Klepočiai

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nuo Rūdiškių į pietvakarius nutolęs 8 km., išsidėstęs abipus Vilniaus–Gardino geležinkelio,  supa Klepočių miškai [7].

Gyvena 43 gyventojai: 16 vyrų ir 27 moterys  (2011) [14].

Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Rūdiškių parapijai. Lenkų okupacijos metais sankryžoje statytas kryžius 2013 m. pakeistas nauju [16].

Klepočių kaimo istorija aprašyta bibliotekininkės Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [16], čia pateikiamas literatūros ir šaltinių sąrašas. Apie juos rašoma ir kitoje jos knygoje „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“ [15], lietuviškose enciklopedijose [7, 11], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [13], Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“ [3], Vinco Martinkėno „Vilniaus karšto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ [10], Vytauto Česnulio – „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“ [4], Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [17] ir kt.

Kaimas susikūrė XVI a. II pusėje per Valakų reformą kaip miško prižiūrėtojų ir šulių gamintojų gyvenvietė [13]. Istoriniuose šaltiniuose minimi 1641 m., 21 kiemas, 11 valakų [7]. Kaime gyveno žemės matininkas ir 21 sekėjas, kurių pareiga buvo saugoti bebrus Valkininkų teritorijoje, besitęsiančioje dvi mylias nuo Varėnos. Lieponių–Valkininkų girininkijos Klepočių ruožas buvo padalintas į 9 barus [6, 9]. Per 1654–1667 m. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos karą su Rusija kaimas sunyko. Atkurtas XVIII a. 1776 m. Klepočiuose buvo 4 sodybos, gyveno 22 žmonės. 1802 m. Valkininkų seniūnija su kaimais caro valdžios atiduota grafui Nikolajui Tolstojui (valdė įgaliotinis Karlas Ceisas). 1848 m. buvo 10 sodybų ir smuklė. 1862 m. per kaimą nutiestas geležinkelis Vilnius–Gardinas [13]. 1908 m. buvo 29 kiemai, gyveno 188 gyventojai. Pirmojo pasaulinio karo metais daugumą kaimo pastatų sunaikino gaisrai [16]. Ilgą laiką kaimas priklausė Valkininkų seniūnijai, dvarui ir parapijai [2, 16]. 1910 m. priskirtas Rūdiškių parapijai, gyventojai kovojo už teisę melstis lietuviškai [4].

1920 m. ir 1923 m., lenkams puolant Lietuvą, prie Klepočių vyko mūšiai dėl Valkininkų – Rūdiškių geležinkelio ruožo [1]. 1923–1939 m. kaimas buvo lenkų okupacijoje, priklausė Rūdiškių valsčiui. 1943–1944 m. Klepočiuose įsikūrė vokiečių karinė įgula, sovietiniai partizanai Rūdiškių–Klepočių geležinkelio ruože vykdė sprogdinimus [16, 17]. Pokariu miškuose veikė lietuvių partizanų būriai, Pagelužio kaime žuvo Stasys Matonis, palaidotas Lieponių kapinėse, Stasys Staknys – Tiltų kapinėse [16].

1923–1931 m. veikė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokykla. [3, 10]. Dar veikiant lietuviškai mokyklai atidaryta lenkiška mokykla. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1939 m. atidaryta Klepočių pradinė mokykla veikė iki 1974 m. [16, 17]. 1950–1958 m. kaimas priklausė „Trakų pilies“ kolūkiui. Nuo 1958 m. buvo Trakų miškų ūkio pagalbinė gyvenvietė. Sovietinio laikotarpio pradžioje kaimas priklausė Vaikštenių, nuo 1954 m. – Grendavės, nuo 1963 m. – Lieponių, nuo 1988 m. – Rūdiškių apylinkei. 1950–1976 m. ir 1996–1998 m. veikė parduotuvė. Pokariu tremtinių namuose veikė klubas-skaitykla [16].

Architektūros paveldas išsamiai aprašytas „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [13], Klepočių kaimo architektūros, pirkių puošybos, dekoravimo vaizdų yra leidinyje „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“ [5], Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [16].

1971 m. rugsėjo 28 d. Kultūros ministerijos nutarimu Nr. 40 Klepočių gatvinis kaimas įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą [16]. 1982 m. atlikta mokslinė architektūros paminklų inventorizacija [12].

Klepočių etnoarchitektūrinis kaimas (u. k. 10328) 1993 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip vietinės reikšmės vietovė, turinti vertingų architektūrinių, etnokultūrinių, kraštovaizdžio, urbanistinių savybių. 2019 m. Kultūros vertybių registre įregistruoti vertingi vietinės reikšmės architektūriniai, etnokultūriniai pavieniai statiniai: Klepočių kaimo Juozo Pučio pirkia (Miškų g. 21) (u. k. 43471) ir Klepočių kaimo Vinco Matonio pirkia (Miškų g. 28) (u. k. 43472) [8].

XX a. septintajame dešimtmetyje kalvelėje tarp Klepočių ir Pagelužio kaimų, kasant smėlį, rastos senosios kapinės, gyventojų vadintos Kapinėlėmis, iki šių dienų netyrinėtos [16, p. 115].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aišauskas, Kazys. Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo, 1923 m. vasario 15–23 d. // Karys. – 1972, Nr. 9, p. 296–299.
2. Bieliauskas, Pranas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas: 1555–1957 [Klepočiai]. – Priedai: gretut. tekstas liet., lenk. – Trakai, 2004, p. 19, 148, 182.
3. Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota [Klepočių mokykla]. – Vilnius, 1992, p. 254, 260, 266.
4. Česnulis, Vytautas. Kanauninkas Klemensas Maliukevičius [Klepočiai]. – Trakai, 2016, p. 29, 31, 34, 108.
5. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra [Klepočių kaimo architektūra]. – Iliustr. – Vilnius, 2008, p. 8, 32, 44, 69, 76, 77.
6. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija [Lieponių dvaras ir miškai, p. 45–46] / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis.  – Vilnius, 2008. –  240 p.: iliustr.
7. Klepočiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 161.
8. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-06-17]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
9. Mankus, Romualdas. Valkininkų krašto miškų istorija [Klepočių ruožas] / Romualdas Mankus, Eugenija Strazdienė. – Kaunas, 2006, p. 10.
10. Martinkėnas, Vincas. Vilniaus karšto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais : [Klepočiai]. – Vilnius, 1988, p. 76–77.
11. Purvinas, Martynas. Klepočiai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2, p. 339.
12. Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai. – Vilnius. – T. 4: Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai, p. 207.
13. Tarnauskienė, Nijolė. Klepočiai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Iliustr. – Vilnius, 1998. – D. 2: Rytų Lietuva, p. 24–27.
14. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013. [žiūrėta 2020-11-27]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
15. Žilinskienė, Elena. Klepočiai // Žilinskienė, Elena. Gimtieji Tiltai ir jų žmonės. – Vilnius, 2004, p. 13–14.
16. Žilinskienė, Elena. Klepočiai. – Iliustr. // Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje. – Trakai, 2015, p. 113–136, 287–291.
17. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic: [apie Klepočius]. – Wilno, 2018, p. 17, 31, 72, 75, 108, 112, 198, 206 ir kt.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021