Žėronys

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietus – 3 km, prie senojo Vilnius–Merkinė kelio.

Gyvena 99 gyventojai: 46 vyrai ir 53 moterys (2011) [9].

Žėronių seniūnaitijos centras, priklauso Rūdiškių parapijai. Kaimo kryžkelėje stovi kryžius, yra veikiančios kapinės, 2011 m. Žėronių miške pasodinta giraitė poetui Justinui Marcinkevičiui atminti.

Žėronių kaime gimė tautodailininkė Janina Savlan-Norkūnienė (g. 1955 m.), etnografė, etikos, muzikos mokytoja metodininkė, etninės kultūros mokytoja, Vilniaus krašto etnografinio muziejaus Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios vedėja, etnografinio verbų rišėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ meno vadovė, knygų „Vilniaus verbos: gyvoji istorija“ ir „Obrzędy i tradycje wesela podwileńskiego“ („Vilniaus krašto vestuvių apeigos ir tradicijos“), straipsnio „Tai mes esame  brangiausias mūsų protėvių palikimas“ knygoje „Slabados kaimo istorija ir tradicijos“, straipsnių žiniasklaidoje autorė, konferencijų pranešėja.

Apie Žėronių kaimą rašoma straipsnių rinkinyje Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais“ [10], Felikso Sliesoriūno knygoje „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“ [8], Eugenijaus Ivanausko knygoje „Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais“ [4], Gedimino Isoko ir Antano Tervydžio knygoje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [3], Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [11] ir kt.

Žėronys – sena gyvenvietė. Šalia kaimo atlikti degintinių kapų archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad tai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio laidojimo vieta, kurioje 13–14 a. mirusieji buvo laidojami sudeginti [10].

Prie Žėronių kaimo 1831 m. Vilniaus studentai, amatininkai, valstiečiai, vadovaujami V. Matuševičiaus, Hopeno, J. Gedgaudo susirėmė su caro armijos daliniais. Apie 60 sukilėlių buvo sužeista ir nukauta, kaime žuvo vienas organizatorių – J. Gedgaudas. [1, 8, 11].

XIX a. II pusėje kaimas priklausė Valkininkų seniūnijai, Klepočių apylinkei, gyveno 55 gyventojai. Lenkų okupacijos metais Žėronyse veikė pradinė mokykla, kaimas priklausė Rūdiškių valsčiui [11].

1931 m. 27 kiemuose gyveno 178 gyventojai [13].

1958 m. įkurta Žėronių girininkija. 2002 m. pradėtas kurti 21,4 ha medelynas, įrengti medelyno keliai, iškastas 0,7 ha tvenkinys, įrengta laistymo sistema [3]. Žėronių girininkijoje yra Rūdiškių miško pušies valstybinis genetinis draustinis (26,4 ha), įsteigtas 2014 m. vertingosioms populiacijoms jų natūraliose augimvietėse išsaugoti [6].

Į Kultūros vertybių registrą 1996 m. įrašytas valstybės saugomas nacionalinis, archeologinis Žėronių kapinynas (u. k. 22115), esantis 2 km į pietus  nuo kaimo, netoli Graužupio upelio [5]. 1996 m. Lietuvos istorijos institutas tyrinėjo kapinyno degintinius kapus. Buvo ištirtos 7 spėjamų degintinių kapų liekanos, rastos įkapės, darbo įrankių, papuošalų, keramikos ir metalinių dirbinių [10, 11]. Ten pat 17 a. lobio radimvietė. Pabirusias monetas 1952 m. balandžio mėnesį rado moterys, sodindamos mišką sprogdinto beržo šaknyse. 1952 m. balandžio 25 d. kaimo vaikai, kasinėdami beržo šaknų duobę, rado juodo molio puodą su monetomis. Gegužės 3 d. radimo vietoje lankėsi ir lobį aprašė archeologas Pranas Kulikauskas. Dalis lobio saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita dalis, esanti pas vietinius gyventojus, aprašyta 1991 m. [4, 7].

Žėronių kaimas minimas gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Iš vienos versmės“ [2], kurioje aprašomi 1830–1831 m. sukilėliai. Žėronių kaime užrašyti pasakojimai ir liaudies dainos sudaro Janinos Norkūnienės eiliuotos kūrybos etninės kultūros knygos „Obrzędy i tradycje wesela podwileńskiego“ [12] pagrindą. Knyga iliustruota kaimo ir krašto vestuvinių apeigų ir tradicijų fotonuotraukomis, taip pat remiasi Vilniaus, Šalčininkų ir Šiaurės vakarų Baltarusijoje surinkta etnografine medžiaga.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Isokas, Gediminas. Giriose [Žėronys]. – Vilnius, 1979, p. 104.
2. Isokas, Gediminas. Sukilėliai [1830–1831 m.] // Isokas, Gediminas. Iš vienos versmės: Rūdninkų girios istorijos. – Vilnius, 1982. – P. 138–139.
3. Isokas, Gediminas. Žėronių girininkija. – Iliustr. // Isokas, Gediminas, Tervydis, Antanas. Trakų urėdijos miškų istorija. – Vilnius, 2008. – P. 154–155, 206, 209–210.
4. Ivanauskas, Eugenijus. Žėronys // Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais. – Vilnius, 1995. – P. 135–138.
5. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
6. Lietuvos saugomos teritorijos. – Vilnius, 2019, p. 85, 87.
7. Remecas, Eduardas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kaldinimas Vilniuje 1652–1653 m.: [Žėronių lobis] // Vilniaus istorijos metraštis. – Vilnius, 2007. – T. 1, p. 64.
8. Sliesoriūnas, Feliksas. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje [apie Žėronis]. – Vilnius, 1974, p. 271–272.
9. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
10. Zabiela, Gintautas. Žėronių degintinių kapų tyrinėjimai. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. – Vilnius, 1998. – P. 250–255.
11. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic [apie Žėronis]. – Wilno, 2018, p. 32, 52, 64, 65–66, 105, 112, 389.
12. Norkūnienė, Janina. Obrzędy i tradycje wesela podwileń – Kaišiadorys, 2020. – 392 p.: iliustr.
13. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej. – Warszawa, 1938. – T. 1: Województwo wileńskie, p. 73; Prieiga per internetą: <http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=7592>.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021