„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Pilaitės seniūnija / Pilaitė

Pilaitė – Vilniaus miesto dalis šiaurės vakaruose, dešiniajame Neries krante. Ribojasi su Justiniškių, Viršuliškių, Karoliniškių mikrorajonais ir Zujūnais. Netoliese yra Dvarykščių, Gudelių, Kriaučiūnų, Naujosios, Padekaniškių, Pilaitės, Platiniškių, Plytinės, Smalinės, Vilkeliškių, Upytės ir Varnės kaimo vietovės, kurios 1996 m. buvo prijungtos prie Pilaitės seniūnijos.

Seniūnijos plotas – 13,9 km2, gyventojų – 20320 (2011 m.) [5].

Daugiabučių namų rajoną pavadinti Pilaite nuspręsta ne iš karto. Buvo siūlomi įvairūs vietovardžio variantai. Kalbininkui Jonui Jurkštui ir istorikui Kęstučiui Labanauskui pavyko įtikinti, kad šis pavadinimas yra autentiškas. Pilaitė – istorinis vietovardis, kilęs iš bendrinio žodžio „pilis“. Netoli Pilaitės XIX a. buvo dvi gyvenvietės: Papilėnai ir Papilaičiai. Pasak Jono Jurkšto, jie žymi vietas, esančias prie pilies (pilaitės) ir patvirtina, kad čia yra buvęs vietovardis Pilaitė ir tikrai yra stovėjusi pilis. Todėl lenk. zameczek yra vertinys iš žodžio pilaitė, o ne atvirkščiai, kaip manė kai kurie tyrinėtojai [7, 8].

Šarlauskienė, Angelė. Pilaitė:  praeitis, dabartis, ateitis. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Šarlauskienė, Angelė. Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

XIX a. istoriko Mykolo Balinskio knygoje „Vilniaus miesto istorija“ (lenk. „Historya miasta Wilna“, 1836) Pilaitė minima kaip „viena iš seniausių įtvirtintų vietovių prie Vilniaus“ [2]. Pilaitė paminėta įvairiuose kelionių vadovuose. Seniausias iš jų išleistas dar caro laikais. Duomenų apie Pilaitę pateikiama žymaus XIX a. istoriko, archeologo ir etnografo Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (pirmas leidimas pasirodė 1856 m.) [10], prieš II Pasaulinį karą išleistame Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos vadove „Vilnius ir jo apylinkės“ [9]. Žinių apie šią vietovę yra Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Maršrutai iš Vilniaus“ (Vilnius, 1975), Česlovo Kudabos knygoje „Nerimi“ (Vilnius, 1985), „Kaimų istorijos“ (Vilnius, 1997. Kn. 2) ir kt.

Pilaitei skirta išsami humanitarinių mokslų dr. Angelės Šarlauskienės knyga „Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis“ [16]. Leidinyje atskleidžiama Pilaitės istorija, dabartinis gyvenimas mikrorajone, apžvelgiami įvairių istorijos laikotarpių šaltiniai apie šią vietovę. Nurodomi Pilaitės gatvių pavadinimai su paaiškinimais, pridedamas nemažas literatūros apie vietovę sąrašas.
Pilaitės istorija glaustai apžvelgiama žymaus žurnalisto ir kultūrologo Broniaus Kviklio enciklopediniame žinyne „Mūsų Lietuva“ [11]. Apie Pilaitės dvarą rašo Ingrida Semaškaitė knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas“ [15]. Apie dvaro teritorijos kasinėjimus rašė Aušra Zalepūgienė [20], Robertas Zilinskas, archeologas Zenonas Baubonis. Šv. Juozapo bažnyčia plačiau pristatoma gausiai iliustruotoje Ginos Viliūnienės knygoje „Vilniaus šventovės“ [18].
Pilaitė minima ne viename etnokultūros mokslo tiriamajame darbe, straipsniuose ir leidiniuose apie Vilniaus krašto verbas. Informacijos apie šią vietovę, čia gyvenusius ir dabar gyvenančius žymius žmones, dabartį, literatūros šaltinius pateikiama aktyviai veikiančios Pilaitės bendruomenės interneto svetainėje [14].

Istorikas Mykolas Balinskis (Michał Baliński) teigia, kad Pilaitė seniau buvo vadinama Viršilų Sudervės vardu ir spėja, kad ji galėjo būti kryžiuočių kronikoje minima LDK priklausanti Visvaldės (vok. Wissewalde) pilis. Nuo seniausių laikų ant piliakalnio stovėjusi lietuvių pilis, saugojusi nuo kryžiuočių kelią į Vilnių. Prie Pilaitės vykusios nesėkmingos kautynės su kryžiuočiais. Palaipsniui pilis neteko savo karinės reikšmės [2, 9]. Vėliau Pilaitė atiteko Viršilų giminei. Čia buvo įkurtas dvaras ir gyvenvietė. Jau XVI a. Pilaitėje buvo įrengtas pavyzdingas ūkis su vandens malūnu, lentpjūve ir kalve. Šie seni pastatai, iš dalies perstatyti, išliko iki mūsų dienų [9, 10, 21]. Pasak archeologo Zenono Baubonio, 2008 m. Pilaitės dvaro teritorijoje prasidėję archeologiniai kasinėjimai ir tyrinėjimai suteikė daug žinių apie ankstyvąjį Pilaitės dvaro istorijos laikotarpį. Paaiškėjo, kad XVI a. čia buvo pastatyta gynybinė-reprezentacinė pilis, kokių Lietuvos teritorijoje buvo kelios. 1655 m. per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karą su Maskva, Vilniaus puolimo metu, Pilaitės pilis buvo sugriauta ir jau nebeatstatyta. Archeologai, kasinėdami teritoriją, rado koklių su pavaizduotais herbais, glazūruotų grindų plytelių, keraminių puodų, keptuvių. Daugelis gaminių buvo vietos gamybos. XVII a. viduryje sunykus piliai, dvaro gyvenimas nesustojo. Kurį laiką Pilaitė buvo Jėzuitų ordino nuosavybė. 1782 m. čia buvo pastatyta medinė Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Manoma, kad Napoleono armijos laikais bažnyčia sudegė. 1820 m., panaikinus Jėzuitų ordiną, Pilaitę nusipirko advokatas Tadas Kukevičius. Dvare buvo pažangiai ūkininkaujama: plėtojama daržininkystė, tvenkiniuose auginamos žuvys. XIX a. pr. Pilaitės dvarą nupirko Vilniaus universitetas. Čia buvo įsteigtas pavyzdinis, mokomasis ūkis ir pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla. Uždarius universitetą, dvarą išsinuomojo agronomijos prof. Mykolo Fričinskis ir pastatė didelį drobės ir siūlų balinimo fabriką. Vykstant 1831 m. sukilimui, pas M. Fričinskį rinkdavosi revoliucingai nusiteikę Vilniaus universiteto profesoriai. XIX a. dvare buvo parkas su įvairių krypčių takeliais, vedančiais į piliakalnį. Parke stovėjo suoleliai ir vazos. Jame buvo daug vertingų medžių ir vaismedžių. Iki Antrojo pasaulinio karo Pilaitės dvaras priklausė glaudžiai susijusiai su Vilniumi Pimonovų giminei. Sovietmečiu čia buvo įsikūręs Buivydiškių žemės ūkio technikumas [11, 13, 15].

Pilaitė – vienas iš naujesnių daugiaaukščių ir daugiabučių namų mikrorajonų, pradėtas statyti XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmieji teritorijos projektai keitėsi, kai kurie nebuvo įgyvendinti. Tik 1998 m. patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane buvo nustatytos pagrindinės teritorijos plėtros kryptys. Projekto vadovas ir vienas autorių – Mindaugas Grabauskas, architektai: Mindaugas Pakalnis, Aurimas Sasnauskas. Iš kitų miesto rajonų Pilaitė išsiskyrė savitu projektavimu – daugiaaukšte statyba, uždarais kiemais, kur trijų, keturių daugiabučių sudarytame dideliame kvartale buvo įrengtos poilsio ir žaidimų aikštelės. Kaip teigia vienas architektų Mindaugas Pakalnis, Pilaitė buvo kuriama pagal vakarietišką modelį, kai stengiamasi jau statant namus galvoti apie gyventojų bendruomenes. Buvo norima, kad žmonės Pilaitę suvoktų kaip savo erdvę, o kiemą – kaip savo kiemą [17].

1999 m. įsteigta Šv. Juozapo (Pilaitės) parapija. Dvejus metus tikintieji meldėsi vidurinės mokyklos aktų salėje. 2000 m. buvo suprojektuota Šv. Juozapo koplyčia su parapijos namais (archit. Marius Šaliamoras, Juras Balkevičius, Artūras Burba, konstr. Viktoras Ražaitis). Architektai siekė sukurti modernią, bet išlaikantį tradicijų tęstinumą, pastatą. Koplyčios interjere didžiausias dėmesys skiriamas šviesai. Trikampė, netaisyklingos piramidės formos salė natūraliai apšviečiama per stiklinę plokštumą, suformuotą naudojant aukščių skirtumą [12, 18]. Koplyčioje yra vitražas „Nukryžiuotasis“ (dail. Nerijus Baublys, 2015) (Dichavičius, Rimantas. Laisvės paženklinti. V., 2016. T. 3, p. 280-281). 2016 m. prasidėjo Šv. Juozapo bažnyčios statybos darbai. 2016 m. Kovo 19-ąją, minint Šv. Juozapo iškilmes, Pilaitėje buvo pašventintas parapijos klebono kunigo Ričardo Doveikos iš Jeruzalės parvežtas kertinis akmuo. Akmenį iš Nazareto ir kapsulę su bažnyčios steigimo aktu įmūrijo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Bažnyčia statoma aukų dėka [14].

Pilaitėje yra lankytinų vietų. Joms galėtume priskirti du piliakalnius, išlikusius buvusio Pilaitės dvaro sodybos pastatus, parką. Pilaitės piliakalnis yra respublikinės reikšmės archeologijos paminklas ir įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą. Jis tyrinėtojų priskirtas prie XVI–XVIII a. karinių įtvirtinimų. Pilaitės piliakalnis yra išlikęs iki mūsų dienų. Kalno viršūnėje atsiveria gana plati, erdvi buvusios pilies aikštė, yra senų pamatų liekanų [1, 4, 9, 20]. Į vakarus nuo Pilaitės yra kitas piliakalnis, vadinamas Kryžiuočių kapais. Apie jį išlikę įvairių pasakojimų. Pasakojama, kad čia siautėjo moters vadovaujama plėšikų gauja. Ji užpuldinėdavo į Vilnių važiuojančius keleivius. Plėšikai esą užkasę Pilaitės teritorijoje daug lobių [9].

Pilaitėje iki mūsų dienų išlikę XIX a pr.–XX a. pr. netinkuoto mūro neoklasicistiniai dvaro rūmai. Prie buvusio Pilaitės dvaro ir Sudervėlės tvenkinių stovi atstatytas malūnas, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Dabar tai privati archeologo Zenono Baubonio nuosavybė. Malūno kiemas primena etnografinį muziejų – pievoje sustatytos girnos, metaliniai senoviniai daiktai. Viduje – senųjų vandens malūnų ekspozicija [6, 16, 19].

Yra Pilaitėje ir paminklų bei kitų įžymybių. Prie Martyno Mažvydo progimnazijos (Vydūno g. 17A) pastatytas koplytstulpis knygnešiams (skulpt. Aleksandras Tarabilda), progimnazijos uždarame kiemelyje – paminklas Martynui Mažvydui (skulpt. Romanas Kazlauskas).

Pilaitėje įamžintas čia gyvenusio Lietuvos laisvės gynėjo, sužaloto per Sausio 13-osios įvykius, kompiuterių inžinieriaus Antano Sakalausko atminimas. 2012 m., minint pirmąsias jo mirties metines, prie namo Įsruties g. 8 atidengta jam skirta memorialinė lenta (skulpt. Algirdas Marcinkevičius) ir pastatytas paminklas – ąžuolinis koplytstulpis (skulpt. Pranas Petronis) [14].

2011 m. Pilaitėje (Smalinės ir Vydūno g. sankirtoje) duris atvėrė neįprasto dizaino pastatas – kūrybinės dirbtuvės „BEEpart“ (Andrius Ciplijauskas, archit. Simonas Liūga). Trys nenaudojami jūriniai konteineriai buvo sujungti ir užkelti ant kolonų, apšiltinti šiaudais, fasadas uždengtas tentu. Pastatas ne tik įdomus, bet šiltas ir ekologiškas. „BEEpart“ tapo vieta, kurioje gimsta ir įgyvendinamos originalios idėjos, sklindančios už Pilaitės ribų. Čia renkasi mamos su mažais vaikais, vyksta parodos, jogos, šokių užsiėmimai, kino filmų peržiūros, įvairios akcijos. Įkurta jauki bibliotekėlė.

Gamta Pilaitėje graži. XIX a. vyravo nuomonė, kad Pilaitė priskirtina prie vaizdingiausių Pavilnio vietovių. Šiose apylinkėse tada labai mėgdavo lankytis Vilniaus universiteto profesoriai. Pasivaikščiojus po apylinkes galima pamatyti ledynų sustumtų vaizdingų moreninių kalvų, vandens išplautų pakriaušių, lomų, išplautų susirinkusio vandens. Tai miškinga vietovė. Pilaitės miške dabar įrengti poilsio takai, suolai, vaikų žaidimo aikštelės. Pilaitėje yra Gilužio ežeras, greta – Salotės ežeras, turintis miesto pliažo statusą. Yra du tvenkiniai. Per Pilaitę teka ir sraunus Sudervėlės upelis, kurio šlaituose yra šaltinių. Kadaise upelis buvo užtvenktas ir juosė Pilaitės piliakalnį [4]. Rytinė Pilaitės mikrorajono dalis pasižymi gamtinėmis anomalijomis, yra padidinto bioenergetinio poveikio zonoje. Anomalijos susidaro dėl žemės gelmių tektoninių lūžių ir plyšių, vandenų srautų ir kitokių reiškinių.

Pilaitės giesmininkai. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Pilaitės giesmininkai. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Pilaitės apylinkėse gyvuoja verbų pynimo tradicija. Vilnius nuo seno garsus savitomis verbomis. Verbų rišimas buvo labai paplitęs buvusių Pilaitės bei netoliese esančių dvarų vietovėse. Pilaitės apylinkėse auga augalai, kurie naudojami verboms pinti.

Pilaitė ir jos vietovės atsispindi ir grožinėje literatūroje. Yra žinoma legenda apie Gilužio ežerą [16]. XIX a. pirmoje pusėje Pilaitėje gyveno sąmoju ir keistenybėmis garsėjusi LDK pakamario Stanislovo Radvilos duktė, grafienė, rašytoja, preromantizmo atstovė Ana Barbara Olimpija Radvilaitė-Mostovska, sukūrusi romanų, pjesių, kelias apysakas. Vienas iš kūrinių – „Pilaitės vaiduoklis“(„Strach w Zameczku“, išspausdintas rinkinyje „Moje rozrywki“, T. 1, Wilno, 1806) [10, 22, 23]. Pilaitės dvaro oficinoje, kuri iki šiol gerai išsilaikiusi, XX a. pradžioje gyveno ir kūrė pasaulinio garso lenkų kilmės rašytoja Zofija Nalkovska (Zofia Nalkowska, 1884–1954).
Pilaitėje gyvenusio religijotyrininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus knygoje „Vilkų saulutė“ spausdinama esė „Vasara Pilaitėje“ [3]. Apie dabartinę Pilaitę rašoma Onetos Lunskajos romane „Baltosios Pajautos slėnis: gintarinės tautos savasties epas“ (Vilnius, 2001).

Nuo 2003 m. Pilaitėje vyksta „Poezijos pavasario“ renginiai. Čia skaityta Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūryba buvo leidžiama rinkiniuose „Pilaitės giesmininkai“ (2004–2007 m.), o nuo 2008 m. Poezijos pavasariai skiriami žymiam žmogui ar reikšmingam įvykiui paminėti [14].

Kažkada viename iš Pilaitės gyvenamųjų namų veikė biblioteka. Vėliau ji buvo uždaryta. 2013 m. vasario 16 d. duris atvėrė naujose patalpose (Nidos g. 2) įsikūręs Vilniaus miesto centrinės bibliotekos filialas.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Jonas. Pilaitė, Pilaitės piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 326.
2. Balinskis, Mykolas. Vilniaus miesto istorija. – Vilnius, 2007. – XVI, 475, [1] p.: faks.
3. Beresnevičius, Gintaras. Vasara Pilaitėje // Beresnevičius, Gintaras. Vilkų saulutė. – Vilnius, 2003. – P. 45-47.
4. Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986, p. 36-37.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-06-28]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Godunavičienė, Jadvyga. Vilniaus vandens malūnai nemala, bet naudingi. – Iliustr. // Respublika. – 2002, bal. 11, p. 19.
7. Jurkštas, Jonas. Pilaitė – saugotina vietovė / Jurkštas Jonas, Labanauskas Kęstutis // Statyba ir architektūra, 1985, Nr. 4, p. 23.
8. Jurkštas, Jonas. Vietovardžiai – tautos atmintis // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 1997. – [D.] 3: Todėl, kad tu šventovė, todėl, kad tu – Tėvynė, p. 192-195.
9. Juškevičius, Adomas. Pilelė / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika // Juškevičius, Adomas, Maceika, Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. – Vilnius, 1991. – P. 212.
10. Kirkor, Adam Honory. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius, [2012], p. 188-189.
11. Kviklys, Bronius. Pilaitė: [vietovės istorija]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 173.
12. Miknevičiūtė, Marija. Bažnyčia ir parapijos namai Pilaitėje. – Iliustr. // Archiforma. – 2000, Nr. 2, p. 54-55.
13. Pilaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Vilnius, [2009]. – T. 2, p. 211-212.
14. Pilaitės bendruomenė [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-06-30]. Prieiga per internetą: <http://www.pilaitesbendruomene.lt/>.
15. Semaškaitė, Ingrida. Pilaitė. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas. – Vilnius, [2008]. – P. 306-307.
16. Šarlauskienė, Angelė. Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis. – Vilnius, 2003. – 91, [1] p.: iliustr.
17. Štelbienė, Aida. Gimsta pirmasis nepriklausomos Lietuvos mikrorajonas: Pilaitės teritoriją žada atgaivinti šiaurinės dalies detalusis planas [Vilnius]. – Iliustr. // Statybų pilotas. – 2000, kovo 11, p. 4-5.
18. Viliūnienė, Gina. Šv. Juozapo bažnyčia. – Iliustr. // Viliūnienė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės. – Vilnius, 2012. – P. 344-347.
19. Vitkauskaitė, Viktorija. Archeologas mieste rado vietos ir vėjo malūnui: Pilaitės dvarvietėje vilnietis planuoja įkurti senovinių darbo įrankių muziejų. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, kovo 17, priedas „Sostinė“, p. 1-2.
20. Zalepūgienė, Aušra. Pilaitės piliavietė / Aušra Zalepūgienė, Robertas Zilinskas //Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2008, p. 207-212.
21. Žukovskis, Andrejus. Pilaitės istorijoje – Lizdeikos giminės pėdsakai // Vilniaus diena. – 2012, kovo 24, priedas „Pilaitė“, p. 4-5.
22. Mostowska Anna z Radziwiłłow // Mały słownik pisarzy polskich. – Warszawa, 1975. – Cz. 1, p. 133-134.
23. Mostowska z Radziwiłłow Anna (Antonina) Barbara Olimpia // Bibliografia literatury polskiej Nowy Korbut. – Warszawa, 1967. – [T.] 5 : Oświecenie, p. 348-349.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2008; 2016

Objektai
Koplytstulpis knygnešiams (Vydūno g. 17A, Vilnius)
Paminklas lietuvių raštijos pradininkui, pirmosios lietuviškos knygos parengėjui Martynui Mažvydui (Vydūno g. 17A, Vilnius)
Paminklas Lietuvos laisvės gynėjui, sužalotam per Sausio 13-osios įvykius, Antanui Sakalauskui (Įsruties g. 8, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/pilaites-seniunija/"]