Gojus

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į šiaurės rytus 15 km, nuo Paluknio į šiaurės vakarus – 4 km. Į pietus nuo kaimo plyti Gojaus miškas, netoli eina A4 magistralinis kelias Vilnius–Druskininkai [1, 9].

Gyvena 32 gyventojai: 17 vyrų ir 15 moterų (2011) [8].

Priklauso Šklėrių seniūnaitijai, Paluknio parapijai. Kaime yra Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia, Šv. Jono kongregacijos vienuolynui priklausantys vaikų globos namai, gyvena keramikai Dormantė ir Jurgis Penkinskiai.

Gojaus vietovardis kilęs iš lietuviško žodžio gojus – nedidelis, gražus miškelis, giraitė [4].

Kaimo atsiradimo istorija, koplyčios pastatymo aplinkybės, vertingi liturginiai daiktai aprašyti 200 puslapių rankraštyje „Kronika Kaplicy Matki Boskiej Uzdrowenie Chorych w Gaju“ („Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčios kronika“). Apie tai išsamų straipsnį „Gojus – svarbaus jubiliejaus išvakarėse“ parašė Renata Joknienė [2].

Kaimelio istorija prasideda nuo 1865 m., kai Apatiškių Aluonos dvaro savininkas rusų generolas Reklickij pardavė miško žemes broliams Ježy ir Adamui Andžejevskiams.

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia pradėta statyti 1936 m. pagal Aleksandro Andžejevskio, gavusio vienuolinį tėvo Vlodimiežo vardą, projektą. Koplytėlė iškilmingai pašventinta 1937 m. liepos 18 d. 1938 m. tėvo Vlodimiežo prašymu Paluknio bažnyčios klebonas Kazimiež Packevič pritarė koplyčios padidinimui. 1939 m. pašventi naujos koplyčios pamatai. Pašventinimo aktas užmūrytas pagrindinio altoriaus sienoje.
Vienu vertingiausių Gojaus koplyčios turtų yra Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas – Vilniaus Šv. Kryžiaus Bonifratrų vienuolyno bažnyčios (dabar Marijos vargdienių seserų vienuolynas) paveikslo kopija. 1936 m. paveikslą ant drobės nutapė Romuald Varachovski. Paveikslas priskiriamas prie Dievo malonėmis garsėjančių paveikslų. Kitas dėmesio vertas koplyčios objektas – relikvijorius – monstrancija iš kulkų. Koplyčioje yra XVII a. Bernardinų laikrodis, šventoriuje stovi Dievo Motinos Nekalto Prasidėjimo statula [1, 2].

Gojaus kaime, originaliame molio name gyvenantys keramikai Dormantė ir Jurgis Penkinskiai dirba su moliu pagal seniausią tradicinę japoniškos keramikos technologiją, keramikos dirbinius išdega japoniškoje malkinio degimo krosnyje. D. Penkinski nuo 2004 m. yra Keramikos ir ekologinės statybos projektų Gojaus kaime organizatorė, rengia keramikos darbų parodas, projektus, organizuoja simpoziumus [3, 6, 7].

Karaliaus Žygimanto Augusto medžioklė Gojaus miškuose paminėta Edmundo Malūko istoriniame romane „Karalienė Barbora“ [5].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Gojaus kaime – jubiliejiniai atlaidai. – Iliustr. // Galvė. – 2012, rugpj. 17, p. 1, 4.
2. Joknienė, Renata. Gojus – svarbaus jubiliejaus išvakarėse. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2012, rugpj. 24, p. 8.
3. Kasperavičius, Vladas. Gojaus kaime krosnis – sasukeni gambaro. – Iliustr. // Galvė. – 2016, lapkr. 11, p. 2.
4. Lietuvos vietovardžių žodynas. – Vilnius, 2018. – T. 3, p. 237.
5. Malūkas, Edmundas. Karalienė Barbora: istorinis romanas. – Panevėžys, 2004, p. 58.
6. Milkova, Vaida. Anagamos keramika iš Gojaus [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2021-03-30]. Prieiga per internetą: <http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/anagamos-keramika-is-gojaus-256300>.
7. Šimtmečio delnuose: margas Trakų kraštas: [Dormantė Penkinski]. – Iliustr. – Vilnius, 2020, p. 208–209.
8. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
9. Trakų rajono turistinis žemėlapis: [Gojus] – Iliustr., žml. – Dalis teksto gretut. liet, angl., lenk., rus., vok. – Trakai, 2014. – 10 sulankst. lap.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų filialas), 2011, 2021