Kazys Boruta: Lietuviškasis

Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Kazys Boruta buvo spalvinga asmenybė, nesitaikstanti su totalitarinių režimų reikalavimais – už tai kiekvienos valdžios buvo kalinamas ir persekiojamas. 1925 m. ir 1927 m. buvo areštuotas, 1933–1934 m. kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją, 1946 m., kaip sovietų okupacijos rezistentas, suimtas ir įkalintas Rasų kalėjime. Amnestuotas ir paleistas 1949-aisiais [2, 6].

Nuo 1941 m. K. Boruta gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos. Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko [1]. Po karo rašytojas ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (Vilnius, 1999), kurią paskyrė jaunystės draugei  ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei. 1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. – beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m. – humoristinę apysaką „Jurgio Paketurio klajonės“.
Vilniui rašytojas paskyrė keletą eilėraščių – „Vilniuje per karą“, „Pavasaris pro Vilnių vilnija“ ir kt. [7].
Rašytojas palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas). Antkapyje iškaltos eilutės iš K. Borutos eilėraščio: „Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo – gausti“ [4].

Apie K. Borutą rašoma knygose „Kazys Boruta: 1. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas“ [2], „Susitikimai su Kaziu Boruta: atsiminimai“ [6], „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ [1], Gintarės Adomaitytės „Gražuolės vaikai: pasakojimai apie rašytojus“ (Vilnius, 2006), Salio Šemerio atsiminimuose „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997) ir kt., taip pat periodikoje.

Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose K. Borutai pastatytas paminklas – atminimo suolelis [5].

1. Kazys Boruta (1905.01.06-1965.03.09). – Portr. // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – Vilnius, 1989. – P. 146-158.
2. Kazys Boruta: I. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas: mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga. II. Literatūros rodyklė (1977-2005). – Vilnius, 2005. – 234, [1] p., [10] iliustr. lap.: iliustr.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 183.
4. Girininkienė,Vida, Paulauskas, Algirdas. Rasos. – Vilnius, 1988, p. 43.
5. Petraitienė, Zigrita. Atminimo suoleliai / Zigrita Petraitienė, Valentinas Padriezas. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2005, Nr. 11, p. 42-43.
6. Susitikimai su Kaziu Boruta: atsiminimai. – Vilnius, 2004. – 438, [1] p.: iliustr., faks.
7. Vilniaus mūrai: [eilėraščiai]. – Vilnius, 1973, p. 85-88.
8. Vilnonytė, Valerija. Kazys Boruta: bibliografija, 1920-1976. – Vilnius, 1978. – 281, [2] p., [1] portr. lap.

Parengė: Aušra Asauskienė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2009; 2020; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025