Inklėriškės

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietryčius 8 km, nuo Vilniaus–Gardino geležinkelio į rytus – 7 km, Inklėriškių girios rytiniame pakraštyje. Kaimą supa Inklėriškių–Rūdiškių miškai, per kuriuos teka Merkio intakai Graužupis, Cirvija [1, 11].

Kaime gyvena 7 gyventojai: 2 vyrai, 5 moterys (2011) [10].

Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Paluknio parapijai. Yra Inklėriškių kraštovaizdžio draustinis, 1863 m. sukilimo dalyvių kapas.

Inklėriškių kaimo istorija plačiai aprašyta Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [12]. Čia pateikiamas ir literatūros sąrašas. Apie šį kaimą rašoma lietuviškose enciklopedijose [1, 2, 11], Gedimino Isoko ir Antano Tervydžio knygoje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [3], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“[7], Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [13] ir kt. leidiniuose. Atsiminimų knygą apie sovietinius partizanus „Rūdninkų girios partizanai“ parašė vienas iš nedaugelio Rūdninkų girioje veikusių sovietinių partizanų dalinių vadų lietuvis, Trakų brigados vadas Teofilis Mončiunskas (1903–1976) [5].

1863 m. Inklėriškių miškuose veikė sukilėlių būriai, būta susirėmimų su caro kariuomene, yra palaidoti du nežinomi sukilėliai [7, 12].

Apie Inkėriškių kaimo pradžią žinoma nedaug. Kaimas pradėjo kurtis prie Onupio upelio, ėmus kirsti girias. XX a. pradžioje kaimas priklausė Tarpupio valsčiui. 1905 m. Inklėriškėse gyveno 52 gyventojai, valdiškame eigulio name – 6 gyventojai [12].

1920–1939 m. kaimas buvo Lenkijos okupacinės administracijos valdžioje. 1930 m. buvo sudaryta Inklėriškių vyresnioji girininkija, kurios medynai užėmė 3958 ha [4].

Antrojo pasaulinio karo metais, 1943–1944 m., netoli Inkėriškių buvo Trakų brigados sovietinių partizanų dislokacijos vieta ir bazė. Kaime susitikdavo įvairių partizanų būrių ryšininkai, gyventojai rėmė partizanus, kai kurie partizanavo. 1944 m. pavasarį nacių karinė vadovybė planavo sunaikinti diversijas plečiančius partizanus. 1944 m. balandžio 13 d. iš Rūdiškių atvykęs nacių motorizuotas apie aštuoniasdešimties vyrų būrys apšaudė partizanų bazę, įsiveržė į kaimą, nužudė 13 moterų ir vaikų, sudegino daugumą pastatų. Nacius kontratakavo gausesnis partizanų būrys ir iš kaimo išstūmė. Po mėnesio, gegužės viduryje, vokiečių lėktuvams atakuojant partizanų bazę, sudegė dar trys namai, žuvo vaikas. Kaime teliko 4 namai [11, 12, 13].

1943 m. spalio 15 d. Inklėriškių partizanų žeminėje rankine rašomąja mašinėle buvo atspausdintas Trakų apskrities partijos komiteto ir partizanų būrio „Už Tėvynę“ laikraščio „Partizanų šūkis“ pirmasis numeris. Čia išleisti du numeriai, vėliau laikraštis buvo pavadintas „Trakiečių šūkiu“, spausdinamas spaustuvėje, kelis kartus keitė pavadinimą, 1988 m. pabaigoje pervadintas „Galve“ [12].

Po karo kaimas atsikūrė. 1959 m. Inkėriškėse gyveno 43 gyventojai [1]. Dauguma jų dirbo miškuose. Inklėriškes supantys miškai priklauso Žėronių, Paluknio ir Tiltų girininkijoms [12].

1960 m., sovietinės okupacijos metais, buvo įsteigtas Inklėriškių landšaftinis istorinis draustinis, kuris saugojo 271 ha mišką su partizanų brigados atstatytomis žeminėmis ir stovyklavimo žymėmis [2].

1992 m. įsteigtas Inklėriškių kraštovaizdžio draustinis, užimantis 842 ha plotą. Jo paskirtis – išsaugoti Merkio zandrinės paslėninės lygumos kraštovaizdį [8, 9].

Į kultūros vertybių registrą įrašytas nuo Inklėriškių apie 2 km į šiaurę esantis valstybės saugomas nacionalinės svarbos istorinis memorialinis objektas – 1863 m. sukilimo dalyvių kapas (u. k. 16702), kuriame palaidoti 2 sukilėliai, žuvę 1863.07.11 Antkapinis paminklas (betonas) – ant pakylos pastatytas kryžius su cokoliu. Prie cokolio priekinės plokštumos pritvirtinta plokštė su iškaltu lenkišku užrašu: „Čia ilsisi didvyriai, 1863 žuvę už Tėvynės laisvę“. Paminklas pastatytas 1933 m. Penktojo dešimtmečio antroje pusėje kryžių apšaudė stribai [4, 7].

Į kultūros vertybių registrą įrašyti trys regioninės svarbos archeologiniai objektai – Inklėriškių senovės medžio anglių deginimo vieta I, II, III (u. k. 20776, 36121, 36122) – XVIII–XIX a. archeologiniai Inklėriškių miško smėlio sampilai, esantys Onupio upelio dešiniojo kranto aukštumos krašte. Ariant mišką, smarkiai suardyti [4].

Inklėriškių miške, prie buvusios Trakų brigados partizanų bazės, stovi netaisyklingos formos paminklinis akmuo sovietiniam partizanui Vasilijui Makejevui su užrašu rusų kalba: „Partizanas Aleksejevičius Makejevas. 1921 m. – 1944. V. 22. Didvyriškai žuvo triuškindamas fašistų ešeloną. Būrys Nr. 14“ [6].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Inklėriškės; Inklėriškių–Rūdiškių miškai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 643.
2. Inklėriškių draustinis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2, p. 55.
3. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: [apie Inklėriškių vyr. girininkiją] / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis.  – Vilnius, 2008. – P. 96–103.
4. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] [žiūrėta 2021-05-26]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
5. Mončiunskas, Teofilis. Rudninkų girios partizanai: [atsiminimai]. – Vilnius, 1959. – 340 p.: iliustr., portr.
6. Rūdiškės-3: Vilniaus apskritis = Рудишкес-3: Вилнюсский уезд: [paminklas V. Makejevui] – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga: Antrojo pasaulinio karo karių kapinių Lietuvoje albumas. – Vilnius, 2006. – P. 76.
7. Šilinienė, Birutė. 1863 sukilimo dalyvių kapas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 22.
8. Trakų krašto gamta: [Inklėriškių kraštovaizdžio draustinis]. – Vilnius, 1999, p. 37.
9. Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas = The natural and cultural heritage of the Trakai region: [Inklėriškių kraštovaizdžio draustinis]. – Gretut. tekstas liet., angl. – Vilnius, 2005, p. 55.
10. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013. [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
11. Zizas, Rimantas. Inklėriškės // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 138.
12. Žilinskienė, Elena. Inklėriškės – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje. – Vilnius, 2015. – P. 187–200.
13. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic: [apie Inklėriškes]. – Wilno, 2018, p. 187–193, 222.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021