Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į šiaurės rytus 8 km, nuo Trakų į pietus – 9 km, kairėje kelio Trakai–Rūdiškės pusėje. Netoli teka Aluona, yra Luknos, Ilgučio ežerai [1]. Prie Aluonos yra Ilgučio botaninis draustinis, užimantis 60 ha plotą, įsteigtas 1960 m., siekiant išsaugoti Ilgučio ežerą su aplinkiniais miškais ir retų rūšių augalų augimvietes [11, 12].

Aluonoje gyvena 134 gyventojai: 63 vyrai ir 71 moteris (2011) [13].

Priklauso Šklėrių seniūnaitijai, Senųjų Trakų parapijai. 2019 m. įsteigta Aluonos kaimo bendruomenė. Kaime stovi kryžius, yra veikiančios kapinės, netoli kaimo – Aluonos pilkapynas.

Aluonos vietovardis kilęs nuo upės vardo Aluona, kuris siejamas su lietuvišku veiksmažodžiu alėti, tekėti, varvėti [8].

Apie Aluonos kaimą ir dvarą rašoma knygoje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [2], Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [14], 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [15].

Aluona – sena lietuvių gyvenvietė, minima XV a. pradžioje Vytauto kovų su kryžiuočiais aprašymuose. 1735 m. inventoriuje aprašytas Aluonos dvaro turtas. Aluona buvo valdoma bajorų Orlovskių, o po 1863 m. sukilimo atiteko rusų dvarininkui Kachovskiui. 1886 m. Aluonos dvare trijuose namuose gyveno 13 gyventojų, Aluonos kaime 5 namuose – 43 žmonės. Kaime stovėjo smuklė su dviem namais ir 13 žydų tautybės gyventojų. XX amžiaus pradžioje dvaras buvo nedidelis, vadinamas palivarku, o paskutinis jo šeimininkas buvo Kucevičius [2, 15].
Senųjų Trakų vienuolyno vyresniojo P. U. Pavlovskio sudarytame inventoriuje nurodoma, kad Aluona ir Aluonos dvaras bei jam priklausantis Aluonos upelio nedidelis tvenkinys ir malūnas buvo valdomas Skaržinskos [14, p. 19].

1794 m. Aluonoje stovėjo Senųjų Trakų parapijai priklausiusi medinė koplyčia, kurią jau apleistą Vilniaus universiteto profesorius Johanas Frydrichas Volfgangas 1829 m. perkėlė iš Aluonos į Paluknio dvarą ir pastatė šv. Jono Krikštytojo koplyčią, tuo padėdamas Paluknio parapijai pamatus [7, 14].

Aluonoje veikė pradinė mokykla, nuo 1953 m. – biblioteka, vėliau perkelta į Šklėrių kaimą [1, 14, p. 61–64].

1929 m. ūkininkas Jonas Kasperavičius, taisydamas kelią tarp Aluonos ir Šklėrių, rado molinį puodą su 200 Lietuvos sidabrinių ir apie 10 Čekijos karaliaus Vaclovo IV grašių. Šis svarbus radinys senesniuose numizmatikos raštuose žinomas „Aluonos–Šklėrių lobio“ vardu. Numizmatikas Povilas Karazija tą lobį aprašė Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus metraščio I tome, kraštotyrininkas Bronius Kviklys – knygoje „Mūsų Lietuva“ [10], archeologas Eugenijus Ivanauskas – knygoje „Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais“ [6].

Apie 200 m į rytus nuo Aluonos kaimo, Žėronių girininkijos teritorijoje, netoli Ežeriuko ežero, miške, vadinamame Rungės lauku, yra Raistinės kapinynas arba Aluonos pilkapynas, vadinami Švedų kapai, nacionalinis archeologinis paminklas, įrašytas į kultūros vertybių registrą (u. k. 3524) [9]. Kapai aprašyti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“: 16 pilkapių, 5 pilkapiai suplokštėję, nuarti. Pilkapių forma, sampilai  būdinga IX–XII amžiui. 1971 m. pilkapyną žvalgė Istorijos institutas, 1975 m. ir 1984 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba [4, 5].

Rūdiškių gimnazijos mokiniai, jaunimo komanda „Trakas“, dalyvaudami projekte „Gyvenu laisvai!“, ištyrinėjo Trakų krašto apylinkes ir kartu su istorikais, archeologais ir fotografais sudarė kelis lankytinų vietų maršrutus „atrask Rūdiškes!“. Vienas jų, „Valdovų ir pirklių keliu po 700 metų“, istorinis Karaliaučiaus kelias veda pro Aluonos vietovę [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aluona // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 51.
2. Aluona // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000, p. 29.
3. Atrask Rūdiškes! [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2021-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.atraskrudiskes.trakai.lm.lt/marsrutai/valdovu-ir-pirkliu-keliu-po-700-metu/lankytinos-vietos/>
4. Dakanis, Bronius. Aluonos pilkapynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 15.
5. Isokas, Gediminas. Pilkapiai, pilkapynai, kapinės ir gyvenvietė: [Aluonos (Raistinės) kapinynas] // Isokas, Gediminas, Tervydis, Antanas. Trakų urėdijos miškų istorija. – Vilnius, 2008. – P. 23.
6. Ivanauskas, Eugenijus. Aluona–Šklėriai // Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais. – Vilnius, 1995. – P. 192.
7. Juodagalvis, Jonas. Paluknys [ Aluonos koplyčia]. – Trakai, 1998, p. 21.
8. Lietuvos vietovardžių žodynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 62, 81.
9. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-02-25]. Prieiga per internetą:  <https://kvr.kpd.lt/#/>.
10. Kviklys, Bronius. Rūdiškės ir apylinkės. – // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių, istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai – Boston (Maas), 1989. – T. 1, p. 459–460.
11. Trakų krašto gamta: [ Ilgučio botaninis draustinis]. – Vilnius, 1999, p. 36.
12. Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas = The natural and cultural heritage of the Trakai region.: [ Ilgučio botaninis draustinis]. – Gretut. tekstas liet., angl. – Vilnius, 2005, p. 54.
13. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013 [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
14. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic: [apie Aluoną]. – Wilno, 2018, p. 19, 32, 221–222.
15. Ołona // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1886. – T. 7 (Netrebka-Per), p. 524; Prieiga per internetą:  <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_VII/524>.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021