Konstantinas Kalinauskas gimė bežemių bajorų šeimoje. Mokėsi Svisločiuje, Vilniuje, 1856-1860 m. Sankt-Peterburgo universitete studijavo ir baigė teisę. Žavėjosi rusų publicisto ir filosofo Aleksandro Gerceno (1812-1870) idėjomis. Studijuodamas Sankt-Peterburge dalyvavo studentų revoliuciniuose būreliuose, įstojo į Zigmanto Sierakausko (1826-1863) vadovaujamą slaptą karininkų būrelį. 1861 m. atvyko į Vilnių. Negavęs čia darbo, grįžo į tėviškę Gardino gubernijoje. Diplomuotas teisininkas, atsisakęs karjeros ir asmeninio gyvenimo, ėmėsi revoliucinės veiklos. Iš pradžių, persirengęs valstiečio drabužiais, vaikščiojo po kaimus ir ragino žmones sukilti prieš carą ir ponus. Vėliau drauge su Valerijonu Vrublevskiu (1836-1908) kūrė slaptus būrelius sukilimui rengti. 1862-1863 m. su bendraminčiais leido valstiečiams skirtą laikraštėlį gudų kalba ,,Mužyckaja prauda“ („Mužikų tiesa“). K. Kalinauskas buvo šio laikraščio leidėjas, redaktorius, platintojas ir straipsnių autorius [7, 10, 17]. Straipsnius pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais, taip pat „Jasko gaspadar spad Wilni“ („Jasius, ūkininkas iš Vilniaus apylinkių“) [5, 14, 17]. Skelbė luomų lygybę, laisvės idėjas, valstiečių žemės nuosavybės teisę. Užmezgė ryšius su Varšuvos centriniu tautiniu komitetu. Buvo vienas Judėjimo komiteto organizatorių ir vadovų. Rūpinosi sukilimo propaganda, ginklais ir instrukcijų rengimu.
Nuo 1863 m. birželio įėjo į naują sukilimo vadovybę. Vadovaudamas sukilimui, atvyko į Vilnių, slapta gyveno Užupyje, vėliau kurį laiką – netoli Bronifratrų vienuolyno. Turėjo dar ne vieną slaptavietę [6]. Rūpinosi palaikyti kovos dėl socialinių pertvarkymų kryptį. Siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Varšuvos. Stengėsi išlaikyti sukilimui vadovaujančią organizaciją, rūpinosi, kad sukilimas nesibaigtų iki 1864 m. pavasario [9, 15]. Ilgą laiką jis buvo nesugaunamas. Tačiau buvo išduotas ir 1864 m. vasario 9 d. suimtas buvusiuose Vilniaus universiteto rūmuose, kur tuo metu slapstėsi. Įkalintas Vilniaus dominikonų vienuolyne. Paskutiniame savo kūrinyje, kurį rašė 1864 m. kalėjimo kameroje, „Laiškai iš po kartuvių“ ragino sukilėlius nepasiduoti [5, 6, 17]. Tardomas nieko neišdavė, visą kaltę prisiėmė sau. Karo lauko teismas nuteisė K. Kalinauską sušaudyti. Tačiau sukilimo slopintojas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, vadinamas Muravjovu koriku, pakeitė bausmę pakorimu. 1864 m. kovo 22 d. K. Kalinauskas ir jo bendražygiai buvo pakarti Vilniaus Lukiškių aikštėje. Mirtį sutiko ramiai. Viešai skaitomame mirties nuosprendyje pavadintas bajoru, pasakė: „Mūsų šalyje nėra bajorų, visi lygūs!“ [10, 14, 15]. Sukilėlių palaikų nebuvo leista laidoti. K. Kalinausko palaikai buvo užkasti Gedimino kalne. 1920 m. pagal Antano Vivulskio projektą ant kapavietės buvo pastatytas medinis atminimo kryžius, kuris stovėjo iki 1939 m. [1, 12, 15].
Apie K. Kalinauską rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [14], Rimutės Morozovienės knygoje „Asmenybės istorijos pamokose“ [10], leidiniuose „1863–1864 metai Lietuvoje: straipsniai ir dokumentai“ [5], „Vilniaus miesto istorijos skaitiniai“ [6], „Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija“ [13], „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai“ [7], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [9]. Lenkų kalba išleista Viktoro Kordovičiaus (Wiktor Kordowicz) monografija „Konstanty Kalinowski: rewolucyjna demokracja polska w powstaniu styczniowym na Litwie i Białorusi“ [15].
1920 m. pab. Vilniaus Lukiškių aikštės (dab. Naujamiesčio seniūnija) šiaurinėje dalyje buvo pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukų atminimui su užrašu „1863“ [8].
Per 1949–1952 m. Lukiškių aikštės rekonstrukciją paminklinis akmuo buvo perkeltas į šiaurinį aikštės pakraštį, įtaisytas ant specialaus paaukštinimo, prie kurio pritvirtinta plokštė su užrašu lietuvių ir rusų kalba: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliucionieriai demokratai Z. Sierakauskas (1826–1863.VI.15), K. Kalinauskas (1838–1864.III.10)“ [8, 12].
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2002 m. čia buvo pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Už Tėvynę žuvusiems“.
1994 m. kovo 24 d. Vilniuje, prie dominikonų vienuolyno (Šv. Ignoto g. 11, Senamiesčio seniūnija), kur prieš nužudymą buvo kalinamas K. Kalinauskas, buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta su bareljefu [2].
2024 m. minint 160-ąsias sukilėlių vado mirties bausmės įvykdymo metines Vilniuje, Pranciškonų vienuolyno kieme (Trakų g. 9, Senamiesčio seniūnija), buvo atidengtas paminklas „Sausio sukilimo įamžinimas Vilniuje“ (skulpt. Tomasz Sobisz). Skulptūroje vaizduojami 1863–1864 m. sukilėliai Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Titas Jokūbas Dalevskis ir pranciškonas iš šio vienuolyno. Paminklo statybą inicijavo Pranciškonų vienuolynas, rėmė „Lenkijos nacionalinis fondas“ (žr. adresu).
1999 m. lapkričio 19 d. Šalčininkų centre, prie kultūros namų, Baltarusių kultūros centro iniciatyva buvo iškilmingai atidengtas paminklas Konstantinui Kalinauskui. Paminklo autorius – baltarusių skulptorius, akademikas Valerijan Januškevič (Валер’ян Янушкевіч) [3, 11, 16].
K. Kalinausko vardu pavadinta gatvė Vilniuje (Naujamiesčio seniūnija) [4, 14].
Literatūra ir šaltiniai
1. Banaitis, Valdas. Gedimino kalne – užmiršta K. Kalinausko kapavietė [Vilnius] // Lietuvos rytas. – 2002, saus. 4, priedas „Sostinė”, p. 4.
2. Brangi baltarusiams data: [1994 m. kovo 24 d. Vilniuje, prie namo Šv. Ignoto g. 6 atidengta atminimo lenta K. Kalinauskui]. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1994, kovo 25, p. 2.
3. Butrim, Helena. Paminklas K. Kalinauskui [Šalčininkuose]. – Iliustr. // Šalčios žinios. – 1999, lapkr. 26, p. 1.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kalinauskas Konstantinas. − Gretut. tekstas liet., angl. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. − Vilnius, 2000. – P. 49, 128, 254.
5. Češkevičiūtė, Neringa. „Jaska gaspadorius nuo Vilniaus“: (apie Konstantiną Kalinauską) // 1863-1864 metai Lietuvoje: straipsniai ir dokumentai. – Kaunas, 1991. – P. 9-21.
6. Češkevičiūtė, Neringa. Užgeso švietusi žvaigždė: [apie K. Kalinauską, jo veiklą, kalinimą ir egzekuciją Vilniuje]. – // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. – Vilnius, 2001. – P. 319-320.
7. Kudirka J. Kalinauskas Konstantinas Vincentas: [biografija]. – Bibliogr. : 4 pavad. // Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. – T. 2: XIX a. vidurys – 1940 m. – Vilnius, 1991. – P. 153-155.
8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 322-323.
9. Merkys, Vytautas. Kalinauskas Konstantinas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 203.
10. Morozovienė, Rimutė. Konstantinas Kalinauskas: 1838-1864 m. // Morozovienė, Rimutė. Asmenybės istorijos pamokose. – Vilnius, [2000]. – P. 202-204.
11. Paminklas Kostui Kalinauskui Šalčininkuose = Pomnik Konstantego Kalinowskiego w Solecznikach: [paminklo fotografija: spalvota reprodukcija]. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – P. 42.
12. Staliūnas, Darius. Savas ar svetimas paveldas?: 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. – Vilnius, [2008], p. 64-65, 92-93.
13. 1864 03 10. Lietuvos sukilimo vadovo K. Kalinausko nužudymas Vilniuje, Lukiškių turgaus aikštėje: iš M. Muravjovo tarnautojo A. Maslovo atsiminimų // Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija : mokymo priemonė. – Vilnius, 2003. – P. 227.
14. Venclova, Tomas. Kalinauskas Konstantinas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 155-156.
15. Kordowicz, Wiktor. Konstanty Kalinowski: rewolucyjna demokracja polska w powstaniu styczniowym na Litwie i Białorusi. – [Warszawa], 1955. – 304, [2] p.; iliustr. – Su bibliogr.
16. Ryngiewicz, Piotr. Pomnik wolności: popiersie Konstantego Kalinowskiego w Solecznikach. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 1999, 20 listopada, p. 2.
17. Калiноўскi, Кастусь. Из печатного и рукописного наследия. – Минск , 1988. – 207, [1] p., [8] iliustr. lap.: iliustr. – Bibliogr. pastabose ir str. gale. – Asmenvardžių r-klė: p. 200-205.
Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2010; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024