Lentvario miestas susikūrė XIX a. antroje pusėje prie pastatytos geležinkelio stoties, netoli Lentvario dvaro, tuo metu priklausiusio grafui Tiškevičiui. Galima manyti, kad Lentvario vardas atsirado iš vardo Liutauras tada, kai šią vietovę valdė Jonas Liutauras Chreptavičius. Jis buvo LDK iždininkas ir turėjo žemės valdą netoli Trakų. Iki 1939 m. slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose Lentvaris buvo vadintas Landworowu arba Litavaravu, o dabartinį vardą gavo 1939 m., kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir buvo stengiamasi lietuvinti vietovardžius. 1949 metais Lentvaris gavo miesto teises [11, 12, 13].

Pirmąsias užuominas apie Lentvario vietovę randame 1394 metų Vyganto Marburgiečio kronikoje, o kituose rašytiniuose dokumentuose Lentvaris paminėtas 1596 metais [13]. Lietuvos vietovių istorijos tyrinėtojas Bronius Kviklys yra rašęs, kad Lentvario apylinkės gražios, tačiau žemė nederlinga ir žmonės gyveno skurdokai. Pats Lentvario miestelis nesąs labai senas, bet jo apylinkėse žmonės gyvena nuo senų laikų (XI-XII amžiaus). Tai patvirtino netoli Lentvario aptiktas ir XIX a. vidury Kirkoro tyrinėtas pilkapis [9]. Tuo metu čia buvo kaimas, jis vadinosi, kaip rašoma ,,Lietuvių enciklopedijoje“ (1958 m.) Liutovariškių kaimu [16]. Jame buvo 14 kiemų. 1956 m. minimas Lentvoriškių dvaras, jį valdė didikai Grincevičiai, vėliau Šachnovai, Izdėbskiai, Dambrovskiai. Nuo XIX a. vidurio iki 1939 m. dvarą valdė grafai Tiškevičiai [2, 10, 13, 32].

Lentvario miestas jau nuo seno garsėja gamybos įmonėmis. B. Kviklys knygoje ,,Mūsų Lietuva“ [9] ir A. Baliulis straipsnyje „Lentvaris ir jo apylinkės“ [1] rašo kad, Lentvaryje 1869 m. buvo pastatytas vinių fabrikas. Sovietiniais laikais fabrikėlis išaugo į gana didelę metalo apdirbimo ir metalinių vonių liejimo gamyklą „Kaitra“ [2, 10, 32]. Šiuo metu mieste viekia – AB ,,Nemuno banga“, AB ,,Kilimai“, UAB ,,Jūsų namas“, UAB ,,Gijona“, UAB ,,Eniras“, UAB ,,Kaiveta“ ir kitos [14, 24].
Akcinė bendrovė „Kilimai‘‘ – vienintelė įmonė Lietuvoje nuo 1957 m. gaminanti kilimus ir kilimines dangas. Lentvario kilimai buvo eksponuojami Leipcigo, Niujorko, Paryžiaus, Varšuvos ir kitose tarptautinėse mugėse. Bendrovės gaminiai puošia žinomus viešbučius, Lietuvos prezidentūrą. Dabartiniu metu gaminami grynos vilnos autoriniai rankų darbo kilimai [2, 24, 27].
Lentvario miestas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, buvo sugriauta didelė dalis pastatų. 1963 m. įsteigta lietuviška mokykla kuri 1989 m. pavadinta Lentvario Motiejaus Šimelionio, garsaus lietuvybės puoselėtojo, buvusio šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vardu [24, 32]. Apie tai rašoma N. Tumosaitės-Ivanauskienės knygoje „Trakų rajono mokyklos kelias“ [26].

   Lentvario herbas

2001 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Lentvario herbas. Jame pavaizduoti trys auksiniai klevo lapai raudoname lauke [11].

Žymiausi Lentvario miesto architektūros paminklai ir lankytini objektai yra: grafo Tiškevičiaus rūmai, garsaus prancūzų architekto Andrė suprojektuotas parkas, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, XIX a. statyta geležinkelio stotis.

Knygoje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ rašoma, kad 1850 m. Lentvario dvarą, įsigijo J. Tiškevičius. Tiškevičiai valdė dvarą ir jame gyveno iki Antrojo pasaulinio karo [12]. Lentvario dvaro sodybą sudaro savito stiliaus rūmai: su kolonų portiku, keturkampiais bokštais, smailiais bokšteliais, 2 gyvenamieji namai, arklidė, tvartas, vandens malūnas, kluonas, paviljonas, vandentiekio bokštas ir parkas. 1899 m. V. Tiškevičiaus iniciatyva pagrindiniai rūmai buvo rekonstruoti gotikiniu ,,angliško kotedžo“ stiliumi (rekonstr. autorius – belgų architektas de Vega). Dvaras randasi miesto pakraštyje Lentvario (Graužio) ežero š. krante [5, 6, 7, 12, 32]. Apie Lentvario dvaro sodybą išsamiai yra parašęs V. Levandauskas „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [15]. Per pirmąjį pasaulinį karą rūmai buvo apgadinti, išvogti paveikslai, baldai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1956 metais čia įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija [5, 32] . Šiuo metu kitus dvaro ūkinius apgriuvusius pastatus bandoma panaudoti kultūros poreikiams. Nuo 2003 m. rengiami muzikos festivaliai ,, Kultūros tvartas“, apie tai rašo A. Semaška savo knygoje „Lietuvos keliais“ [19]. Kaip pranešama spaudoje nuo 2007 m. naujasis Tiškevičių rūmų šeimininkas UAB ,,Ranga Group“ prezidentas L. Pinkevičius [20].

G. Isokas knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [5] rašo, kad Tiškevičių rūmų parkas įkurtas XIX a. septintajame dešimtmetyje. Šio parko autorius visame pasaulyje žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė [4, 5, 19, 22, 23]. Parkas peizažinis, banguoto paviršiaus. Įtaisytos įdomios vandens kaskados (kriokliai), dirbtinės uolos, per upelius – saviti akmenų tilteliai. Unikali pasivaikščiojimo takų kompozicija. Tai vienas gražiausių Lietuvos istorinių parkų. Jame auga net 60-ties rūšių medžių ir krūmų. Parku teka bevardis upelis, kuris įsilieja į ežerą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu ir 1986 m. priskirtas prie gamtos paminklų [5, 9, 32].

Daug vertingos informacijos apie Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią galima surasti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [6]. Bažnyčia neoromaninio stiliaus buvo pastatyta Tiškevičių, Lentvario dvaro savininkų, iniciatyva ir lėšomis (1910-1926 m.). Bažnyčią projektavo žinomi italų architektai Arrigo Boito ir Orsino Bongi. Bažnyčios vidus buvo ištapytas unikalia sgrafito, freskos ir mišria technika (tapybos autorius J. Hopenas). Bažnyčioje yra valstybės saugojamų dailės paminklų: du XVIII a. arnotai ir ,,Šv. Juozapas‘‘(XIX a. pradžios molbertinės tapybos paveikslas) [6, 17, 19, 24, 32]. 1926 metais pastatyta bažnyčios pagrindinė dalis, o 1935 metais pastatyta varpinė. Pirmieji vargonai įrengti pagal Narembskio projektą 1941 metais. Antrieji vargonai Lentvario bažnyčioje sugaudė 2004 m. Jų fundatorė – iš Lentvario kilusi garsi operos žvaigždė profesorė Teresa Zylis-Gara [6, 32].

Банушевич, Валентина. Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность. – Тракай, 2005. Knygos viršelis

Lentvaris – stambus geležinkelio mazgas. 1862 m. pastatyta Lentvario geležinkelio stotis. Jai suteikta aukščiausia klasė. 1858-1862 nutiesta Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio atkarpa Lietuvoje. 1862 m. gruodžio 15 d. pradėtas reguliarus eismas į Varšuvą. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės susisiekimui ir pramonės plėtrai. Daug naudingos informacijos apie Lentvario ir Lietuvos geležinkelį, jo istoriją galima rasti L. V. Žeimanto (žurnalistas, laikraščio ,,Geležinkelininkas“ vyr. redaktorius) knygose: „Sankt Peterburgo – Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės – Vakarų) geležinkelis“, „Liepojos–Romnų geležinkelis“ [28, 29].

Apie Lentvarį sukurta nemažai legendų ir padavimų. Juos galima paskaityti V. Banuševič knygoje „Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность“ [31].
Legendą apie caro Aleksandro kelionę vasarą, su rogėmis į Tiškevičių dvarą, kur kelias į dvarą buvęs apipiltas storu druskos sluoksniu, pasakoja istorijos tyrinėtojas B. Kviklys [9].
Savo eilėraščiuose Lentvarį yra minėję Trakų krašto poetai Jonas Počepavičius [18], Aleksejus Kutkinas [8], Gintaras Talačka [21], Barbara Sidorovič [30].
Sofija Rožė Marija Tiškevičiūtė-Potocka (1893–1989) yra palikusi atsiminimų apie vaikystę ir vėlesnius laikus Lentvario dvare (žr. Jolantos Zakarevičiūtės straipsnį ,,Grafaitė Sofija Rožė Marija Tiškevičiūtė-Potocka“ Lentvario miesto laikraštyje ,,Klevų alėja“ internete adresu).

Lentvario seniūnijoje veikia du Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialai: Lentvario ir Rykantų. Lentvario miesto biblioteka (Bažnyčios g. 26) įkurta 1941 m. Ji turi 34 tūkst. egz. dokumentų fondą, nuo 2009 m. gegužės mėn. bibliotekoje veikia nemokama interneto prieiga. Bibliotekoje kaupiama vietos rašytojų kūryba, yra 45 kraštotyros darbai [25].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baliulis, Algirdas. Lentvaris ir jo apylinkės. // Voruta. – 1997, spalio 11-17,  p. 13.
2. Danilevičius, Eugenijus. Gėlės prie obelisko: [Lentvaris]. – Iliustr. // Danilevičius Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes: poilsio dienų maršrutai.  – Vilnius, 1986. – P. 123- 125. 
3. Gamtos parkai: [ apie Lentvario parką ]. – Iliustr. // Trakų krašto gamta. – Vilnius, 1999. – P. 38.8 – 29.
4. Grigelytė, Marija. Lentvario ežeras: [apie Graužio ežerą]  // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2,  p. 519.
5. Isokas, Gediminas. Trakai: [apie Lentvario parką]. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 321-323.  
6. Jankevičienė, Algė. Lentvario bažnyčia. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. –  T. 1, d. 2:  Rytų Lietuva, p. 2
7. Kultūros paveldas: [ apie Lentvario dvarą ] // Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas = The Natural and Cultural Heritage of the Trakai Region.- Iliustr. – Vilnius, 2005.- P. 84-86.
8. Kutkinas, Aleksejus. Gyvenimo pasaka: [eilėraštis] // Kutkinas, Aleksejus. Delfinija – sielos dievaitė. – Jonava, 2009. – P. 20.
9. Kviklys, Bronius. Lentvaris.  – Iliustr. // Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 2, p. 457.
10. Lentvaris // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2,  p. 519.
11. Lentvaris: [apie herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004, [d.] II,  p.116 -117.
12. Lentvaris: [apie Lentvario dvarą].- Iliustr. // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – p. 46-50.
13. Lentvaris. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T.11, p. 799-800.
14. Lentvario seniūnija . – Iliustr.,žml. // Vadovas Trakų r. savivaldybės seniūnijų gyventojams. – Trakai, 2007. – P. 15-16.
15. Levandauskas, Vytautas. Lentvario dvaro sodyba. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 30 – 33.
16. Liutavariškės : [Apie Lentvarį] // Lietuvių  enciklopedija. – Bostonas , 1958. – T. 16, p. 366.
17. Misius, Kazys. Trakų dekanatas: [apie Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, p. 566] // Misius Kazys, Šimkūnas Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 565-572.
18. Počepavičius, Jonas. Lentvarietiškas ritmas; Lauko vakaronė; Specialus Lentvario poetikas iš dešimties pirštų; Odė sargui ąžuolui; Atsakymas: [eilėraščiai] // Počepavičius, Jonas. Sukilimas. – Vilnius, 2002. – P. 15, 48, 51, 105, 122.
19. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. – Vilnius, 2007, p. 535.
20. Sprindžiūnaitė, Jūratė. Naujasis rūmų šeimininkas: [apie Lentvario dvaro sodybą]. –  Iliustr. // Žmonės. – 2007, Nr. 34, p. 32-34
21. Talačka, Gintaras. Klevų alėja:  [eilėraštis] // Paparčio žydėjimas: Trakų krašto literatų kūrybos almanachas. – Trakai, 2001. – P. 216.
22. Tauras, Antanas. Lentvario parkas . – Iliustr. // Tauras, Antanas. Mūsų parkai. – Vilnius, 1989. – P. 168-170.
23. Tauras, Antanas. Lentvario parkas. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. –  T. 2,  p. 519.
24. Trakų rajonas. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 293-295
25. Trakų viešoji biblioteka. Tekstinė 2008 metų veiklos ataskaita [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010-03-17]. Prieiga per internetą: <http://www.lnb.lt/stotisFiles/uploadedAttachments/Traku_raj_200820095291252.pdf>.  
26. Tumosaitė – Ivanauskienė, Nijolė. Trakų rajono mokyklos kelias. Lentvario lietuviškos mokyklos istorija. – Trakai, 1994. – P. 3-15. [3]
27. Vercinkevičius, Juozas. Lentvaris. – Iliustr. // Vercinkevičius, Juozas. Trakų rajonas. – Vilnius, 1981. – p. 27-28.
28. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Lentvario – Romnų geležinkelio bendrovė . – Iliustr.  // Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Liepojos – Romnų geležinkelis. 1869- 1915. – Vilnius, 2005. – P. 29- 32.
29. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Geležinkelio tiesyba Lietuvoje [apie Lentvario – Kauno atkarpą]  //  Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Sankt  Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. 1858 – 1915. – Vilnius, 2003. – P. 41-45.
30. Sidorowicz, Barbara. Do Połuknia jechał wóz // Barbara Sidorowicz. Trockie okruchy. – Vilnius, 2006.  –  P. 99.
31. Банушевич, Валентина. Легенды Лентвариса  //  Банушевич, Валентина.  Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность. – Тракай, 2005. – P. 262-266.
32. Банушевич, Валентина. Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность. –  Iliustr. – Тракай, 2005. – P. 279.

Parengė: Rūta Minkevičienė ( Trakų viešosios bibliotekos Lentvario filialas), 2010