Ričardas Kazlauskas. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 675.

1947 m. Ričardas Kazlauskas baigė Vilniaus pirmąją berniukų gimnaziją (dabar Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija) [5]. Baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau mokslus nutraukė. Vėliau įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą ir 1952 m. įgijo biologo-zoologo specialybę. 1947–1955 m. dirbo šio universiteto Gamtos fakultete, dėstytojauti pradėjo 1956 m. Nuo 1966 m. – docentas, nuo 1992 m. – profesorius. Mirė 2014 m. rugsėjo 6 d., palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse [1, 8].

R. Kazlauskas Baltijos šalyse ir daugelyje tuometinės SSRS regionų tyrinėjo lašalus, zoobentoso reikšmę žuvų mitybai. Taip pat tyrė Lietuvos drugius. Remiantis R. Kazlausko tyrimų duomenimis, buvo parengtas Lietuvos entomologinių ir zoologinių draustinių sąrašas. R. Kazlauskas buvo daugelio mokslinių ekspedicijų į įvairius buvusios SSRS regionus organizatorius ir dalyvis. 1981 m. dalyvavo tarptautinėje ekspedicijoje Kuboje, 1995 m. – Kroatijoje. 1964–2004 m. vedė televizijos ir radijo laidas apie gamtą: „Langas į gamtą“, „Vakaras su tėveliu“, „Gamtos duris atvėrus“ [7, 1].
Prof. R. Kazlauskas parašė per 50 mokslinių ir apie 100 mokslo populiarinimo straipsnių, vieną monografiją, dešimt knygų, tris vadovėlius [8]. Iš jų minėtini: „Bestuburių zoologija“ (1988), „Lietuvos gamta: Skaitiniai“ (su Diana Kazlauskiene, 1997; 1998), atlasas „Lietuvos drugiai“ (1984), „Čepkeliai“ (su Kęstučiu Balevičiumi ir Rimvydu Kunsku, 1977), „Jie neturi išnykti“ (1979), „Kuršių nerija“ (su Ramune Bandžiuliene ir Vytautu Minkevičiumi, 1983), „Mano numylėtiniai“ (1997), „Lietuvos drugiai“ (2008). Išleido knygas vaikams „Žalioji Kukulakė“ (1993), „Lietuvos girių glūdumoje“ (su Diana Ieva Kazlauskiene, 2000). Buvo vienas iš „Lietuvos raudonosios knygos“ (1981, 1984) ir leidinio „Vadovas SSRS Europinės dalies gėlavandeniams bestuburiams pažinti“ (1977, rusų kalba) autorių.

Įdėmaus R. Kazlausko žvilgsnio sulaukė Trakų rajone esančio Saidės upelio slėnis, pasižymintis augalijos įvairove, kalvotu kraštovaizdžiu. Apie šią vietovę 2011 m. Neries regioninio parko direktorei Audronei Žičkutei rašytame laiške R. Kazlauskas pasakojo: „Kiek atsigavęs, vaikščiojau po artimas apylinkes ir Saidės pakrantėje aptikau apie 1 m³ didelį akmenį viena lygia lyg aptašyta sienele. Akmens viršuje buvo įdubimas, kuriame augo apie 1 m aukščio eglutė. Šis akmuo iš esmės skyrėsi nuo upelio vagoje ar slėnyje esančių ledyno nugludintų akmenų. Išrovęs eglutę pamačiau, kad ji augo gilokame įdubime. Man tai priminė senovinį pagoniškų laikų aukurą. Jis visas buvo apaugęs samanom ir paparčiais – šertvėm. Pagalvojau, jeigu tai aukuras, tai greičiausiai jis buvo nuritintas nuo šalimais esančio kalno. Užlipęs ant kalno radau tipingus piliakalniams būdingus pylimus ir griovas“. Tyrinėdamas Saidės slėnį, R. Kazlauskas atkreipė dėmesį į krūmokšniais ir medžiais apaugusią kalvą bei jos papėdėje esančius akmenis, kreipėsi į archeologus. Taip buvo atrastas iki tol nežinotas, karaliaus Mindaugo laikus siekiantis Stirnių piliakalnis (Trakų r. sav., Lentvario seniūnija), kuris į saugomų paveldo objektų registrą įtrauktas 1997 m., unikalus objekto kodas 24147 [3, 7].

1995 m. Ričardui Kazlauskui buvo skirta Tado Ivanausko premija, 2010 m. – Česlovo Kudabos premija. 2005 m. mokslininkui įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius [1].

Apie R. Kazlauską rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [1], „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (T. 2, 1968), leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje“ [4], Tamaros Arnastauskienės ir Algimanto Jakimavičiaus knygoje „Lietuvos zoologai XVIII–XX a.“ (Vilnius, 1997), Stasio Biziulevičiaus monografijoje „Lietuvos zoologijos istorijos bruožai“ (Vilnius, 1999) ir kt. Publikuota straipsnių periodikoje ir internete.

2015 m. rugsėjo 18 d. Ričardui Kazlauskui atminti Trakų rajone, Lentvario seniūnijoje, prie Saidės upelio ir Neries santakos esančio, gamtininko atrasto, Stirnių piliakalnio pastatytas paminklas-koplytstulpis, vaizduojantis giedančius paukščius. Paminklą sukūrė skulptorius tautodailininkas Saulius Lampickas [3, 7]. Neries regioninio parko direkcijos idėją pastatyti šioje vietoje koplytstulpį parėmė ir finansavo Trakų miškų urėdija.

Rūpinimąsi zoologo prof. Ričardo Kazlausko bute Vilniuje buvusiais gyvūnais ir augalais perėmė gamtininko sūnus, taip pat mokslininkas, biochemikas dr. Egidijus Kazlauskas [6].

Yra sukurtas dokumentinis filmas „Drugelio sparnų pasaka“ apie garsųjį Lietuvos gamtininką (rež. Miglė Greičiuvienė) [2]. Filme pasakojama apie prof. R. Kazlausko gyvenimą ir 40 metų darbą televizijos eteryje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Jakimavičius, Algimantas. Kazlauskas Ričardas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 674, 675; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/ricardas-kazlauskas/>.
2. Kanišauskaitė, Kristina. Lietuva gedi fenomenalaus gamtininko: su gamtos mokslų daktaro Ričardo Kazlausko mirtimi Lietuvoje pasibaigė intelektualių gamtininkų enciklopedistų era / Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė. – Iliustr. // Veidas. – 2014, Nr. 36 (rugs. 19), p. 44–46; Prieiga per internetą: <http://www.veidas.lt/wp-content/files_flutter/141096711136_2014.pdf>.
3. Kasperavičius, Vladas. Prie Saidės upelio – paminklas prof. Ričardui Kazlauskui: [apie gamtininkui Ričardui Kazlauskui skirtą paminklą, pastatytą prie Stirnių piliakalnio ir Saidės upelio (Trakų r.)]. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2015, spal. 2, p. 10. Prieiga per internetą: <http://www.traku-zeme.lt/prie-saides-upelio-paminklas-prof-ricardui-kazlauskui/>.
4. Kazlauskas, Ričardas // Kas yra kas Lietuvoje. – [Kaunas], 2000. – P. 325.
5. Kazlauskas, Ričardas. Vienas gimnazijos istorijos puslapis: [pasakojo prof. Ričardas Kazlauskas, 1947 m. baigęs gimnaziją Vilniaus jėzuitų gimnazijos patalpose]. – Iliustr. // Laiškai bičiuliams. – 2010, Nr. 2, p. 19–21.
6. Kniežaitė, Milda. Prof. Ričardo Kazlausko palikimas: [apie tai, kad žymaus zoologo prof. Ričardo Kazlausko (1927–2014) bute Vilniuje viskas beveik kaip ir anksčiau, nes rūpinimąsi gyvūnais ir augalais perėmė gamtininko sūnus, taip pat mokslininkas, biochemikas dr. Egidijus Kazlauskas]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2016, liep. 8, p. 12.
7. Mičiulienė, Jūratė. Koplytstulpis R. Kazlauskui – prie Saidės upelio: [apie Stirnių piliakalnio papėdėje (Trakų r.) pastatytą koplytstulpį, skirtą profesoriui, gamtininkui Ričardui Kazlauskui]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2015, rugs. 26, p. 14, 15.
8. Netekome gamtininko Ričardo Kazlausko. Vilniaus universitetas [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-02-19]. Prieiga per internetą: <https://naujienos.vu.lt/netekome-gamtininko-ricardo-kazlausko/>.

Parengė: Regina Rancevienė (Trakų SVB), 2022