„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Deltuvos seniūnija Baraučizna

Nykstantis kaimas Deltuvos seniūnijoje, Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į pietvakarius nuo Ukmergės, 1 km į vakarus nuo Šventosios upės. Per kaimą teka Armona ir jos dešinysis intakas Pavarklos [1]. Armonos ir Šventosios santakoje yra kalva, vadinama Ročkalniu arba Kukovaičio kalnu [11]. 

Kaime nebėra nuolatinių gyventojų [2011 m.] [8].

Baraučiznos kaimo pavadinimas kilęs nuo fiziografinio (gamtos) objekto. Pavadinimas yra nelietuviškos kilmės. Žodžio šaknis „Bar-“kilusi iš slavų kalbos žodžio „bor“, t. y. „šilas“ [12].

Apie Baraučiznos kaimą rašoma leidinyje „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ [1], istorinių duomenų pateikiama Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“ [5]. Baraučiznos kapinynas aprašytas leidinyje „Kultūros paminklų enciklopedija“ [3], apie Armonos geologinį draustinį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], leidinyje „Lietuvos saugomos teritorijos: informacinis leidinys-žinynas“ [6]. Yra informacijos periodikoje, internete.

Armonos žemupys nuo Dovydiškių kaimo žemyn 1960 m. paskelbtas Armonos valstybiniu geologiniu draustiniu, kuriame saugomos devono periodo atodangos su šarvuotųjų ir riešapelekių žuvų, gyvenusių prieš tūkstančius metų čia buvusios jūros dugne, liekanos Šventosios upės krantuose. Draustinis užima 146 ha ploto [2].

Duomenų apie Deltuvos krašto istorines vietas, tokias kaip II tūkstantmečio pradžioje buvusį spėjamą šventąjį Kukovaičio mišką, Kukovaičio kalną, galima rasti Keistučio Devenio knygoje „Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija“, taip pat archeologų Gintauto Zabielos ir Tomo Baranausko straipsnyje „Deltuvos žemė“ [4, 11].
 
Baraučiznos kaimas yra istorinių Deltuvos žemių teritorijoje. 6 km į pietus nuo Deltuvos, dešiniajame Armonos upelio krante, apie 1 km nuo jo įtekėjimo į Šventąją yra legendinis Kukovaičio kalnas. Nuo XX a. pirmosios pusės Kukovaičio kalnas vadinamas Ročkalniu [5]. Kukovaičio kalnas (Kukavaičio, Kukuvaičio kalnas, Ročkalnis) – didelis gūbrys, lygiagretus Šventajai, apie 800 m ilgio, 100–140 m. pločio, kiek aukštesnė vidurinė dalis (86,5 m. virš jūros lygio) [9]. Apie šią senąją šventvietę rašoma iliustruotame leidinyje „Lietuva: 101 legendinė vieta“ [10].
 
Žinių apie Kukovaičio kalno kilmę suteikia ne tik istorikų veikalai, bet ir metraščiuose užrašytieji padavimai. Autentišką padavimą „Pajautos ir Kukovaičio stabai“ iš XVI a. Lietuvos metraščio galima rasti mokslininkės, profesorės, folkloristės Bronislavos Kerbelytės parengtoje knygoje „Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis“: „Mirė didžiojo lietuvių ir žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta. Didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, pastatė jos atminimui stabą. Tą stabą, pavadinęs savo motinos pajautos vardu, jis pastatė prie Žaslių ežero. Šį atvaizdą žmonės garbino ir dievu laikė. Paskui tas stabas supuvo ir toje vietoje užaugo liepos. Tas liepas Pajauta vadino, garbino ir dievu laikė. O paskui didysis lietuvių ir žemaičių kunigaikštis Kukovaitis mirė, Jis paliko sūnų Utenį. Sūnus, mylėdamas savo tėvą, Didįjį kunigaikštį Kukovaitį, pastatė savo tėvo atminimui stabą ant vieno kalno prie Šventosios upės, netoli Deltuvos. Tą stabą garbino ir dievu laikė. Paskui stabas supuvo, išaugo giraitė, ir ją žmonės garbino ir vadino savo valdovo Kukovaičio vardu“ [7].     
  
Prie Baraučiznos kaimo, apie 0,65 km į šiaurės vakarus nuo Šventosios ir Armonos santakos, miške, Armonos dešiniojo slėnio šlaite, šalia Kukovaičio kalvos yra į kultūros vertybių registrą įtrauktas archeologijos kultūros paveldo objektas – Baraučiznos kapinynas, žvalgytas 1976 ir 1984 m. [3, 5]. 
 
Literatūra ir šaltiniai
 

1. Baraučizna, Kukovaičiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 181.
2. Dabregaitė, Laima. Armonos draustinis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 34.
3. Dakanis, Bronius. Baraučiznos kapinynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 97-98.
4. Devenis, Keistutis Pranas. Deltuvos apylinkių istorinės vietos // Devenis, Keistutis Pranas. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. – Vilnius, 2001. – P. 126-130.
5. Kviklys, Bronius. Deltuva. Deltuvos apylinkės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 474-477.
6. Lietuvos saugomos teritorijos: informacinis leidinys-žinynas. – [Kaunas], 2006, p. 69.
7. Pajautos ir Kukovaičio stabai: [padavimas iš Lietuvos metraščio] // Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. – Vilnius, 1983. – P. 15-16.
8. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-08]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
9. Vaitkevičius, Vykintas. Baraučizna: Kukovaičio kalnas. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, [2006]. – P. 146-149.
10. Vaitkevičius, Vykintas. Kukavaitis, Pajautos sūnus / Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė. – Iliustr. //  Vaitkevičius, Vykintas, Vaitkevičienė, Daiva. Lietuva: 101 legendinė vieta. – Vilnius, 2011. – P. 278-279.
11. Zabiela, Gintautas. Deltuvos žemė / Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 52 pavad. // Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius, 1995. – P. 5-14.
12. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 120.

Parengė: Lolita Gričinienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Dainavos kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016