Seniūnijos plotas – 17091 ha, iš jų 65,2 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 23,4 proc. – miškai, 2,9 proc. – vandenys, 8,5 proc. – kitos paskirties plotai [4]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 2675 gyventojai, iš jų – 1385 moterys ir 1290 vyrų (2011 m.) [25].  

Seniūnijoje yra seniausias Ukmergės rajone Armonos valstybinis geologinis draustinis (146 ha), pradėtas tyrinėti 1931 metais, o įsteigtas 1960 m. bei vietinės reikšmės Deltuvos botaninis draustinis (spanguolynas), užimantis 28,8 ha [13].
Deltuvos vardą garsina ir su šiuo miesteliu susiję žymūs žmonės. 1885 m. Deltuvos daržininkystės–bitininkystės mokyklą baigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) [19]. 1903–1904 m. Deltuvos pradžios mokykloje mokėsi pedagogas, visuomenės veikėjas Stasys Tijūnaitis (1888–1966) [24]. 

 

Deltuvos vardas istoriniuose šaltiniuose įvairuoja, todėl jo kilmė iki galo nėra išaiškinta. Dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a. Dalis kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Deviltava, bet manoma, kad Deltuvos pavadinimas yra lietuviškos kilmės [26, 29-30].

Deltuva, kaip viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, atlikusi ypač svarbų vaidmenį ankstyvuoju Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, istorikų mažai aprašyta. Deltuvos žemės vardą istorikai pradėjo minėti tik nuo XX a. pradžios. Istoriniai faktai, perpinti su autoriaus prielaidomis,  pateikiami JAV gyvenančio inžinieriaus, Lietuvos istorijos mėgėjo Keistučio P. Devenio knygoje „Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija“, kuri išleista ir anglų kalba. Knygoje aprašyta Deltuvos žemės praeitis, Deltuvos kunigaikščiai ir pilys, Leonpolis, kuriame buvusio dvaro paskutiniai savininkai buvo Keistučio tėvai [6, 32]. Deltuva, prie Deltuvos 1812 m. įvykęs Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšis aprašomi žinomų Lietuvos istorikų, archeologų darbuose. Minėtini Gintauto Zabielos, Tomo Baranausko straipsniai „Deltuvos žemė“, „Aukštaitijos žemės“, „Kur buvo Lietuvos žemė?“ [1, 27-28]. Taip pat informacijos apie Deltuvą galima rasti enciklopedijose [11, 13]. Daug vertingos medžiagos pateikiama Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“, kuriame publikuojami žinomų Lietuvos istorikų, archeologų, menotyrininkų ir kt. straipsniai apie Deltuvos praeitį [18, 20].

 

Deltuvos miestelis yra Deltuvos žemės dalis, pirmą kartą minima 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haličo–Voluine. XI–XIII a. minima Deltuvos žemė, kuri apėmė dabartinės Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Anykščių, Kurklių, Utenos, Molėtų, Dubingių, Giedraičių, Videniškių, Balninkų, Šešuolių apylinkes. Amžių bėgyje Deltuvą valdė įvairūs didikai bei dvarininkai [11, 13, 28 ].

 

Apie Deltuvos praeitį padavimų galima rasti Lietuvos metraščiuose. Vienas iš tokių padavimų pateikiamas mokslininkės, profesorės Bronislavos Kerbelytės parengtoje knygoje „Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis“. Padavime rašoma, kad mirus didžiajam lietuvių ir žemaičių kunigaikščiui Kukovaičiui jo sūnus Utenis pastatė tėvo atminimui stabą prie Šventosios upės, netoli Deltuvos. Tą stabą garbino ir dievu laikė. Stabui supuvus išaugo giraitė, ją žmonės garbino ir vadino savo valdovo Kukovaičio vardu [17].

 

Deltuvos valsčius pirmą kartą paminėtas 1385 m. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Nuo 1560 m. Deltuva jau vadinama miesteliu. 1613 m. Deltuva pažymėta LDK žemėlapyje. 1744 m. gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.

1812 m. pro Ukmergę į Rusiją pražygiavo viena pagrindinių Napoleono armijos formuočių. Prie Deltuvos įvyko Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšis.

1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla.

1861–1950 m. miestelis buvo valsčiaus centras.

1867–1914 m. Deltuva vadinta Konstantinovu (Konstantinava).

1910 m. lapkričio 14 d. Deltuvoje įvyko pirmasis lietuviškas vakaras, kurio metu buvo vaidinami spektakliukai, choras dainavo lietuviškas dainas.

1919 m. prie Deltuvos vyko Lietuvos kariuomenės kovos su bolševikais, kovo 28 d. čia buvo panaudotos pirmosios Lietuvos kariuomenės patrankos.

Tarpukaryje Deltuvoje buvo valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, trijų komplektų pradžios mokykla, kooperatyvas, kredito draugija, paštas.

Sovietų okupacijos metais veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai. Po karo Deltuva buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė [11, 13, 28 ].

Nuo 1998 metų Deltuvoje rengiamos įspūdingos 1812 m. birželio Prancūzijos ir Rusijos mūšio inscenizacijos, kuriose dalyvauja Lietuvos ir užsienio karo istorijos klubų nariai [16, 18].

Deltuva, viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, istorinio herbo neturėjo, todėl, ieškant herbui simbolikos, nutarta miestelio herbe pavaizduoti plačiaašmenius kovos kirvius, menančius senąsias kovas, sudėtingą valstybės kūrimosi etapą, kuriame Deltuvos žemė vaidino nemažą vaidmenį. Kovos kirviai gali simbolizuoti ir vėlesnes kovas – 1812 m. birželio 28 d. vykusį Deltuvos mūšį tarp Napoleono kariuomenės avangardo ir besitraukiančių Rusijos dalinių. 2009 m. patvirtintame Deltuvos herbe vaizduojami raudoname lauke trys sidabriniai plačiašmeniai kovos kirviai. Herbui panaudotos dvi pagrindinės senosios Lietuvos heraldikos spalvos – raudona ir balta (sidabras). Raudona simbolizuoja drąsą, narsą, pralietą kraują kovose už krašto laisvę, sidabras – dorą ir turtą, krašto žmonių dvasingumą. Deltuvos herbo etalono autorius – iš Deltuvos krašto, Gintarų kaimo kilęs dailininkas, profesorius Albertas Gurskas.

 

Deltuvos miestelis garsus savo architektūros paminklais. Žymiausias iš jų – medinė liaudiško klasicizmo stiliaus Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m. Bažnyčia 1872 m. buvo rekonstruota ir įgavo dabartinę išvaizdą. Šventoriuje stovi įdomių proporcijų medinė varpinė bei 1930 m. statytas dviaukštis stogastulpis, įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Deltuvos bažnyčioje yra daug paminklinių dailės kūrinių: ant bažnyčios bokšto esantis kryžius, trys altoriai, molbertinės tapybos paveikslas „Marija“, XIX a. skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a. vėlyvojo baroko stiliaus monstrancija, relikvijorius, dalmatika, trys arnotai, vienas iš jų yra XVIII a. pabaigos, jo vertę lemia Slucko juosta [2, 14].

 

 

Miestelyje yra išlikęs senas pastatas, susijęs su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. Tai XIX a. pab.–XX a. pr.  statyta senoji klebonija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią  kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 metais.

  

Deltuvoje taip pat yra kitų visuomeninės paskirties pastatų. 1994 m. atidaryti Deltuvos parapijos senelių namai. 1973 m. statytame visuomeninės paskirties pastate yra įsikūrusi seniūnija, Ukmergės kultūros centro filialas, biblioteka, UAB „Pirmagra“. Renovuotas Deltuvos ambulatorijos pastatas ir dalis Deltuvos senosios klebonijos, kurioje įrengta šarvojimo salė. Veikia pagrindinė mokykla, dvi parduotuvės. Viename seniausių ir vertingiausių miestelio pastatų, kuriame nuo 1865 m. veikė valdinė Deltuvos pradžios mokykla, 2006 m. įrengti miestelio bendruomenės namai [4, 15]. Miestelyje yra veikiančios Deltuvos kapinės.

Informacijos apie žymiausius lankytinus Deltuvos miestelio objektus, tarp jų ir jau anksčiau minėtus architektūros paminklus, galima rasti Lietuvos turistams skirtuose naujausiuose leidiniuose, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtuose lankstiniuose „Deltuva“ (Ukmergė, 2006) bei „Dviejų–trijų dienų pėsčiųjų, vienos dienos dviračių turistinis maršrutas Ukmergė–Vepriai–Deltuva–Ukmergė“ (Ukmergė, 2005).

 

Prie dabartinio Žalgirių kaimo ir Deltuvos kapinių yra istorinė įvykių vieta, įtraukta į kultūros vertybių registrą. 1998 m. Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšiui atminti buvo pastatytas Prancūzijos ir Rusijos vėliavų spalvomis išmargintas obeliskas (projekto autorius G. Karvelis). Įrašas akmenyje primena „Šiame lauke 1812-06-28 susirėmė prancūzų ir rusų kariuomenių korpusai“. 2013 m. obeliskas atnaujintas.
Prie Deltuvos kultūros namų yra ritinio formos dubenuotas aukuro akmuo, rastas Pagojės kaimo laukuose. Akmuo priskirtinas plokščiadugniams dubenuotiems akmenims. Dar vienas Deltuvoje esantis akmuo su aukštaitiškuoju dubeniu įmūrytas šventoriaus išorinėje tvoros pusėje. Akmens kilmės vieta nežinoma [12].

Miestelio centre yra 1997 m. pastatytas koplytstulpis Šv. Jurgiui (skulptoriai Stasys ir Rimantas Zinkevičiai).

2001 metais prie bažnyčios pastatytas kryžius 1944–1955 m. žuvusiems partizanams atminti (autorius P. Kaziūnas).

Ant gyvenamojo namo (Vytauto g. 22) yra memorialinė lenta 1944–1955 m. kovotojams už Lietuvos laisvę.

Deltuvos kultūros namuose yra žymaus lietuvių grafiko, skulptoriaus, tapytojo Šarūno Šimulyno vitražas „Pabaisko mūšis“ (1988 m.).

 

Deltuvos vardas dažnai minimas grožiniuose kūriniuose ir atsiminimuose. Sovietmečiu išleistoje Juozo Kondrato knygoje „Tolimos pabarės“ aprašytas miestelio ir žmonių gyvenimas 1953-1970 metais [8]. Kraštietis Pranas Kuodis yra sukūręs dainą, skirtą Deltuvos miesteliui – „Himnas Deltuvos žemei“, kuriai Antanas Kučinskas parašė natas [9]. Šia daina pradedami iškilmingi bendruomenės susibūrimai. Taip pat P. Kuodis Deltuvai yra skyręs ne vieną eilėraštį, straipsnį. 
Deltuva minima ir kraštiečio, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, poeto, eseisto, fotografo Ričardo Šileikos kūryboje [23]. Literatūrinį padavimą „Deltuvos žemė“ arba „Deltuvos žynio pranašystė“ yra parašęs žurnalistas Vytautas Žeimantas [31]. Deltuva minima ir knygoje apie mokytoją, visuomenės veikėją, žurnalistą Stasį Tijūnaitį „Kaip aš į žmones išėjau…“, kurią sudarė Vincentas Korkutis [24]. Deltuvos mūšis yra pavaizduotas ir dailės kūriniuose. Istoriko, profesoriaus Broniaus Dundulio monografijos „Lietuva Napoleono agresijos metais“ viršelį puošia nežinomo autoriaus akvarelė „1812 m. birželio 28 d. prancūzų patrankos pirmasis šūvis ties Deltuva, Vilkmergės apylinkėse“. Taip pat šios akvarelės reprodukcijos yra daugelyje leidinių, kuriuose aprašomas prancūzmetis Lietuvoje. Akvarelė (0,41×0,61 m) yra saugoma Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje [22].

 

Miestelyje veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Deltuvos kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1946 metų [3]. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro  98 fiz. vnt., 80 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 1189 (2016 m.). 

 Literatūra ir šaltiniai

 

1. Baranauskas, Tomas. Kur buvo Lietuvos žemė?. – Iliustr., žml. – Bibliogr.: 84 pavad. // Voruta. -2002, lapkr. 9, p. 21.

2. Deltuvos bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 100-102.

3. Deltuvos kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-07-08]. Prieiga per internetą:  <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.

4. Deltuvos laukia pokyčiai //  Ukmergės žinios. – 2011, saus. 28, p. 7.
5. Deltuvos seniūnija. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. -T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 310-311.

6. Devenis, Keistutis P. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. – Vilnius, [2001]. – 223, [1] p.: iliustr., žml.

7. Firkovičius, Romualdas. Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios liekanos Ukmergės rajone. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 10(1997), p. 60.

8. Kondratas, Juozas. Tolimos pabarės / Juozas Kondratas,  Vytautas Veteikis. – Vilnius, 1971. – 285, [2] p.

9. Kuodis, Pranas. Himnas Deltuvos žemei // Eskizai. – Nr. 13(2003), p. 114.

10. Kuodis, Pranas. Senoji Deltuvos žemė // Kuodis, Pranas. Žvilgsnis į praeitį. – Ukmergė, 2003. – P. 13-14.

11. Kviklys, Bronius. Deltuva. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 474-476.

12. Matulis, Rimantas. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990, p. 83.

13. Misius, Kazys. Deltuva / Kazys Misius, Algimantas Miškinis. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 599.

14. Misius, Kazys. Ukmergės dekanatas: [apie Švč. Trejybės bažnyčią Deltuvoje, p. 200 ] / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas.- Vilnius, 1993. – P. 199-226.

15. Naujieji bendruomenės namai Deltuvoje. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 16 (2006), p. 171.

16. Nemunaitienė, Vilma. Deltuvoje griaudėjo mūšis. – Iliustr. // Ukmergės žinios. – 2009, birž. 30, p. 1, 8.

17. Pajautos ir Kukovaičio stabai // Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis.- Vilnius,1983. – P. 15-16.

18. Pociūnas, Arvydas. 1812 metų birželis. Deltuvos mūšis. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 10 (1999), p. 18-21.

19. Saladūnaitė, Albina. Laiškas deltuviškiams [apie rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės ryšius su Deltuva] //  Eskizai. – Nr. 21 (2011), p. 220.

20. Spurgevičius, Povilas. Deltuva ir Valimantaičiai. – Bibliogr.: 20 pavad. // Eskizai. – Nr. 6/7 (1994), p. 80-82.

21. Stoma, Saulius. Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios liekanos. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 99-100.

22. Stuokaitė, Janina. 1812 m. Deltuvos mūšio vaizdas Faber du Foro akvarelėje. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 12 (2002), p. 62-64.

23. Šileika, Ričardas. „Tik perdažytoj Deltuvos bažnyčioj…“: [eilėraštis] // Nemunas. – 1992, Nr. 10, p. 15-16; Gimtoji žemė. – 1992, spal. 27.

24. Tijūnaitis, Stasys. Kaip aš į žmones išėjau…: mokytojo Stasio Tijūnaičio gyvenimo apybraiža. – Vilnius, 2003. – 183 [1] p.: iliustr. 

25. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-08]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.

26. Vanagas, Aleksandras. Deltuva: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P.45-58.

27. Zabiela, Gintautas. Aukštaitijos žemės. – Žml. – Bibliogr. išnašose // Aukštaičių tapatumo paieškos: straipsnių rinkinys. – Kaunas, 2006. – P. 20-26.

28. Zabiela, Gintautas. Deltuvos žemė / Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 52 pav. // Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius, 1995. – P. 5-14.

29. Zinkevičius, Zigmas. Miesto tipo ir kitos svarbiausios gyvenvietės: [apie Deltuvą, p. 41-42] // Zinkevičius, Zigmas. Senosios Lietuvos valstybės vardynas.- Vilnius, 2007. – P. 39-45.

30. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 21-26.

31. Žeimantas, Vytautas. Deltuvos žemė: legenda. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2007, vas. 24, p. 4.

32. Devenis, Keistutis. Ancient Lithuania and the history of Deltuva. – Vilnius, 2002. – 255, [1] p., [6] iliustr. lap.: iliustr., žml. – Bibliogr.: p. 231-253, 255.

 

Parengė: Marija Radzevičienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Deltuvos kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016