, kariavo prie Leningrado. Vokiečiams traukiantis pateko į Vokietiją, kur gyveno DP stovykloje. Vėliau išvyko į Britaniją. Kurį laiką gyveno Škotijoje. 1947 m. persikėlė į Angliją. Nuo 1964 m. V. Šlaitas ilgam apsigyveno Londone, kur ligoninėje dirbo sanitaru, o nuo 1968 m. – „Nidos” leidykloje linotipininku. Poetas mirė Braitone (Pietų Anglija), palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje [5, 7, 13].

Vokietijos DP stovyklos laikotarpiu Vlado Šlaito eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“ ir kituose.  Nuo 1947 m., jau gyvenant Anglijoje – daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų: „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“  ir kt. Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt Vlado Šlaito poezijos rinkinių: „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965) ir kt. Lietuvoje, krašte, kurio ilgesys perpina daugelio Vlado Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą  laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982 m.). Visi kiti jo poezijos rinkiniai tuo metu Lietuvoje buvo mažai kam matyti ir  skaityti [6]. 1997 metais Lietuvos rašytojų  sąjungos leidykla išleido visų V. Šlaito poezijos rinkinių ir dalies jo korespondencijos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“ [12]. 

Kiekviena poeto knyga išeivijos spaudoje susilaukdavo nemažo literatūrinio rezonanso, pelnyta ne viena literatūrinė premija: už poezijos rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; už poezijos rinkinį „Rudenio vynas“ paskirta JAV Lietuvių bendruomenės literatūros premija [1-2, 8, 10].  

Apie Vladą Šlaitą ir jo kūrybą rašoma leidiniuose „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990″ [1], „Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika, 1946–1987″ [8], literatūrologo, prof. Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra“[5], literatūros tyrinėtojos, prof. Birutės Ciplijauskaitės „Literatūros eskizai“ [2]. 2002 m. išleista komparatyvistinio (lyginamojo) pobūdžio literatūrologės, dr. Indrės Žekevičiūtės knyga „Vlado Šlaito poezijos paralelės“ [14]. Joje yra skyrius „V. Šlaito biografijos faktai ir asmenybės bruožai“, išsamiai aptariamas poeto kūrybinis palikimas, literatūrinės įtakos, pateikiama bibliografija. Alfonso Tyruolio „Pažintis su rašytojais ir knygomis“ (Kaunas, 1995) rašoma apie poezijos rinkinį „Rudens vynas“ (1991). „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ 6-me tome spausdinamas Rasos Griškevičienės straipsnis apie poeto atminimo įamžinimą Ukmergės rajone, jo kūrybą, svarbiausius biografijos faktus [2a]. Yra informacijos enciklopedijose [13, 15] ir kt. Literatūros tyrėjas, žurnalistas Vytautas Kazakevičius yra užrašęs prisiminimų apie susirašinėjimą su poetu („Gairės“. 1997, Nr. 3, p. 37-43).

Vladas Šlaitas, daugiau kaip pusšimtį metų praleidęs emigracijoje, ilgėjosi gimtojo krašto, todėl daugelyje savo eilėraščių su nostalgija rašė apie Ukmergę, savo gimtąjį Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Ukmergė jo kūryboje įvardijama kaip „ … prarasto Rojaus simbolis…“, kaip „ nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinė…”, kaip „amžinos atminties / skaistusis vaikystės dangus Ukmergės karalystėje”, kaip „ … patsai gražiausias miestas pasaulyje…“. Viename iš savo laiškų poetas rašė, kad „visame pasaulyje žmonės tie patys, išskyrus, žinoma, ukmergiškius”, šitaip pripažindamas, jog širdimi, o kartu ir poezija, jis liko gimtojoje Ukmergėje, šalia buvusių žmonių, daiktų, gamtos [3, 9].

Vladas Šlaitas (1920-1995): bibliografijos rodyklė. - Ukmergė, 2005. Knygos viršelis

Vladas Šlaitas (1920-1995): bibliografijos rodyklė. – Ukmergė, 2005. Knygos viršelis

2000 m. Ukmergėje, ant namo Vytauto g. 62 atidengta juodo granito memorialinė  lenta poetui Vladui Šlaitui, ant kurios užrašyta:  „Mano širdis išmėtyta / Ukmergė ir Žemaitkiemis / Vokietija ir Rusija / ir Didžioji Britanija / nežinau,  kur man teks /  užbaigti savo amželį / tik žinau, kad    kasdieną / vis šaukia mane ir traukia / prieškarinis pavasario / sodas Kęstučio aikštėje  / Šiame name / 1936–1943 metais / gyveno poetas / Vladas Šlaitas“. 

2005 m. Žemaitkiemyje, poeto  vaikystės namelyje, įrengta Vlado Šlaito ekspozicija.  Ant namelio sienos pakabinta medinė memorialinė lenta „Šiame namelyje gyveno / išeivijos poetas / Vladas Šlaitas“ [4]. 

2005 m. Žemaitkiemyje,  šalia sodybos, kurioje gyveno poetas,  pastatytas paminklas – ąžuolinis koplytstulpis su Vlado Šlaito žodžiais „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą…“ (skulpt. Viktoras Žentelis) [4].

Miestas nepamiršo savo poeto. 1999 m. Ukmergės rajono Taryba įsteigė kasmetinę  literatūrinę Vlado Šlaito premiją.
2005 m. Ukmergės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas Vlado Šlaito vardas [4].

2005 m. Ukmergės savivaldybės V. Šlaito viešoji biblioteka parengė ir išleido išsamią bibliografijos rodyklę  „Vladas Šlaitas (1920–1995)“ [11]. Knyga apima 1937–2005 metus: nuo pirmųjų Antano Smetonos gimnazijos moksleivio V. Šlaito literatūrinių bandymų iki šių dienų studijų apie poetą. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Antanaitis, Algirdas Titus. Kiti žemininkų bendraamžiai poetai: [apie Vladą  Šlaitą, p. 434-439]. – Iliustr., portr. // Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. – Čikaga, 1992. – P. 411-467.
2. Ciplijauskaitė, Birutė. Skirtingi balsai, senos temos šių dienų poezijoje: [apie Vladą Šlaitą, p. 10-14] // Ciplijauskaitė, Birutė. Literatūros eskizai. – Vilnius, 1992. – P. 10-19.
2a. Griškevičienė, Rasa. Vladas Šlaitas: „Balsą žemės gimtos išnešiojęs giliausiai širdy…“: [apie poeto Vlado Šlaito atminimo įamžinimą Ukmergės rajone, jo kūrybą, svarbiausius biografijos faktus]. –  Iliustr., portr. // XXVII knygos mėgėjų metraštis. – Kaunas, 2004-.  –  [T.] 6, p. 107-112.
3. Kazakevičius, Vytautas. „Vlado Šlaito eilėraščiuose vis dažniau prisimenama Ukmergė…“ // Poezijos pavasaris. – Vilnius, 1972. – P. 294-295.
4. Kazielienė, Genovaitė. Įamžintas poeto atminimas. – Iliustr.  // Gimtoji žemė. – 2005, spal. 15, p. 8; Prieiga per internetą: 
<http://sena.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=882>.
5. Kubilius, Vytautas. Vladas Šlaitas  // Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra. – Vilnius, 1996. – P. 488-490.
6. Matuzevičius, Eugenijus. „Poezijoj ieškau užuovėjos…“ // Šlaitas, Vladas. Be gimtojo medžio: eilėraščiai. – Vilnius, 1982. – P. 5-8.
7. Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kodėl Šlaitas? // Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kazimieras Barėnas: gyvenimas ir kūryba: monografija. – Šiauliai, 2005. – P. 344-358.
8. Skrupskelytė, Viktorija. Vlado Šlaito poezija // Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika, 1946-1987. – Vilnius, 1989. – P. 289-292.
9. Šilbajoris, Rimvydas. Išsvajota Vlado Šlaito tėviškė // Poezijos skaitymai. – Čikaga, 2004. – P. 54-64.
10. Širvytė-Saladžiuvienė, Giedrė. Meilės ir skausmo poezija. – Portr. // Literatūra ir menas. – 2000, lapkr. 10, p. 3.
11. Vladas Šlaitas (1920-1995): bibliografijos rodyklė. – Ukmergė, 2005. – 110 p.: iliustr.
12. Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius, 1997. –  589 p.
13. Žekevičiūtė, Indrė. Vladas Šlaitas. – Bibliogr.: 3 pavad.  // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 491-492.
14. Žekevičiūtė, Indrė. Vlado Šlaito poezijos paralelės. – Kaunas, 2002. – 174, [1 p.]: iliustr.
15. Naujokaitis, Pranas. Šlaitas Vladas. – Portr. – Angl. – Parašas: Pr. N.  // Enciclopedia Lituanica. – Boston (Mass.), 1976. –  T. 5, p. 216-217. 

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009