Naujininkų seniūnija / Naujininkai

Naujininkų seniūnija yra Vilniaus miesto pietinėje dalyje. Didžiausi gyvenamieji kvartalai yra Naujininkai, Kirtimai, Salininkai, Užusieniai, Burbiškės, Ąžuolijai, Pakupečiai, Pupinė. Seniūnijos teritorijoje yra Burbiškių parkas, Užusalių ir dalis Panerių ir miško, Salininkų sodai, Kirtimų pramoninis rajonas [1, 10].

Naujininkai užima 41,1 km² plotą, čia gyvena 31171 žmogus (2011) [8].

Naujininkuose yra „Juventus“ gimnazija, kelios vidurinės mokyklos, Vilniaus Lietuvių namų gimnazija, „Saulėtekio“ vidurinė mokykla – daugiafunkcis centras, kompozitoriaus Broniaus Jonušo vardo muzikos mokykla. Šiuo metu teritorijoje įsikūręs Lietuvos kariuomenės Jungtinis štabas. Sniego gatvėje yra Sustiprinto režimo pataisos darbų kolonija, Kirtimuose įsikūręs romų (čigonų) taboras.
2001 m. buvo įkurta visuomeninė organizacija „Naujininkų bendruomenė”, kuri aktyviai veikia: organizuoja įvairias šventes, sporto turnyrus, talkas. Didžiausia bendruomenės šventė yra „Naujininkų Federacijos” šventė, kuri vyksta kiekvienų metų rudenį. Šventės metu renkami Naujininkų Garbės piliečiai. Informaciją apie savo veiklą bendruomenė skelbia interneto svetainėje „Naujininkų bendruomenė“ [12]. Naujininkų bendruomenė už aktyvią socialinę, kultūrinę ir švietėjišką veiklą tapo viena iš „2009 metų Auksinės širdies bendruomenės“ nominančių. LNK televizija ir interneto portalas DELFI bei Savanorių centras organizavo renginį „Auksinė širdis“, kuriuo siekė pagerbti labiausiai nusipelniusius šalies savanorius, nevyriausybines organizacijas, bendruomenes.

Apie Naujininkus rašoma Vilniui skirtuose leidiniuose, periodikoje. Išsamiau apie Naujininkus galima paskaityti kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [13]. Knygoje yra ir literatūros apie vietovę apžvalga. Plačiau apie kapines, esančias Naujininkų teritorijoje rašoma Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“ [7]. Ginos Viliūnienės knygoje „Vilniaus šventovės“ [20] glaustai pasakojamos cerkvių, esančių Naujininkų teritorijoje istorijos. Fotografo Raimondo Urbakavičiaus nuotraukose šventovės tarsi naujai atgyja. Labai plačiai su sentikių, Šv. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvės istorija galime susipažinti Grigorijaus Potašenkos straipsnyje „Nepažįstamas rusiškas Vilnius: sentikių tradicija“, išspausdintame knygoje „Naujasis Vilniaus perskaitymas“ [14]. Žurnalistas Hermanas Šlevis rusų kalba išleistose knygose „Православные храмы Литвы“ [22] ir „Православные святыни Вильнюса: страницы истории“ [21] pasakoja apie cerkvių istoriją, apie pravoslavų šventovę – Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių cerkvę, kunigus ir parapijiečius. Be istorinių bei retų archyvinių dokumentų, pateikiami dabartinių cerkvės tradicijų puoselėtojų prisiminimai. Apie koplytėlę S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje trumpai rašoma knygose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [11] ir „Vilniaus architektūra“ [3]. Senosios medinės architektūros gyvenamųjų namų nuotraukas galima pamatyti fotografo Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius“ [17].

Naujininkai buvo naujakurių darbininkų gyvenvietė. Vietovardžio kilmė su tuo ir sietina. XIX a. antrojoje pusėje pradėjus naudoti garo energiją, virš užmiestyje statomų fabrikų iškilo daug kaminų. Būtent dėl augančios pramonės dalis dabartinių Naujininkų buvo vadinama Kaminais, o vėliau šis priemiestis pradėtas vadinti Nowy Swiat (Naujuoju pasauliu), – pasakojo architektūros istorikė, Vilniaus universiteto docentė dr. Marija Drėmaitė [12]. Čia apsigyvenę darbininkai gatvėms suteikė Šaltkalvių, Konduktorių pavadinimus. Iki šių dienų išliko Rasų, Tyzenhauzų, Turgelių, Sniego ir kai kurių kitų gatvių senieji vardai. Šalia Oro uosto yra gatvės, įamžinančios garsių lakūnų atminimą: Dariaus ir Girėno, Felikso Vaitkaus, Juozo Dobkevičiaus, Antano Gustaičio ir kt. [5].

XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Vilnių pasiekęs geležinkelis sąlygojo pietinio prekybinio ir pramoninio priemiesčio augimą. Naujininkuose vystėsi pramonė, susijusi su geležinkelio transportu, pastatyti sandėliai. Už geležinkelio kūrėsi darbininkų gyvenvietė. Priemiestyje turėjo žemes grafai Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai (Przeździeccy). Grafienės Marijos Tyzenhauzaitės Pšezdzieckos lėšomis Naujininkuose 1861–1884 m. įsteigta ir pastatyta akių ligoninė (dabar – Šv. Roko ligoninė, Tyzenhauzų g.). Grafo Juzefo Pšezdzieckio dovanotame name Naujosios Alėjos (dabar Tyzenhauzų) gatvėje 1907–1913 m. buvo įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija [9, 12]. Pirmame namo aukšte veikė Tyzenhauzų biblioteka, antrame – muziejui pritaikyta salė. Vilniaus šviesuomenė skyrė lėšas pastato ir eksponatų priežiūrai [12].
1939 m. Naujininkuose buvo dislokuoti pirmieji sovietų kariuomenės daliniai. Vėliau čia taip pat buvo karinė bazė.

Naujininkai – pramoninis miesto rajonas, kuriame daugiausiai yra pramonės, prekybos, transporto įmonių. Sovietmečiu darbininkiško priemiesčio įspūdis išliko: rajone buvo statomi daugiabučiai namai aplinkinių įmonių darbininkams [1, 12]. Naujininkuose sutiksime įvairių tautybių žmonių. Tautine sudėtimi tai yra išskirtinis Vilniaus rajonas. Čia kartu gyvena ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, o netoliese įsikūrę romų tautybės vilniečiai. Naujininkai nėra prestižinis Vilniaus rajonas – čia Vilniaus oro uostas, geležinkelio mazgas, karinis dalinys, daug pramoninių statinių. Čia yra ir nedidelių, ir masyvių daugiaaukščių, daugiausiai nedidelio ploto sovietmečiu statytų namų [1, 12]. Tik Liepkalnio, Iešmininkų, Garvežių gatvėse išlikę senosios medinės architektūros gyvenamieji namai [17].

Besidomintys istorija ir senaisiais miesto gyventojais daug informacijos gali aptikti aplankę Naujininkų teritorijoje esančias skirtingų religinių bendruomenių kapines (katalikų, stačiatikių, sentikių), kuriose nuo XIX a. atskirai pradėti laidoti įvairių tautų ir tikėjimų vilniečiai. Tarp Tyzenhauzų ir Naujininkų gatvių yra vienintelės sentikių kapinės Vilniuje. Kaip teigia istorijos šaltiniai, kapinės įsteigtos 1825 m. miesto žemėje vietinių pirklių pastangomis. Netoliese jau veikė stačiatikių kapinės, bet sentikius jose buvo draudžiama laidoti. Plotą sentikių kapinėms savo žemėje suteikė Fabijanas Kosobutskis. 1869 m. miesto valdžia savo poreikiams nurėžė dalį kapinių žemės, o 1875 m. ją dar kartą apmatavo ir likusią dalį atidavė „amžinam“ sentikių naudojimui. Iki pirmojo pasaulinio karo kapines juosė medinė tvora, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išardyta. Antroje XX a. pusėje kapinės buvo aptvertos mūrine siena. Šiaurinėje kapinių dalyje prie pagrindinio įėjimo palaidoti žymūs Sentikių bažnyčios veikėjai. Šalia kitų garsių sentikių čia palaidoti verslininkas ir mecenatas Arsenijus Pimonovas ir žymiausias Pimonovų giminėje – Leonidas Pimonovas, kilęs iš Vilniaus, mokęsis Vilniaus Stepono Batoro universitete ir dėl sovietinės okupacijos emigravęs į Vakarus su žmona Eugenija [7, 14].
Prie kapinių yra veikianti Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė. 1830 m. gubernijos valdžia leido sentikių kapinėse pastatyti medinę koplyčią, kuri vėliau buvo perstatyta ir padidinta, bet valdžia neleido jos legalizuoti. 1882-1886 m. prie kapinių sentikiai pastatė mūrinę senelių prieglaudą. 1901 m. Vilniaus pirklio ir sentikių bendruomenės pirmininko Aristarcho Pimonovo pastangomis buvo gautas caro valdžios leidimas prieglaudos namuose įrengti naują sentikių cerkvę Vilniuje, kurios pertvarkymą jis ir finansavo. 1906 m. Vilniaus sentikių cerkvė įgijo dabartinį vaizdą su aukšta varpine, svogūno formos kupolu ir aštuongaliu kryžiumi. Tik 2007-2008 m. ji buvo atnaujinta ir nudažyta. Tai vienintelė Lietuvos sentikių ir, rodos, vienintelė pasaulyje Pomorų sentikių (pomorai (rus. поморы) – rusų subetnosas, susidaręs iš slavų kolonistų, kurie nuo XII a. apsigyveno pietvakarinėje ir pietrytinėje Baltosios jūros pakrantėje) neoklasicistinio stiliaus cerkvė, turinti rusiško stiliaus bruožų [14, 20].

Liepkalnio gatvėje yra senos stačiatikių kapinės. Jose pradėta laidoti XIX a. pradžioje. Šiose kapinėse palaidotas jų fundatorius, pirklys Tichonas Zaicevas. Jis buvo palaidotas savo pasirinktoje vietoje ant kalvos priešais cerkvę. Ant T. Zaicevo kapo stovi originali Šv. Tichono koplyčia, pastatyta dar caro laikais. Kapinėse palaidoti rusų dailininkas, Vilniaus piešimo mokyklos vadovas Ivanas Trutnevas (1827–1912), garsus Vilniaus skulptorius Juozapas Horbacevičius (1813–1848) ir kiti žymūs vilniečiai. Prie kapinių buvo pastatytas namas sargams, kartu buvęs ir prieglauda. Antrojo pasaulinio karo metais, kai mieste viešpatavo vokiečiai, stačiatikių kapinėse masiškai buvo laidojami rusų belaisviai [7].
Kapinių teritorijoje stovi nedidelė Palaimintosios Eufrosinijos cerkvė (archit. Nikolajus Čaginas). Pastatyta 1838 m., vėliau pristatytas pusapvalis kupolas, ištapytas freskomis, varpinėje pakabinti šeši varpai. Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė buvo nusiaubta, brangenybės išvežtos į Rusiją. Nepriklausomybės metais Šv. Eufrosinijos cerkvė buvo suremontuota, kapinių teritorija sutvarkyta [21, 22].

Tarp žymių Naujininkų objektų paminėtini ir kiti maldos namai. Naujininkuose yra 1898 m. pastatyta Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių cerkvė (Gudų /Lenkų g. sankirtoje). Ji yra neobizantinio stiliaus (archit. Michailas Prozorovas). Cerkvėje vyko ne tik pamaldos, bet ir pamokos. Šalia pastatytame dviaukščiame name gyveno mokytojai. 1937 m. prie cerkvės atkeltas moterų Marijos Magdalietės vienuolynas. 1960 m. cerkvė buvo nacionalizuota, o vienuolės perkeltos į kitus vienuolynus. Vienuolyno patalpose įsikūrė sunkiai auklėjamų mergaičių kolonija. 1990 m. cerkvė grąžinta tikintiesiems. Ilgus metus pastatas buvo aptvertas aklina tvora, vėliau – restauruojamas. 2012 m. cerkvė atidaryta tikintiesiems [20, 22].

Be žymių stačiatikių, sentikių kultūros paminklų – Naujininkuose yra ir kitų religijų paveldo. XX a. pradžioje Liepkalnyje, prie dabartinės Žirnių gatvės, buvo įkurtos karaimų ir totorių kapinės bendrame žemės sklype: karaimų – rytinėje, o totorių (tuomet įvardijant kaip mahometonų) – vakarinėje dalyje. Jos atskirtos taku, o bendras plotas aptvertas tvora. Jose yra pasaulinio garso orientalisto, Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenės dvasinio vadovo, karaimų tautos muziejaus Trakuose iniciatoriaus Chadži Serajos Chan Šapšalo (1873–1961), karaimų dailininko Bari Egizo (Boriso Egiso) (1869–1946), kitų šios konfesijos tikinčiųjų kapai [1, 7].

2008 m. Naujininkuose, kadaise čia buvusio Liepynės kaimo vietoje, atidarytos dar vienos Vilniaus kapinės – naujos Liepynės kapinės, jų plotas bus plečiamas iki 54 hektarų [18].

Naujininkuose yra mažosios architektūros objektų. Prie namo S. Dariaus ir S. Girėno g. 10 stovi XIX a pradžioje pastatytas plytinis, tinkuotas koplytstulpis. Tai liaudiškojo klasicizmo smulkiosios architektūros pavyzdys, vietinės reikšmės architektūros paminklas. 1973 m. jis buvo restauruotas. Vietos gyventojų teigimu, viršutinės dalies centrinėje dalyje būta šv. Jurgio skulptūrėlės. Arkų skliautai buvo dažyti mėlynai. Dabar koplytstulpis gerokai apleistas [1, 3, 11].

Naujininkuose galima apsilankyti muziejuje. „Entafarmos“ didmeninės vaistų prekybos įmonėje įsikūręs privatus Farmacijos muziejus (Žirnių g. 26), vienintelis Vilniaus krašte. Eksponatus pradėjo rinkti Romualdas Endriukaitis Šakių rajone. Vėliau į Vilnių perkelta ekspozicija prižiūrima jo sūnaus Tauro Endriukaičio [16].

Yra mikrorajone ir skulptūra. 2009 m. rugsėjo 17 d. Naujininkuose, šalia esančio transporto žiedo buvo atidengtas meninis akcentas – nerūdijančio plieno skulptūra „Paparčio žiedas“ (skulpt. Darius Bražiūnas).

PAMINKLU  (∆) Vilniaus Naujininkų seniūnijoje pagerbtas
Kazimieras Semenavičius (Simonavičius) – Lietuvos inžinierius ir raketų išradėjas (skulpt. Vladas Urbanavičius). Skulptūra atidengta 2018 m. lapkritį Vilniuje, šalia Kazimiero Simonavičiaus universiteto (Dariaus ir Girėno g. 21). Tai Vilniaus savivaldybės remiamas programos „Kuriu Vilnių“ projektas.

Naujininkuose, Sniego ir Gudų g. sankryžoje, šaligatvyje ties gyvenamuoju namu Pelesos g. 47, atidengtas atminimo akmuo Holokausto metu nužudytam žydų tapytojui Jokūbui Šerui.

Laisvalaikiu Naujininkų gyventojai poilsiauja ant Kaminkelio kalvų, Panerių, Užusalių, Burbiškių miškuose ir parkuose.

Naujininkai minimi grožinėje literatūroje. Genovaitės Bončkutės novelių ir esė rinkinyje „Laukiniai prisiminimai“ yra novelė apie Naujininkus „Vilnius – Naujininkai – Minskas“ [2]. Poetai Judita Vaičiūnaitė [19], Ramūnas Kasparavičius [10] rašė eiles apie senąsias mikrorajono gatves. Jurgos Raguckaitės ir Jurgos Vilpišauskaitės publicistikos knygoje „Vilnius 37° C: gatvių knyga“ – šių dienų Naujininkai ir Brolių gatvės pristatymas [15]. Poeto Mariaus Buroko, gyvenančio Naujininkuose, tekstuose vietą randa ir šios vietovės vaizdai [4].

Garsi aktorė Eglė Gabrėnaitė, gyvenanti šiame rajone, viename interviu sakė: „Man nėra gražesnio rajono už Naujininkus. Ten gaidžiai gieda, slyva į balkoną lenda. Naujininkų dienos – rajono šventė – yra fantastika. Kiekvieną rudenį pradedu verkti, kai išsirikiuoja paradas“ [6].

Naujininkuose veikia Dzūkų biblioteka (Dzūkų g. 35A) – Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos filialas.

Literatūra ir šaltiniai

1. Ambrazas, Martynas. Naujininkai : [fotoreportažas] / Martynas Ambrazas, Ramūnas Danisevičius, Ramunė Šuščevičiūtė. – Iliustr. // Diena. – 1995, bal. 7, p. 13.
2. Bončkutė, Genovaitė. Vilnius – Naujininkai – Minskas // Bončkutė, Genovaitė. Laukiniai prisiminimai: novelės ir esė. – Vilnius, [2007]. – P. 18-20.
3. Bučas, Jurgis. Koplytėlė S. Dariaus ir S. Girėno g. 10. – Iliustr. // Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985. – P. 74-75.
4. Burokas, Marius. Šis rajonas stebina žmonėmis, pastatais ir gamta : [pokalbis su Vilniaus miesto Naujininkų mikrorajono gyventojais poetu Mariumi Buroku ir jo žmona Jurga / užrašė] Matas Miknevičius. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, geg. 5, priedas „Naujininkai“, p. 6-7.
5. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Naujininkai // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000. – P. 132-136.
6. Gabrėnaitė, Eglė. E. Gabrėnaitė ilgisi senojo Vilniaus: [pokalbis su aktore Egle Gabrėnaite / užrašė Viktorija Vitkauskaitė]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, gruod. 13, priedas „Sostinė“, p. 1, 5.
7. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 137-141, 166-169.
8. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
9. Ilgiewicz, Henryka. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos buveinė // Mokslo ir technikos raida. – 2009, Nr. 1(2), p. 231-244.
10. Kasparavičius, Ramūnas. Dzūkų gatvės bliuzai // 7 meno dienos. – 1999, bal. 16, p. 5.
11. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 123.
12. Naujininkų bendruomenė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://naujininkai.org/>.
13. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 80-84.
14. Potašenko, Grigorijus. Nepažįstamas rusiškas Vilnius: sentikių tradicija. – Iliustr. // Naujasis Vilniaus perskaitymas. – Vilnius, 2009. – P. 80-84.
15. Raguckaitė, Jurga. Laisvė, lygybė, brolybė blogame rajone / Jurga Juoda, Jurga Balta. – Iliustr. // Raguckaitė, Jurga. Vilnius 37° C: gatvių knyga. – Vilnius, [2010]. – P. 135-137.
16. Slaninienė, Genovaitė. „Entafarmos“ pasididžiavimas – farmacijos muziejus. – Iliustr. // Farmacija ir laikas. – 2006, Nr. 10, p. 102-103.
17. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, [2006], p. 159-163.
18. Trinkūnaitė, Sandra. Mirusiųjų palaikams – dar 52 hektarai žemės. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, lapkr. 5, priedas „Sostinė“, p. 5.
19. Vaičiūnaitė, Judita. Sniego gatvė: [eilėraštis]. – Portr. // Nemunas. – 1994, Nr. 2, p. 17.
20. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 278-279, 282-283, 286-291.
21. Шлевис, Герман. Церковь во имя Преподобной Евфросинии Полоцкой. Православный некрополь. – Iliustr. // Шлевис, Герман. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003. – P. 101-107.
22. Шлевис, Герман. Церковь во имя Святого Благоверного Князя Алекандра Невского. – Iliustr. // Шлевис, Герман. Православные храмы Литвы. – Вильнюс, 2006. – P. 98-102.

Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2010; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024