Mokėsi Veprių septynmetėje (Ukmergės r.) ir Kauno vidurinėje mokyklose. 1965 m. baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1990–1992 m. – Vilniaus dailės instituto tapybos dėstytojas, docentas [12].
Leonardas Gutauskas – tapytojų grupės „24“ narys, nuo 1967 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1976 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys [4, 12]. Nuo 1960 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, rengia asmenines parodas. Nutapė portretų, religinių, mitologinių, abstrakčių kompozicijų, natiurmortų. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija ir Puškino muziejus Maskvoje, kitų užsienio šalių (Italija, JAV) muziejai [7, 8].
Kaip rašytojas Leonardas Gutauskas 1961 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Ištrūko mano žirgai“. Išleido eilėraščių knygas – „Vartai po diemedžiu“ (1976), „Svetingumo namai“ (1980), „Krantas“ (1982), „Juokdarys“ (1985), „Portretas“ (1988), poezijos rinkinius – „Betliejus“ (1996), „Popierinė dėžutė“ (1998), „In fine“ (2004), „Urbo kalnas“ (2010). 1990 m. išleido pirmąją romano „Vilko dantų karoliai“ dalį. Antroji dalis pasirodė 1994, 3 d. – 1997 m. Pagal šį romaną sukurtas filmas (rež. Algimantas Puipa). Kiti žymesni autoriaus kūriniai: romanai „Laiškai iš Viešvilės“ (2001, išverstas į vokiečių, lenkų ir švedų kalbas), „Šešėliai“ (2001), „Plunksnos; Kazbek“ (2003), „Sapnų teologija“ (2006), „Musės. Palėpė“ (2007), „Daiktai“ (2008). L. Gutauskas išleido daugiau negu šešiolika savo iliustruotų eilių ir pasakų knygų vaikams. Pats apipavidalino daugumą savo knygų [7, 15].
Išleisti du dailininko kūrinių reprodukcijų albumai „Leonardas Gutauskas“ [13].
Už savo kūrybą Leonardas Gutauskas yra pelnęs ne vieną premiją ir apdovanojimą. 1981 m. rašytojui skirta Valstybinė premija už eilėraščių vaikams knygas „Dangaus kalvis – perkūnas“ bei „Juoda žemelė – baltas pyragėlis“. 1990 m. Leonardui Gutauskui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už romaną „Vilko dantų karoliai“, 1998 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2001 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už prozos ir poezijos kūrinius, 2002 m. – premija už geriausią knygą vaikams „Paskutinė Čepkelių ragana“. 2007 m. autorius pelnė Žemaitės literatūrinę premiją už romaną „Sapnų teologija“, 2008 m. – Jono Aisčio literatūrinę premiją už poezijos knygą „Švytintys kūnai“, 2009 m. – Liudo Dovydėno premiją už romaną „Daiktai“. 2010 m. už eilėraščių knygą „Urbo kalnas“ bei knygas vaikams L. Gutauskas apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų premija. Kūrėjas taip pat apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014).
Jau daugelį metų L. Gutauskas gyvena ir dirba Vilniuje. Anksčiau gyveno Užupyje, dabar – Antakalnio mikrorajone [6]. Dailininkas yra tapęs Užupį [13]. Yra sukūręs nemažai Vilniaus miestui skirtų eilėraščių (rink. „Juokdarys“, „Popierinė dėžutė“). Daugelyje prozos kūrinių šmėkščioja Vilniaus vaizdai.
2001 m. už eilėraščių knygą „Urbo kalnas“, kurios didelę dalį sudaro Vilniui skirti eilėraščiai, rašytojui buvo įteikta Vilniaus miesto mero premija [6].
„Vilnius – įvairus miestas, apie jį gali rašyti visi ir kiekvienas ras savo temelę, savo nišą. Bet aš rašau apie anų laikų [savo jaunystės] Vilnių […]. Vilnius man yra brangus – čia užaugau, gyvenau“, – yra sakęs menininkas [6].
1945–1953 m. L. Gutauskas gyveno Kaune ir Vepriuose [13]. Jo kūriniuose galime rasti ir Ukmergės krašto vaizdų. Dailininkas yra nupiešęs piešinį „Ubagas prie Veprių Cedrono“ [13]. Dalis romano „Vilko dantų karoliai“ veiksmo vyksta Vepriuose – Ukmergės rajono miestelyje, kuriame rašytojas, būdamas vaikas, leisdavo vasaras. Veprių apylinkės vietovardžių gausu ir romane „Šešėliai“ [2, 9].
2014 m. už trumposios prozos knygą „Fragmentai“ Leonardui Gutauskui buvo paskirta Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrinė Vlado Šlaito premija [3]. Šioje knygoje daug dėmesio skiriama autoriaus paauglystės metams, prabėgusiems Ukmergės rajone, Vepriuose.
Kaip sakė rašytojas: „…dešimt metų po tris mėnesius vaikystėje praleisdavęs Vepriuose pas senelius. Tos vasaros jam labai brangios ir nepamirštamos. Prabėgo 60 metų, o niekas labai ir nepasikeitę…“ [3].
L. Gutausko autobiografija spausdinama sovietmečiu išleistose knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1977, 1989). Rašytojo mintis apie save, vaikystės prisiminimus ir kūrybą galime rasti knygoje „Tikėti ir rašyti“ (sudarytojas Gediminas Mikelaitis) [14]. L. Gutausko kūrybą daktaro disertacijoje, straipsniuose ir knygoje „Menų sąveikos ieškojimai“ aptaria literatūros tyrėja, humanitarinių mokslų daktarė Gintarė Bernotienė [1]. Šioje knygoje rašoma apie poetinio vaizdo sąsajas su architektūra ir daile L. Gutausko lyrikoje. Apie Leonardą Gutauską rašoma literatūrologo Vytauto Kubiliaus studijoje „XX amžiaus literatūra“ [10], leidiniuose „100 šiuolaikinių dailininkų“ (2000), Vytauto Vanago „Lietuvos rašytojų sąvadas“ (1996), „Vepriai“ [12], „Kas yra kas Lietuvoje, 2015“ [5], „Asmenybės. 1990–2016 m. Lietuvos pasiekimai“ [4], enciklopedijose: „Lietuva“ [7], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [8], „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (1981) ir daugelyje kt. Yra straipsnių žurnaluose, laikraščiuose, informacijos internete.
Albume „Leonardas Gutauskas“ spausdinama gana išsami menininko bibliografija [13]. Minint dailininko ir rašytojo jubiliejus (1981, 1988, 1998, 2008, 2013), žurnale „Tarp knygų“ buvo pateikiama L. Gutausko bibliografija [16]. Rašytojo bibliografija skelbiama ir Lietuvos rašytojų sąjungos svetainėje (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
1. Bernotienė, Gintarė. Menų sąveikos ieškojimai: Judita Vaičiūnaitė ir Leonardas Gutauskas. – Kaunas, 2005. – 215, [1] p.: iliustr.
2. Budaitė-Stunžėnienė, Zuzana. Kodėl Veprių apylinkės vietovardžiai atėjo į Leonardo Gutausko knygas? // Gimtoji žemė. – 2014, bal. 12, p. 5.
3. Griškevičienė, Rasa. Įteikta Vlado Šlaito premija. – Iliustr. // Ukmergės žinios. – 2014, lapkr. 28, p. 7-8.
4. Gutauskas Leonardas: [biografija]. – Iliustr. // Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai: [apžvalgų ir biografijų rinkinys]. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 450.
5. Gutauskas Leonardas: [biografija]. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2015: [biografinis žinynas]. – Kaunas, [2015]. – P. 526.
6. Gutauskas, Leonardas. Menininkas tapo išnykusius Vilniaus kiemus: savivaldybės premijuotam kūrėjui nepatinka, kad šiais laikais naujieji miesto pastatai neturi savo dvasios: [pokalbis su dailininku ir rašytoju Leonardu Gutausku / užrašė] Gintarė Micevičiūtė. – Portr. // Lietuvos rytas. – 2011, geg. 28, priedas „Sostinė”, p. 1, 5.
7. Jedzinskienė, Danutė. Gutauskas Leonardas: [biografija] / Danutė Jedzinskienė, Jūratė Sprindytė. – Iliustr. // Lietuva: enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 2 : Biografijos, p. 755-756.
8. Jedzinskienė, Danutė. Gutauskas Leonardas: [biografija] / Danutė Jedzinskienė, Jūratė Sprindytė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 7, p. 298-299.
9. Kazielienė, Genovaitė. „Leonardo Gutausko šiuo metu nėra su kuo palyginti…“. – Iliustr. // Gimtoji žemė. 2014, lapkr. 25, p. 1, 5.
10. Kubilius, Vytautas. [Leonardas Gutauskas] // Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra. – Vilnius, 1996. – P. 556-558.
11. Leonardas Gutauskas: [apie 1981 m. gautą premiją] // Premijų ir garbės vardų laureatai, 1944-1984: faktografinė rodyklė. – Vilnius, 1988. – P. 73.
12. [Leonardas Gutauskas, rašyt., dail.]. – Portr. // Vepriai. – Vilnius, 2010. – P. 1224-1225.
13. Leonardas Gutauskas: tapyba, akvarelė, piešiniai: [albumas]. – Vilnius, 2008. – 182 p.: iliustr.
14. Leonardas Gutauskas : „Tas, kuris jūromis eina…“ . – Portr. // Tikėti ir rašyti : 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save. – Vilnius, 2002. – P. 103-119.
15. Satkauskytė, Dalia. Gutauskas Leonardas: [biografija]. – Bibliogr.: 3 pavad. // Literatūros enciklopedija mokyklai. – Vilnius, 2011. – P. 140-141.
16. Sukanka 75 metai dailininkui, poetui, prozininkui Leonardui Gutauskui (g. 1938): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2013, Nr. 9, p. 38-40.
Parengė: Sigita Astikienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2016