Rūdiškių seniūnija yra Trakų rajono pietinėje dalyje. Ribojasi su Grendavės, Onuškio, Aukštadvario, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio seniūnijomis ir Varėnos rajonu. Rūdiškių seniūnijai priklauso 63 gyvenamosios vietovės: 1 miestas, 51 kaimas ir 11 viensėdžių. 2009 m. įkurtos 5 seniūnaitijos. Didžiausios bei minėtinos, dėl jose esančių vertingų objektų, seniūnijos vietovės: Rūdiškių miestas – seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras, Aluona, Gojus, Inklėriškės, Ismonys, Kalviai, Klepočiai, Lieponys, Pagelužys, Šklėriai, Tiltai, Vaikšteniai,  Vytautava, Žėronys [24].
Merkys žymi pietrytinę seniūnijos ribą, jos teritorija teka dešinieji Merkio intakai: Cirvija, Graužupis, Geluža, Spengla. Šiaurės vakaruose seniūnijos ribą žymi Strėva ir Spindžiaus ežeras. Didžiąją seniūnijos dalį užima miškai, tarp kurių išsimėtę nemažai ežerų. Rūdiškių miškai susideda iš 14 miškų; didžiausi: Rūdiškių, Tiltų, Jogėlonių, Strėvos, Pamerkių, Inklėriškių. Priklauso Trakų urėdijos Žėronių, Rūdiškių, Strėvos ir Valkininkų urėdijos Tiltų girininkijoms [3, 6]. Miškuose daug vaistažolių, uogų ir grybų. Yra trys valstybiniai draustiniai: Ilgučio botaninis draustinis (58,3 ha), įsteigtas 1960 m., Inklėriškių kraštovaizdžio draustinis (845 ha), įsteigtas 1992 m., Rūdiškių miško pušies genetinis draustinis (26,4 ha), įsteigtas 2014 m. Pietrytine seniūnijos riba driekiasi Merkio ichtiologinis draustinis, įsteigtas 1974 m.

Seniūnijos teritorija užima apie 25 tūkst. ha ploto, iš jų 60 proc. sudaro miškai, 39 proc. – žemės ūkio naudmenos, 1 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai. Joje gyvena 3920 gyventojų, iš jų: 1869 vyrai, 2051 moteris, Rūdiškių mieste – 2300, kaimuose – 1620 [24]. 

Manoma, kad seniau Rūdiškėse buvo lydoma balų rūda ir nuo to kilo vietovės pavadinimas [9]. Kalbininko Aleksandro Vanago teigimu, vietovardžio Rūdiškės kilmė – tai priesagos –iškės, -iškiai vediniai iš asmenvardžio, dabar pavardės, Rudys, Rudis, Rudė ar pan. [25].

Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic. – Wilno, 2018. Knygos viršelis

Apie Rūdiškių miestą ir jo apylinkes 2018 m. išleista iš Rūdiškių kilusio istorijos mokytojo Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašyta knyga „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [4, 28]. Šioje knygoje išsamiai aprašyta Rūdiškių istorija skirtingais laikotarpiais ir įvairių kartų gyvenimas Rūdiškių seniūnijoje. V. Lozovski miestelio įkūrimo datą nukėlė 30-ia metų atgal. Knygoje yra žinių ir apie Aluoną, Anglininkus, Jalovę, Klepočius, Markūnus, Šklėrius, Vaikštenius, Vizgirdus, Žėronis ir kitus kaimus. Knyga informatyvi, joje gausu archyvinių dokumentų, originalių priedų, iliustracijų.
Apie Rūdiškes ir aplinkinius kaimus taip pat rašė žinomas kraštotyrininkas Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ [10], Veronika Maminskaitė-Kulbokienė – „Rytų Lietuva: Vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ [15]. Apie Rūdiškes rašoma Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ [17], leidinyje – „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [18], Antano Smetonos „Raštuose“ (Kaunas, 1930), 1914 m. rašytame straipsnyje,  Neringos Latvytės-Gustaitienės knygoje „Holokaustas Trakų apskrityje“ [11]. Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ (Vilnius, 2006) rašoma apie Rūdiškių miškus, knygoje „Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas“ (Vilnius, 2005) ir informaciniame leidinyje „Lietuvos saugomos teritorijos“ (Vilnius, 2019) – apie draustinius. Daug informacijos apie keletą Rūdiškių seniūnijos kaimų yra 2015 m. bibliotekininkės Elenos Žilinskienės išleistoje knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [27]. Čia rašoma apie Inklėriškes, Lieponis, Kalvius, Klepočius, Pagelužį, Tiltus, Vaikštenius ir kt.

Seniūnijos centras – Rūdiškės, 16 km į pietus nuo Trakų, per jas eina Vilniaus–Gardino geležinkelis, Trakų–Alytaus plentas, aplink yra Rūdiškių miškai [3]. Rūdiškės laikomos vietove, už kurios prasideda grynųjų dzūkų kaimai. Tai nesena ir mažai tyrinėta gyvenvietė [10].

Rūdiškėse yra gimnazija, Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“, vaikų lopšelis-darželis „Pasaka“, pirminės sveikatos priežiūros centras, vaistinė, paštas, du stadionai, turgus, degalinė, ugniagesių komanda, girininkija, medienos gaminių bendrovė „Kuolai“, sceninių grindų ir jų priedų gamybos bendrovė „Baltic stages“, žemės ūkio produktų saugykla „Bulvių namai“ [3]. Veikia Rūdiškių seniūnijos bendruomenės centras, bendruomenė „Pušynas“, bitininkų draugija.
2017 m. duris atvėrė naujas, modernus Rūdiškių kultūros centras, kuriame taip pat įsikūrė muzikos mokykla ir miesto biblioteka su vaikų žaidimų erdve, keliomis skaityklomis, jaunimo erdve su interaktyviuoju ekranu ir konsole „Xbox“ [21]. Miesto vardą garsina muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras „Valery Brass“, vokalinis ansamblis „Svajonėlė“, „Bajorų teatras“, folkloro ansamblis „Diemedis“, lenkų dainos ansamblis „Rudziszczanie“, instrumentinis ansamblis „Concord“, vaikų folkloro ansamblis „Griciukas“, vaikų šokio ir teatro studijos.

Iš Rūdiškių kilęs ir iki 1945 m. Vilnijoje gyvenęs prof. Mečislavas Rutkovskis (Mieczysław Rutkowski) (1921–2008), buvęs Poznanės Žemės Ūkio Akademijos rektorius, priklausęs Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugijai [4, 28]. Rūdiškėse gimė dainininkė Evelina Sašenko (g. 1987), daugelio konkursų laureatė, 2011 m. Eurovizijos dainų konkurso Lietuvos atstovė, finalininkė. Čia gyvena 2008–2012 m., 2016–2020 m. LR Seimo narys, 2018–2020 m. – Seimo vicepirmininkas Jonas Liesys.

XVIII a. pradžioje Rūdiškės buvo tik nedidelis kaimas su koplyčia, 1744 m. priklausiusi Trakų dekanatui [9, 17]. Rūdiškės istoriniuose šaltiniuose minimos 1774 m. [3]. XVIII a. archyvų duomenimis, Rūdiškių kaimas buvo Romerių šeimos nuosavybė. 1792 m. Steponas Romeris Rūdiškes mainais į Radancų (dabar Burokų) kaimą atidavė Vilniaus vyskupui Juozapui Lopacinskiui. Kad Rūdiškių palivarkas-kaimas buvo nedidelis, matyti iš sutarties įrašo, jog 1791 m. pabaigoje už tą dvarelį mokėta tik 29 zlotai mokesčio į valstybės iždą. Vėliau kaimas priklausė Fohleriams. 1830 m.  perėjo Mikniškių dvaro, kurio savininkas buvo Vilniaus katedros kapitula, nuosavybėn. Rūdiškėse tuo metu buvo tik trys ūkiai ir karčiama [18, 28].
Netoli Rūdiškių, prie Žėronių kaimo vyko 1831 m. sukilimo dalyvių susirėmimai su caro kariuomenės kuopa. Rūdiškių apylinkėse vyko 1863 m. sukilimas. Jungtinės sukilėlių jėgos, susidedančios iš 500 vyrų, kovėsi su keliomis rusų kuopomis [10, 28].
1862 m. Lentvario–Gardino kelyje pastatyta Rūdiškių geležinkelio ketvirtos klasės stotis. Stotis turėjo 2–3 kelius, vandens bokštą ir visą įrangą, reikiamą garvežiams tiekti vandenį. Eismas pradėtas 1862 m. gruodžio 15 dieną [26]. Nutiesus Varšuvos–Peterburgo geležinkelį ir įsteigus Rūdiškių geležinkelio stotį, kaimas ėmė augti. 1866 m. Rūdiškėse buvo 7 namai su 23 gyventojais ir prie karčiamos 2 namai su 7 žydų tautybės gyventojais [10, 28].
XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje Rūdiškės buvo valsčiaus centras [3]. Pirmoji vienklasė mokykla įkurta 1896 m. rudenį. 1912 m. įkurta geležinkelininkų vaikų mokykla, kuri po 1918 m. tapo visų bendrojo lavinimo mokykla. Taip pat buvo žydų mokykla [28].
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rūdiškėse veikė nedidelė lentpjūvė, vyko turgūs ir prekymečiai, buvo keliolika smuklių ir parduotuvių, veikė „Ryto“ draugijos ir kitų lietuviškų draugijų skyriai [11, 17].
1920–1939 m. Rūdiškės buvo okupuotos lenkų. 1920 m. spalio ir 1923 m. vasario mėnesiais vyko kautynės dėl Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo [1]. Lietuvių kova dėl savo kalbos teisių bažnyčioje ir viešajame gyvenime tęsėsi visą okupacijos metą [9]. Lenkų valdymo laikotarpiu miestelyje veikė 15 žydų parduotuvių, trys kalvės, keletas arbatinių, smuklė, dervos darykla [11].
1941 m., prasidėjus karui, lietuvių kariuomenės batalionas sukilo prieš rusus [17]. 1941 m. rugsėjį Rūdiškių žydai buvo suvaryti į Trakų getą ir rugsėjo 30 d. sušaudyti Varnikų miške [11].
Antrojo pasaulinio karo metais prie Rūdiškių vyko smarkūs vokiečių–rusų kariuomenių mūšiai [10]. Inklėriškių miškuose aktyviai veikė sovietiniai partizanai, įkūrę Vytauto Didžiojo Trakų partizanų bazę [3, 28].
1944–1946 m. Rūdiškių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų būriai [3].
Po karo Rūdiškės buvo apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1944 m. įkurtas Rūdiškių medžio apdirbimo kombinatas, 1945 m. – miško ruošos punktas, 1947 m. – Rūdiškių girininkija, 1962 m. – miško chemijos ruožas [6].
1958 m., išsiplėtojus pramonei,  Rūdiškėms suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės [3].
1947 m. atidaryti kultūros namai, 1948 m. įsteigtas vaikų darželis, 1957 m. – vaikų lopšelis, 1987 m. pastatytas naujas vaikų lopšelio-darželio pastatas. 1955 m. – įsteigta vidurinė mokykla, 1964 m. pastatyta nauja mokykla ir bendrabutis. Vienas mokyklos korpusas pastatytas 1980 m., 2010 m. atlikta renovacija. 2009 m. vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. 1993–2015 m. veikė Rūdiškių policijos nuovada.

Rūdiškių herbas

Istorinio herbo Rūdiškės niekada neturėjo. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. 2010 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-364 patvirtino Rūdiškių herbą [20]. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2010 m. gegužės 13 d. Rūdiškių herbas: žaliame lauke, atskirtame nuo sidabrinės skydo galvos pušų spyglių linija, vaizduojama profiliu sidabrinė elnio galva su kaklu ir su auksiniais ragais. Turint galvoje, kad gamtą heraldikoje simbolizuoja žalia spalva, o Rūdiškių miškuose vyrauja pušys, nutarta skydo lauką nuspalvinti žaliai, atskiriant jo sidabrinę galvą heraldine pušų spyglių linija. Žalia taip pat ir vilties spalva, kuri gali rodyti siekius atgaivinti miško verslus. Sidabras (balta spalva) heraldikoje reiškia vandenį ir šiuo atveju simbolizuoja keliolika ežerų, esančių Rūdiškių miškų masyve. Kitiems gamtos turtams parodyti pagrindiniame žaliame lauke pavaizduota sidabrinė tauriojo elnio galva su kaklu ir auksiniais ragais. Heraldikoje elnias reiškia grakštumą ir ilgaamžiškumą.   

XIX a., pradėjus miesteliui augti, susiformavo gyvenvietės schema – linijinis planas su keturkampe aikšte viduryje  [23].

Rūdiškėse yra keletas įdomių architektūros ir dailės paminklų. Į Kultūros vertybių registrą įrašytas regioninės svarbos objektas, turintis architektūrinę, inžinerinę vertę – XIX a. II p. – XX a. I p. Rūdiškių geležinkelio stoties statinių kompleksas: geležinkelio stotis (1929 m., Stoties g. 1), namas (XIX a. II p., Stoties g. 5), geležinkelio stoties arklidės pastatas (XIX a. II p., Trakų g.), vandens bokštas (1872 m., Stoties g.) (u. k. 32170–32174) [8].

1774 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia [9].

Žinių apie Rūdiškių bažnyčią galima surasti Broniaus Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ [9], Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno žinyne „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [16], Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės knygoje „Rytų Lietuva: Vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ [15].
Medinė Švč. Jėzaus širdies bažnyčia statyta 1910 m., 1912 m. Rūdiškės gavo parapijos teises. Dabartinė didelė neoromantinių ir neogotikinių bruožų akmenų mūro bažnyčia 1925–1932 m. pastatyta kunigo J. Jurkevičiaus ir parapijiečių, remontuota 1980 m. Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su bokšteliu. Vidus trijų navų, šventorius apmūrytas [9, 15, 16]. Bažnyčioje yra vertingos dvi XIX a. kapos, paveikslas „Šv. Andrius Bobola“ (aut. J. Janovičius) [22].
Į Kultūros vertybių registrą įrašytas šventoriuje stovintis medinis stogastulpis su 2 skulptūromis (XIX a.) (u. k. 14361) [8]. Stogastulpio viršūnė profiliuota, į ją įtvirtintas kryželis. Liemens šonuose pritvirtintos iš skardos iškirptos širdelės, žvaigždutės, taurės.

Yra veikiančios Rūdiškių miesto kapinės, kuriose į Kultūros vertybių registrą įrašyti du nacionalinės svarbos objektai, turintys memorialinę, istorinę vertę – istorijos mokslų kandidato, monografijų ir kelių knygų bendraautoriaus, etnologo Izidoriaus Butkevičiaus (1928–1982) kapas (u. k. 16801), (Ulkiškių / Ismonių g.) bei Lietuvos nežinomų karių kapas (u. k. 32783), kuriame palaidoti Lietuvos kariuomenės keturi nežinomi kariai, tikėtina 1941 m. birželio sukilėliai, 23–24 d. žuvę Rūdiškių apylinkėje (Ismonių g.) [8, 22].
1948 m. iš Rūdiškių apylinkių perkėlus sovietinių karių ir partizanų palaikus, miestelio centre įrengta istorinė, memorialinė Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta, įrašyta į Kultūros vertybių registrą (u. k. 11277) [8]. Centrinis paminklas – skaldytų akmenų obeliskas ir 9 memorialinės lentos su 101 žuvusiojo pavardžių įrašais (rusų k).
Prie pat Rūdiškių gyvenvietės, važiuojant iš Trakų pusės, apie 100 m nuo kelio yra 1941 m. fašistinių okupantų nužudytų pasipriešinimo dalyvių broliškas kapas. Abejos kapinės 2005 m. restauruotos Rusijos Federacijos lėšomis.
Apie Rūdiškėse esančias tarybinių karių kapines rašoma leidinyje „Atminimo knyga = Книга памяти = Gedenkbuch: Antrojo pasaulinio karo karių kapinių Lietuvoje albumas“ [19].

Prie Rūdiškių gimnazijos stovi didinga ąžuolo medžio skulptūra „Moteris su knyga“, kurios autoriai – buvęs šios mokyklos mokytojas, liaudies meistras Jonas Kasparavičius (1925–2000) ir mokiniai [7].

Lankytojus traukia gražios, miškingos Rūdiškių apylinkės, pasipuošusios ežerais su puikiais krantais, pakriūtėmis, apaugusiomis pušimis ir eglėmis, aukščiau paminėti architektūros, dailės, gamtos, istoriniai paminklai.        

Informacijos apie žymiausius lankytinus seniūnijos objektus galima rasti Algimanto Semaškos knygoje „Lietuvos keliais“ [23], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [22].
Rūdiškių gimnazijos mokiniai, jaunimo komanda „Trakas“, dalyvaudami projekte „Gyvenu laisvai!“, ištyrinėjo Trakų krašto apylinkes ir kartu su istorikais, archeologais ir fotografais sudarė kelis lankytinų vietų maršrutus. Vienas jų „Pasivaikščiojimas po Rūdiškes“ – „atrask Rūdiškes!“ [2].

Apie Rūdiškes retai rašoma grožinėje literatūroje. Sukilėliai Rūdiškių miškuose minimi žurnalisto Jono Laurinavičiaus padavimų knygoje „Jukniškių akmenys“ [12].
Karaliaus Žygimanto Augusto medžioklė prie Rūdiškių minima Edmundo Malūko istoriniame romane „Karalienė Barbora“ [13], Rūdiškės paminėtos ir kitame jo istoriniame romane „Vytauto žemė“ [14].
Atsiminimų knygą apie sovietinius partizanus „Rudninkų girios partizanai“ parašė Teofilis Mončiunskas (Vilnius, 1959). Kelios Rūdiškių istorijos Antrojo pasaulinio karo metais aprašytos gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Iš vienos versmės“ [5].

Yra žinių, kad 1916 m. Rūdiškėse buvo atidaryta žydų biblioteka. Dabar mieste veikia Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialas. Rūdiškių miesto biblioteka įsteigta 1947 m. Joje sukaupta apie 25 tūkst. spaudinių, paslaugomis naudojasi daugiau kaip 900 vartotojų. Nuo 2005 metų bibliotekoje veikia viešasis interneto prieigos taškas (VIPT) su 5 kompiuterizuotomis vietomis ir multifunkciniu įrenginiu, 2010 m. pakeistas projekto „Bibliotekos pažangai“ naujomis technologijomis. Biblioteka kaupia ir skleidžia informaciją apie kraštą, rengia kraštotyros darbus, teminius bei personalijoms skirtus aplankus. Kraštotyros fondą sudaro daugiau kaip 100 fiz. vnt. dokumentų. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra daugiau kaip 500. Apie Rūdiškių biblioteką rašoma Trakų viešosios bibliotekos knygoje „80 žingsnių iki šiandien“ [21].

Taip pat veikia Rūdiškių gimnazijos biblioteka.  

Literatūra ir šaltiniai

1. Ališauskas, Kazys. Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo, 1923 m. vasario 15–23 d. // Karys. – 1972, Nr. 9, p. 296–299.
2. Atrask Rūdiškes! [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2020-11-25]. Prieiga per internetą: <http://www.atraskrudiskes.trakai.lm.lt/marsrutai/pasivaiksciojimas-po-rudiskes/lankytinos-vietos/>.
3. Brukas, Algirdas. Rūdiškės; Rūdiškių miškai / Algirdas Brukas, Dalius Žygelis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 391–392.
4. Franckevičienė, Laima. Pristatyta pirmoji knyga apie Rūdiškes: [apie 2018 m. kovo 24 d. Rūdiškių bibliotekoje vykusį kraštiečio Viktoro Lozovski knygos „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ pristatymą] / Laima Franckevičienė, Teresa Bundzevič. – Iliustr. // Galvė. – 2018, kovo 30, p. 6–7; Prieiga per internetą: <https://www.galve.lt/pristatyta-pirmoji-knyga-apie-rudiskes/>.
5. Isokas, Gediminas. Mažasis žvalgas; Dėdė Steponas: [istorijos apie Rūdiškes] // Isokas, Gediminas. Iš vienos versmės: Rūdninkų girios istorijos. – Vilnius, 1982. – P. 156–166, 167–174.
6. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: [apie Rūdiškes, p. 26–27, apie Rūdiškių girininkiją, p. 148–149, 151] / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis.  – Vilnius, 2008. – 240 p.: iliustr.
7. Jarmalavičiūtė, Ramunė. Mokytojas Jonas Kasparavičius: [skulptūra „Moteris su knyga“]. – Iliustr. // Aukštadvaris. – Vilnius, 2002. – P. 205.
8. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-11-12]. Prieiga per internetą:  < https://kvr.kpd.lt/#/>.
9. Kviklys, Bronius. Rūdiškės: Švč. Jėzaus širdies parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chikago, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija: D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, 283–284.
10. Kviklys, Bronius. Rūdiškės ir apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių, istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Boston (Maas), 1989. – T. 1, p. 458–460.
11. Latvytė-Gustaitienė, Neringa. Holokaustas Trakų apskrityje: [Rūdiškės]. – Vilnius, 2002, p. 41–42.
12. Laurinavičius, Jonas. Kartuvių kalnas // Laurinavičius, Jonas. Jukniškių akmenys: Trakų krašto padavimai. – [Kaišiadorys], 2001. – P. 7.
13. Malūkas, Edmundas. Karalienė Barbora: istorinis romanas. – Panevėžys, 2004, p. 58, 97, 98.
14. Malūkas, Edmundas. Vytauto žemė: istorinis romanas. – Panevėžys, 2016, p. 98, 144, 462, 492, 679.
15. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Rūdiškės // Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997. – P. 131, 133.
16. Misius, Kazys. Rūdiškės: Trakų dekanatas: [apie Rūdiškių Švč. Jėzaus širdies bažnyčią] // Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 568.
17. Rūdiškės. –: 1 pavad. – Parašas: V. Klb.; R. Krs. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mcys), 1961. – T. 26, p. 65–66.
18. Rūdiškės // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000, p. 89.
19. Rūdiškės: Vilniaus apskritis = Рудишкес: Вилнюсский уезд: [apie Rūdiškių tarybinių karių kapines]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga: Antrojo pasaulinio karo karių kapinių Lietuvoje albumas.  – Vilnius, 2006. – P. 74–75.
20. Rūdiškės turės herbą: Trakų rajono savivaldybės informacija. – Iliustr. // Galvė. – 2010, birž. 4, p. 3.
21. Rūdiškių biblioteka. – Iliustr. // 80 žingsnių iki šiandien / Trakų viešoji biblioteka ; [sudarytojos Danguolė Banevičienė, Rasa Selickaitė, Loreta Maliužinaitė, Edita Kairaitienė, Julija Pulokienė, Jolanta Abucevičienė]. – Vilnius, [2020]. – P. 132–133.
22. Rūdiškių miesto tipo gyvenvietė: [apie kultūros paminklus]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija.  – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 44.
23. Semaška, Algimantas. Rūdiškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008]. – P. 537.
24. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
25. Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai: [Rūdiškės]. – Vilnius, 1996, p. 203.
26. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Rūdiškės // Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. 1858–1915. – Vilnius, 2003. – P. 204–206.
27. Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje. – Trakai [i.e. Vilnius], 2015. – 320 p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr. sk. gale.
28. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic. – Wilno, 2018. – 413 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 413.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021